Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Grąžą pasilaikyk, — burbteliu atsainiai. Teilorė prisilenkia pakštelti į skruostą, bet vėl pusiaukelėj sustoja. Tas prakeiktas vairuotojas pamojuoja pro langą banknotu.

— Nepamiršk penkinės.

— Aš pasakiau: grąžą pasilaikyk.

— Rimtai? Dėkui, labai dėkui...

Bybienė. Teilorė dabar sumyšta. Aš sumyštu ir, bybiai rautų, esu pusiau bankrutavęs, ir, be kita ko, Teilorė dar bučinį atšaukia. Vis dėlto aš pagaunu jos sodresnio aromato pliūpsnį, užkabinantį tikros moters kabliuku — kur kas įmantresnių, turbūt šilkinių, nepriekaištingai sukirptų, nėriniuotų kelnaičių prasme. Galbūt žydrų pustonių, o gal kūno spalvos. Ji verčia mane iš koto.

— Sveikutis, — sako, vesdamasi mane pro aštuonkojį. — TU banką apiplėšei, ar ką?

— Aha — matai šitą kuprinę?

Dabar atrodau kaip eilinis nusidrožęs smegmagalvis pilką Hiustono dieniūkštę. Prakaitas varva nuo nosies. Teilorė pažvelgia į mane. Jos tamsiai rudos akys susiaurėja.

— Viskas gerai?

— Atrodo.

Mano balso skambesys byloja apie nuslopusį geismą padaryti įspūdį, bet sykiu su naująja depresija nutinka stebėtinas dalykas. Gyvenimiškas dalykas. Mano galva, tarp mūsų užsimezga lyg ir nesumeluotas ryšys, panašiai kaip filme ar ką. Teilorė ką tik matė, kaip aš pasielgiau it asilų asilas, ir ji žino, kad aš tai žinau. Ir tai sakytum ją šiek tiek atpalaiduoja, ir aš drauge su ja atsipalaiduoju. Tarsi arklys, liovęsis skaičiuoti scenoje. Visai atsitiktinai šis įvykis, spėju, be pagražinimų parodo mane kaip uždulkintą, pragariškai nustekentą šunį. Teilorė be žodžių vedasi mane į pasažą, paisydama mane ištikusios bėdos rašaluoto verpeto ir kitų žmonių ašarų, skandinančių mano sielą.

— Na, tai kas nutiko, padykęs berniūkšti? — kimba į mane ant eskalatoriaus.

— Šūdas, nežinau, nuo kurio galo pradėti.

— Aš tau padėsiu, — ji įbruka savo sausą rankutę tarp drėgnų mano pirštų pagalvėlių ir nulaviruoja mane per minią. — Paieškosim mano pusseserės, o paskui gal paragausime sulčių, kur nuošaliau įsitaisę.

Sulčių. Nuošaliau paragausime sulčių. Kas per moteris! Seku akimis jos nulietus, čia kairėj, čia dešinėj, čia kairėj suknutės medžiagą įtempiančius pusrutulėlius be kelnaičių kraštų, bent plika akimi jų nesimato. Aš taip bybėtinai įsimylėjęs Teilorę, kad nė jos kelnaičių negaliu įsivaizduoti.

Pasiekiame apatinių krautuvę, kur prie įėjimo iškabinti visi tie kietieji, švytintys drabužėliai. Atvirai sakant, nesu labai pametęs galvos dėl šių burleskinių dalykėlių. Man užtenka paprastučio medvilninio bikinio — tokio, kokį mergina vilki, nesitikėdama, kad užvesi kalbą apie jį. Nužvelgiu bobeles parduotuvėje. Kaip dieną aišku, — užsipisk, jos tik ir meldžia, kad užvestum kalbą apie bikinius.

— Mano pusseserės nesimato, — kalba Teilorė, tiesdama kaklą virš eksponatų. — Nieko naujo. Nori eit pasikalbėt? Jeigu ne, aš suprasiu...

— Žinoma, bet tau reikės saugoti ganėtinai dideles paslaptis. Aš suprasiu, jeigu tu nesugebėsi.

Mergiotės tiesiog dievina paslaptis.

— Kaip sau nori, — ji suraukia nosytę. — Man nebūtina žinoti, kaip čia pasakius, kur paslėpti kūnai ir visa kita.

Teilorė blyksteli dantimis ir nusiveda per vestibiulį į pažiūrėti prašmatnią kavinę.

— Po galais, nėra jokių lavonų, — nuraminu ją.

Kai Teilorė prispaudžia uodegą ant baro kėdės, aš pastebiu, kad nėra jau ji tokia totaliai nulieta: keli jos dantys kreivi, be to, po makiažu galima susekti šviežią spuogelį. Išskystu kaip tamponas nosinaitėj. Kad mane galas, kokia ji tikroviška, kokia pasiekiama.

— Na, tai... Tu kaltas? — klausia ji.

— Ne-a, nemanau.

— Tai, kaip čia pasakius, apiplėšimas ar kas panašaus?

— Žmogžudystė.

— Oi! — jos veidas surunka, lyg į vėmalus būtų įstojusi. — Nemanai, kad geriau būtų, na, pasilikt ir išsiaiškint ligi galo?

— Ne-a, pagal tai, kaip viskas klostos, turiu dingti kuriam laikui.

Teilorės antakiai iš užuojautos net trakšteli. Tirpdamas jos sirupe pradedu suvokti, jog būtina sukti į šalį nuo dumblynės ir imti statyti žavesių trampliną, kad ją suviliočiau. Pavyzdžiui, užsakyti tekilos ar įsisiurbti į lūpas.

— Tei, — susiraukiu aš, — tai gali būti netikėta, bet... Turiu tavęs kai ko labai svarbaus paklausti.

Jos veidas suakmenėja, taip atsitinka, kai užuodi eilinę šūdo porciją. Blogas ėjimas, kaipmat suprantu.

— Pinigai? — klausia ji. — Na, jei tau reikia paskolos...

Išdygsta padavėjas.

— Ko galėčiau jums atnešti?

Akimirką mudviejų su Teilore akys išsiskiria.

— Išgersiu gvajavos likvados, — užsisako ji.

— Ė... Atneškite porą, — sakau aš.

Pilk šiknon savo tekilą. Padavėjui pasišalinus, pabandau iš kito galo.

— Velniai rautų, Tei, iš tikrųjų aš čia taip egoistiškai elgiuosi... Net nepaklausiau, kaip tau sekasi...

Ji pliaukšteli man per rankas.

— Tu varai mane iš proto, na, Dieve mano. Gyvenu čionai, ir tiek, baigiu pabaigt visus reikalus, mėginau įsitrinti į televiziją, bet vaidmens kol kas negavau... Tiesiog, na, didelio čia daikto, supranti?

Šypsausi ir tarpstu šilumos akimirkoje, prieš imdamasis romantinio nuotykio tramplino. Tuo metu Teilorė kresteli plaukus atgal ir nuleidžia blakstienas.

— Ir dar aš susitikinėju su tokiu daktaru, gali patikėti? Jis, aišku, vyresnis, bet aš jį, kaip čia pasakius, be gaaalo įsimylėjusi... Iki dėl jo šiandien aš parduotuvėje: jis ir mano pusseserės naujasis draugas — pasiutę kelnaitsekiai.

Teilorės balsas ima sklisti iki manęs ilgu aidinčiu tuneliu, patys žinot, kaip būna. Paskui pro mano lūpas išsprūsta mamelės balsas.

— Ėhėhei... Tai bent!

— Dieve, negaliu patikėt, kad aš tau tai papasakojau! Na, šiaip ar taip, tas daktaras turi korvetę, originalią Stingray, bet nesvarbu, ir lapkritį mano gimtadienio proga mudu ruošiamės į Koloradą...

— Ėhėhei, tai bent.

O-toks-minkštas-ir-švelnus-jūsų-odai Likimas dabar man daro galą, klykiant dėl kiekvieno jos esybės pikselio, ir su kiekvienu jos šypsenos viražu, su kiekvienu mano viziją ir jos mintis skiriančio nuotolio patvirtinimu, bybiai rautų, aš mirštu, žinodamas, kad tai tik infekcinis gemalas tūkstančiams niekingų mirčių.

Paskui Teilorė pakyla nuo kėdės ir sumojuoja vestibiulio pusėn.

— Ei, štai ir mano pusseserė — Leoną! Lone! — sušunka ji. — Čionai!

Jėzau, bybėju! Leoną Dant iš gimtųjų vietų. Nežinau, ar Lolis su ja. Užsipisimas! Sprigteliu nuo kėdės ir pasičiumpu kuprinę. Leoną staiposi prie apatinių parduotuvės, kol kas akių dar neįdūrė.

— Kas gi dabar? — nustemba Teilorė.

— Turiu lėkt.

— Bet... ką tu norėjai man pasakyt?

— Prašau prašau prašau: nė žodelio apie mane Leonai.

— Tu pažįsti Leoną ?

— Aha — prašau.

Neša mane Nike į vestibiulį.

— Vernai! — sušunka Teilorė, man neriant į žmonių jūrą. Metu žvilgsnį per petį ir amžių amžiams užfiksuoju jos portretą: ji kaip apleistas katinėlis, lūpos pravertos, antakiai susitaršę.

— Pasisaugok! — kruta lūpos be garso. — Skambink!

Tyžtu besigrauždamas Greyhound autobuso į Makaleną gale, vėžine šviesa švitinamas po susiraičiusia lavinio dangaus lempa, nieko nesakančių vardų kevalu, lervų ir kirmgraužų priedanga. Vernonas Pragaransiųstas Litlis. Ir tamstos atspėjote: mamelei aš nė neskambinau. Aš net neėdžiau kiaurą dieną. Viskas, ką nuveikiau — tvojau save prie kryžiaus.