Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Tpru tpru, vaikučiai, — neįsibėgėkit!

Suimu Elą už pečių ir nustumiu į šalį. Ji neria gatvės link, mosikuodama viena ranka, kita — per suknelę krapštydamasi kelnaičių užpakalį. Lolis linguoja prie mano kuprinės, užsiėmęs poziciją tarp manęs ir dviračio. Liuksiškai įtaisė savo kiaušus.

— Vaje, paskutinėm dienom darai tokią karjerą.

Tūkstančiai keiksmų sušoka mano smegeninėn, bet nė vienas jų neišslysta. Vietoj to užfiksuoju savo makaulėj klastingą Lolio žvilgsnį, palenkiu galvą ir šaunu jam į paširdžius. „Pūkšt!“ — Lolis skrenda ant dviračio, kamera lekia į orą ir pokšteli, slysteldama jo pakaušiu.

— Tu šūdo gabale!

Lolis atlupa savo nugarkaulį nuo dviračio griaučių ir vožia man į kulkšnį.

— Nori susiimti realiam pasauly, bybgraužy? — suurzgia.

Aš nustveriu kamerą ir išlupu kasetę. Tada nusitaikau į Lolį ir pilu koja, visas gyvybines jėgas sutelkęs. Sunkiai kliudau, ir Lolis su trenksmu išsitiesia skersai dviračio, pritrenktas ir apsipylęs kraujais bei žemėm.

— Tai bent, Lolitai, — sušunka už kampo vis dar nematoma Leoną. — Tavoji žvaigždė ką tik matė kryžiuotį. Negi šitaip mes ir turėsime dirbti?

Susigrabalioju savo kuprą ir audžiu į gatvę. Ela išnyra iš už kitoje kelio pusėje nusėdusio visureigio ir metasi prie mano laisvosios rankos. Ištempiu ją į sutemas, ir atkišę galvas į priekį nušutinam keliu: susiėmę už rankų, genami greitaeigių debesų.

— Lalo, — už mūsų nugarų čiauška Leoną. — Pasakyk dabar atvirai, kaip žmogus: kas tau labiau patinka — Vanesa ar Rebeka ?

Mūsų širdžių yriai stumia mus tarp persikreipusių pirkelių vorų, pro laikinas, gelsvom šviesom švytuojančias verandas, stačiom upeliūkščių griovom. Siurbiam orą tarsi reaktyvinės turbinos, kol nusivarom nuo koto. Šiuo metu Lolis jau bus kelyje — naršys. Įsisiautėjęs kaip velnias. Su įstatymo sergėtojais ne per toli už nugaros. Pajauskit iki baltumo įkaitusį paradaimą.

— Pindon! — išleidžia garą Ela, kai mes pagaliau sustojam.

Klumpu ant kelių šalia jos krūmuose prie jos namų. Iš čia matyti tarp galinės Elos namų tvoros ir kaimynų lūšnelės tarpstanti alėja. Jos gale galima išlįsti stačiai į Džonsono kelią. Į Kyterynę ir už jos paslaptingoje tamsoje vilnijančią atodangą. Nustojęs gaudyti orą, išgirstu pirmuosius svirplius ir vėjyje šiugždančios žolės pulsą. Drėgmė iš Elos lūpų plakasi į mano skruostus. Atsisuku ir pro brūzgynus žvilgteliu atgal — į atokiausiai tvinkčiojančius Kroketo žiburius. Tyloje pasigirsta švelnus miesto bruzdesys, paskui — artėjanti mašina. Mane iš lėto užplūsta pamokymas, karštas kaip kirtis. Apie tai, kad man likusios septynios supistos sekundės apmesti likusio gyvenimo planą.

— EI, turiu tau patikėt šį tą svarbaus.

— Dėl manęs būk tikras, Berni.

— Mudu uždirbome šimtą keturiasdešimt dolerių. Kiekvienas po septyniasdešimt, — išsitraukiu iš kišenės grynuosius ir papašau, ieškodamas dešimties dolerių banknoto. Įbrukęs dešimtinę sau į kišenę, likusiuosius paduodu Elai.

— Ar galėtum šešiasdešimt dolerių nunešti į Bjulos gatvės septyniolika? Gali tai padaryti dėl manęs? Turėsi susirišti plaukus, persirengti ir nusėlinti tenai kaip šešėlis. Gali taip padaryti?

— Žinoma, aš galiu, — ji linkteli kaip mažas vaikas, žinot, kaip jie per daug nulenkia galvą. Paskui įsistebeilija blizgančiom akim.

— O ką tu veiksi?

— Turiu trumpam dingti.

— Aš su tavim.

— Į pragarą nebent. Mus akimirksniu susemtų.

Ji kietai sučiaupia lūpas ir spokso toliau. Garbės žodis, žvilgsnis kaip katės ar kokio galo. Džonsono kelyje suriaumoja transporteris. Aš įsitempiu, iki jis praslenka. Ela toliau spokso, ir tiek. Po kurio laiko ne per toliausiai pokšteli durys ir moteriškas balsas užspiegia:

— E-la!

Ela panarina galvą. Atrodo, mudu ką tik patyrėme tikrų tikriausią nuotykį. Su Ela Bušard ledai, atrodo, pralaužti. Aš paspaudžiu jai ranką — nesenos praeities vardan — ir pakeliu kuprinę.

— Jei sutiktum mano močią, pasakyk, kad aš apgailestauju ir kad palaikysiu ryšį. Arba ne... Geriau nepasakok jai nieko, tik įkišk pinigus pro durų apačią, okei?

Keliuosi nuo žolės, tačiau Elos delnas ant kojos mane sulaiko. Pažvelgiu iš viršaus jai į akis. Staiga viskas pasirodo sukonfigūruota priimti ryžtingus sprendimus gyvenime, sakytum valios jėga sunktųsi pro Elos poras ar dar kas. Ji prisikiša prie mano lūpų ir nemokšiškai įsodina bučinį.

— Aš tave myliu, — sušnabžda. — Venk Kyterynės tako, šį vakarą tenai įsikurs tas SPIT’as.

Ela paima mano delną ir įspraudžia į jį visus savo grynuosius – visus, išskyrus mano mamelės šešiasdešimt dolerių. Paskui strykteli ir nušvytruoja alėja it medvilninis vaiduoklis.

— E-laa!

— Einu!

Tebejaučiu jos seiles ant lūpų. Nusibraukiu jas ranka. Prieš ištirpdamas atodangos kelio pusės tamsoje, ties apšviestu Kyterynės kampu išvystu liulantį pavidalą. Nė su kuo nesupainiojamas Bario Gjurio kiaušas. Baris nesiskubina. Iš kitos pusės atšnypščia mašina. Lolio mašina. Leidžiuosi bėgt, kol jos šviesos neužliejo kelio.

3 Čia turbūt daroma aliuzija į vaikiškų knygelių serijos, pasakų forma iliustruojančios matematinius dalykus, autorę Cindy Neuschwander ir tų knygelių dailininką Wayne’ą Geehaną.

4 Nakogdočių priežiūros priemonės.

III veiksmas Nepaisant kliūčių

keturioliktas

Martirijus žėri it jonvabalių lizdas nuo Kyterynės aukštumų žvelgiant. Prie Seldome motelio galima įžiūrėti naująjį ženklą, o šalia radijo stiebo matyti „Bar-B-Chew klėties“ kampas. Prisimerkęs akimis užgriebsi gyvą miesto nugarkaulį — šimtakojiškas siurblių kojas išilgai Gjurių gatvės: pyst pyst pyst. Keliauju akimis nugarkauliu kiek galima toliau, mažiausiai iki Laisvės gatvės. Iš šios vietos viršuj mano miestas dangiškas. Tarsi Martirijaus žvaigždyne kiekvienai būtybei po žvaigždę šypsotųsi, ir daugiau nei po vieną, be to. Tik šiauriniam miesto pakrašty — juoda skylutė, kur nesimato jokio šviesulio. Ten bus mano namai.

Bangos kyla. Mano gyvybinis instinktas išblėso, kai tik išsukau iš Džonsono kelio. Dabar, trempdamas skradžiai supistą žemę Lolio vaizdajuostę, pajuntu bangų sūrymo skonį. Bangos kyla drauge su vaizdiniais mamelės, užtemdytoj virtuvėj gremžiančios vilties trupinėlius, iš kurių išpūstų pyragą. Bet visas jos grandinys — naktinis auksas viso labo. Iki verčia iš koto. Mamelė veblens: „Ką gi, jis bent jau darbą turi, ir jo gimtadienio vis dar laukiam ateinančio“. O aš pusiaukelėje į atodangą, kelyje į savo Meksiką, velniai rautų. Visam laikui greičiausiai.

Be trupučio dešimt. Greitkelį pasieksiu per porą valandų, tenai susistabdysiu mašiną, o gal pasigausiu autobusą ar ką — į San Antoną. Paskutinį kartą metu žvilgsnį į mirguliuojančią Martirijaus plynę, kurie šitiek laiko buvo mano visata. Tada šaunu kalvagūbrio pusėn, pasišiaušęs ir vienišas. Mano gynybiniai mechanizmai atsiveria kreminiam tortui. Atsimenat tą seną gerą filmiūkštį su buveine jūros pakrašty? Gausybė žmonių turėtų tai padaryti, iš rimtųjų. Niekas nekalba apie ypatingus gebėjimus, kad galėtum tai padaryti. Aš vaizduojuos, kaip aistroms nurimus atkeliauja mamelė. Perku jai suvenyrų. Atgal, galimas daiktas, ją išsiunčiu su palydove: su ja užkimštų riebalingąją Leonos šikną. Pamokymas: didelė bėda beprotiškai praskaidrina tavo planus.