Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Vidurnaktį pro šakas palei greitkelį sušvysčioja pirmosios automobilių šviesos. Jeigu atvirai, tai aš nė nežinau, kurioje pusėje pietūs. Mano tėtušis buvo įsitikinęs, kad skautais būna tik Slapukai, todėl supratimo neturiu, kaip nustatyti supistą pietų ašigalį. Užuot pabandęs tai padaryti, kreipiuosi mintyse į Gleną Kambelį pagalbos liuoksint, — man, pasišiaušusiam vienišiui, ne pagal metus subrendusiam. Wichita Lineman — šią dainą užsisakau, ne „Galvestoną“. Galėčiau išsikviesti ką nors audringesnio — Saniją Tvein ar dar ką, — bet tai jau pernelyg mane įelektrintų. Taip jau būna su ta audringa muzikėle: nuplukdo nuo savęs paties, o paskui pernelyg stipriai bloškia atgal į tikrovę. Tokio dalyko aš nekenčiu. Vienintelis priešnuodis — toliau tarpti depresijoj.

Prieš pirmą trečiadienio ryto valandą mėnesiena pagaliau prasisunkia pro debesis, užliedama viską šerkšnotu pilkiu. Bybėtinai gražus tas Teksasas. Jei jūsų dar čia nėra, turėtumėt pasirodyti. Maloniai prašom aplenkti Martirijų, ir viskas. Automobiliai būriais lekia keliu pro šalį, bet neatrodo, kad bent vienas rengtųsi sustoti. Noriu pasakyt, aš žinau, kad jie nesustos, jei aš atsistojęs nesusigausiu kurio, nesupraskit manęs neteisingai. Aš netikiu savo laime, ir tiek. Geriau jau palaukti autobuso, kuris laikosi nusistovėjusios sustojimo tradicijos. Įsitaisau greitkelio vingio alkūnėje, išsitraukiu iš kuprinės švarką ir, atrėmęs į pakrūmę, paverčiu jį atlošu. Sėdžiu ir laukiu, gromuliuodamas pamokymus.

Televizija nuvilia dėl to, aiškėja man, kad neapšviečia, kaip gyvenime būna iš tikrųjų. Tarkim, ar autobusai stabčioja pakelėse, rinkdami įvairaus plauko pindausius, ar tau būtina stypsoti įprastinėje autobusų stotelėje? Galybėse filmų rodoma, kaip koks pasišiaušęs vyrukas susistabdo autobusą vidury dykumos ar panašiai. Bet galbūt taip atsitinka tiktai vidury dykumos? O gal sustoja tik tuos filmus matę vairuotojai? Šitokios mintys, šmižinėjančios po mano makaulę, permeta į kitokios rūšies filmus. Pavyzdžiui, į tą su juoda demoniška mašina, kuri vykdo vendetą vienam bičui. Pajuntu vėjelyje besidraikantį savo kudašių, aplinkui draikosi pakrūmės. Vien tiktai gamta ir aš, plūduriuojantys, kai ta demoniškoji mašina vykdo vendetą.

Į odą įsimetęs drebulys išbudina mane. Šešta valanda ryto stojusi. Išgirdęs atūžiantį autobusą, iškeliu šalikelėj kuprinę. Spinduliuodamas prašmatnumu ir komfortu, tarpmiestinis autobusas laužia posūkį. Sumosikuoju rankom taip, lyg būčiau ką tik iš scenos, kur mirk atsikelk man reikia iškeliauti. Uniformuotas vairuotojas pasilenkęs patyrinėja mane šoniniame veidrodyje autobusui praskriejus pro šalį. Tada — pschšššš! — krypteli šonan ir sustoja už dviejų šimtų jardų. Lekiu link užpakalinių šviesų.

Durys pūkšteldamos prasiveria.

— Bėda nutiko? — klausia vairuotojas.

— Man reikia į San Antonijų.

— Martirijus vos už kelių mylių, tau tenai kiti suteiktų paslaugas. Suprask, aš negaliu sustot, kur įsigeidęs.

— Aha, bet... aš išlindau šioje vietoje ir...

— TU išlindai šioje vietoje?! — vairuotojas apsižvalgo. — Tam reikalui, taip sakant, numatytos stotelės, negali susistabdyt autobuso bala žino kur.

Aš įsmeigiu į jį šunelio akis, ir pagaliau jis sako:

— Turėsiu išmušti visą bilieto kainą. Taip sakant, nuo Ostino — trylika penkiasdešimt.

Keberiojuos vidun nė nesižvalgydamas, kur sėdi kaubojinė mergaitė ir ar apskritai sėdi. Nuryju suglamžytų drobių ir jose išsiklaipiusių keliauninkų su traiškanų skeveldrom aurą ir svyruoju į tuščią galinę eilę. Pajudėjus sučiaudi adrenalino liaukos, taip ir laukiant, kada čia pasirodys Lolis, Elos motušė ar dar koks mėšlas. Nenoriu net spėlioti kas, nes Likimas visuomet įsiklauso į tavo pamąstymus, o paskui sukala juos į tavo neraliuotą šikną.

— Drrrrrr! — autobusas įvažiuoja į plentą, ir po sunkiai nusakomų mylių aš vis dar laikausi pakibęs virš snūdulio adatų, mano pilkoji ląsteliena nelyg susikristalizavusi košė. Netrukus kertame pūdinio lauką ar kokį galą, — iš tepinėlio kvapsnių serijos, kurių tavo šeimyna toje pačioje mašinoje dedasi neužuodžianti, — kuris išplukdo į mano sąmonę Teilorę Figuerą. Neklauskite kodėl. Aš pajuntu ją paplentės lauke. Ji visom keturiom pakrūmėje remiasi į žemę, prisidengusi tik melsvom dirbtinio pluošto kelnaitėm, kurios, stipriai įsirėžusios į jos tarpšlaunio trikampį, sproginėja aitra.

Aš irgi tenai. Mes saugūs ir ramūs, laikas priklauso mums. Šniukštinėju nosimi jos aptaisą, žymiu lipnios svidžios šlaunies linki ligi trumpikių krašto, kur kvapas, paaštrėjęs it dumbliarūgštis šokoladas, nudilgina ir nutrenkia mane nuo Teilorės išeinamosios. Aš pernelyg toli atšoku savo regėjime. Tuo metu susivokiu, kad esame šiknavaisių lauke, ir staiga suglumstu: Teilorės kvapsnį ar tik aptvarą aš užuodžiu? Ropoju atgal prie Teilorės plyšio, bet jo kraštai pranykę. Užgintas aromatas prasiskverbia į šutra ir skutimosi losjonu tvoskiantį autobusą. Pakirstu patrakusiai springdamas oru. Teilorė dingusi. Bergždžios tolumos vyniojasi už lango.

Atsisėdu tiesiai, vildamasis įmulkinti save į normalybę. Bet bangos pradeda ristis, baisingos šiurpulio bangos, sukeltos šios nepakartojamos vizijos. Dabar mane apsupa ryškūs Jėzaus vaizdai. Jėzus į mane nežiūri. Žvelgia į tolį ir kišasi į burną vamzdį, tikrindamas jo karštumą. Aplinkui — akių baltymais it gėlytėmis dekoruota mokyklos sporto aikštelė, trūkčiojančios ir rimstančios, mirties gesinamos akys. Pūf! Kosuliu ir gargaliavimu užlūžtantis alsavimas, beviltiškai krešančio kraujo, paskutinių gyvybinių žinių šnipštesys, kurio nieks nesupranta. Mokytojas Naklzas taip pat šičia, išgražintas jaunųjų kraujo burbuliukais. Prisiminimai grįžta. Iš gailesčio kritusiesiems prapliumpu nesutramdytom ašarom: gailėdamas Makso Lečiugos, Lorės Doner — visų iki vieno, ir aš suprantu, kad esu supistas iki kelionės pabaigos, supistas galbūt iki gyvenimo galo, supistas ir per savo pimpalo akutę pritvotas prie paties didžiausio kryžiaus. Kaip jie galėjo pagalvoti, kad aš tai padariau? Aš iškabintas kartu su atstumtuoju, išvarytas iš būrio, tokios tokelės. Dabar aš jo vietoje, dabar viskas, ką neįprasto aš kadaise esu pasakęs ar padaręs, įgavo nuodėmingumo atspalvį. Pirmą kartą aš jį suprantu.

— Viskas gerai? — klausia sėdynių tarpueiliu besiartinanti garbingo amžiaus ponia. Matyt, žiopčiojau kaip žuvis ar koks galas. Moteris priglaudžia prie veido delną, kurį pasitinku kaip Dievo ranką.

— Viskas bus gerai, — suvapalioju pro seilių uždangą. Ponia atitraukia ranką, tačiau veidas be mano komandos nuseka paskui delną, trokšdamas dar vieno palytėjimo.

— Man neapsakomai gaila, kad tave ištiko nelaimė. Aš būsiu visai čia pat — jei norėtum pasišnekučiuot. Būsiu visai čia pat, — ji pasuka atgal į savo sėdimą vietą.

Dangaus angelas ta senoji ponia, bet aš nejaučiu nieko kito, tik širdgėlą ir tamsą, skaistyklos tamsą. Paslėpęs veidą delnuose, sėdžiu tirtėdamas iš sielvarto, viltingai melsdamas, kad mano galvą apleistų mintys. Neilgai trukus — prisiekiu savo tėčio kapu! — autobuse suskamba muzika. Iš pradžių — tik paruošiamasis smuiko šmirkštelėjimas.

Priplauksiu aš, su burėm...

Į San Antoną įriedame jau išaušus, bet dar ankstoka kur nors skubėti. Aš išbadėjęs kaip palaidas šuo. Akyse tebegrikši druska. Iki aštuntos prasitrynęs palei stoties tualetus, kėblinu prie telefonų skambinti Teilorės Figueros gimdytojams. Jaučiuosi mažų mažiausiai išsunktas, nustojęs gyvybinių syvų. Minčių tėkmė tokia: jeigu gaučiau Teilorės telefoną ir įkelčiau koją į savo svajonę, mane tai gerokai įkrautų, galbūt net tiek, kad paskambinčiau namo ir nušviesčiau padėtį. Jei Teilorės numerio negaučiau, man tiek mažai ką beliktų prarasti, kad bet kuriuo atveju skambinčiau namo, nes man bus nusispjaut: įkrautas aš ar ne.