Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Pirmasis mano smegenų ekranas be paliovos transliuoja karštus Teilorės kadrus stambiu planu. Aš stengiuosi nežiūrėti, stengiuosi likti fojė ir jų išvengti. Bet iš pieno plaukę pusrutuliai vis sukasi ir sukasi čia pat panosėje. Antrajame ekrane rodoma kita visų laikų klasika — „Mamelė, arba Brangioji, aš padariau šeimyną per šikną“. Pastarojo taip pat bandau nežiūrėti. Stebiu lange tik savo bukasnukio antrininko ekspoziciją su begalybėn tįstančiom perspektyvom fone. Išbrinkusios, užtamsintos tolumos, nelyginant pūkuoti kiaušiniai ant minkšto džiūvėsio. Elektros vielos ir stulpai it penklinių lapai žymi praeitį, tačiau melodijos iki užsipisimo šūdinos.

Galutinai dienos scenarijų sukala vinis, kurios nesitikiu, nes pamirštu — prie Teilorės prisikabina daina. Tik pagalvojus, kad jau esi nusmauktas per visą prigimtinės teisės dydį, visą laiką iškyla kas nors pamiršta. Nuo šios vietos aš perkandęs sistemą. Širdies gilumoje visi nutuokia, kad jokių prošvaisčių ištrinti kartą įsidiegusias Likimo gaidas. Jos kaip supistą pūslelinė. Vienintelis būdas atsikratyti — susitaikyti su daina ir dieną naktį jos klausytis, iki ims nieko nereikšti. Tai užtruks vos vieną gazilijoną metų. Visi tai žino, bet aš nepamenu, kad mokykloje mums būtų pasakoję apie šitą žirnelį, apie destruktyvią Likimo dainų galią. Pataisykite mane, jei tą dieną aš netyčia plaukiojau arba šveičiau kiemą už tai, kad iš laboratorijos išvadavau varles. Ne, kiek pamenu, mes strimgalviais stengėmės įsisavinti Surinamą, užuot buvę pamokyti gyvybiškai svarbių dalykų, — kad ir apie Likimo gaidas.

Už kelių sėdynių eilių pro „štiš! štiš! štiš!“ vyruko ausinėse girdžiu Teilorės dainą. PearlJam kūrinys — Better Man. To gabalo nė žodžių nežinau, bet galite būti tikri, kad ateinančius aštuonerius metus pragare mėginsiu kiekvieną jo eilutę priderinti prie savo padėties. Net jeigu paaiškėtų, kad daina apie supistus švilpikus kosmose ar kokiam gale.

O visų blogiausia — daina net ne apie gryną seksą. Nėra nešvarių ritminių boso figūrų, lakstančių nugara, įsupančių ir trūkčiojančių. Palengvinančios masturbacijos — nulis. Tas senas gabalas nuo jos kelnaičių tave atplėšia spiegiantį, fatališkai besiilgintį kažko didesnio nei žvitrios ritminės figūros. Anodizuotas, nesusidėvintis trūkumas ir troškulys. Mirtinas meilės himnas.

Gniutulas sušoka į gerklę. Užsmaugiu jį ir dairausi nekaltų, išblaškančių vaizdų, tačiau per porą vietų teišvystu kresną jauną bobelę su kūdikiu. Mažylis timpteli moterį už plaukų, ir ta nutaiso siaubo kupiną žvilgsnį.

— O ne, — surypuoja ji. — Kaip galėjai šitaip padaryti savo mamytei ?

Bobelė apsimeta žliumbianti, o pyplys it patrakęs krykštauja ir gurguliuoja, ir dar stipriau tempia. Savo akimis matau, kaip į tyrą sielą varomas naujutėlaitis peilis. Mokomasis durklas. Motiniškieji ašmenys. Štai kūdikėlio mamytė tylutėliai daro pjūvį valdymo svirtims, visiškai nekaltą jos siauraprotiškame pasaulyje.

— O ne, tu nužudei mamytę, mamytė miršta, — apsimeta negyva.

Vaikiukas minutę pakrizena, bet ne ilgiau. Tada pajunta, kad kažkas ne taip. Mamytė neprabunda. Mamytė jį paliko, jis ją nužudė, tiesiog va šitaip, timptelėjęs už plauko. Pakušinęs ją pirštu, bamblys jau susiruošia birbti. Štai tu ir prigautas: savo smulkiom rankutėm kūdikis suima kotą ir smeigia į save pirmąją geležtę, ligi pat galo. Kad susigrąžintų ją. Ir nereikia nė sakyti, kad su pirmojo lašo tekštelėjimu ji tučtuojau atgyja.

— Ha ha, aš vis dar čia! Ha ha, tavo mamyte!

Ha ha, štai tokia Mechanizmo Schema.

— Drrrrrrr, — perrėžia purpurines sutemas autobusas, nuožmus sviedinys, prigrūstas peilių ir Vernono. Suprantu, kad surūgau dėl šūdo. Pats žinau. Tačiau manęs neapleidžia jausmas, lyg ir Amžių Balsas, kuris kužda: „Ne šitaip savo mokymosi metus turi leisti jaunuolis“.

Teilorė šiuo metu jau bus apsipirkusi. Tikriausiai jau sėdi užversta suknele ano krušliaus Stingray. Mano vaizduotėje Teilorės suaugėliškos kelnaitės susitraukia, kad vietoje mane pribaigtų. Tada jos virsta liuksusiniu šelmišku bikiniu, aptemptu ir rėžiančiu akis, su kaspinėliu ant elastinio juosmens. Jis mane perveria ir suraižo gabalėliais. Dešimties centų dydžio drėgnas lopelis žvilga virš jos kauburėlio, ir, jei pakišęs delnus po šilkiniais Teilorės pusrutuliais pakeltum ją nuo sėdynės ir prisikišęs įtrauktumei oro, į nosį smigteltų tiktai džiovintas tamarindas, tik nežymus adatėlės dūris. Va, kokia ji cypiančiai švari, netgi tokią iki purslojimo įkaitusią dieną kaip ši. Cypiančiai švari, kaip lėlytė. O Teilore, o krušančiausioji Tei.

Netikėčiausias dalykas, autobusui įriedėjus į Makaleną, yra ramuma. Vairuotojas užgesina variklį, durys — „psschššš!“ — atsiveria ir pasaulis atsiduria stovėjimo aikštelėje. Beveik vienuolikta valanda, kai kylu iš savo vietos, stojus kitokiai tylai, kurią suskvarbo drabužių šnarėjimas. Lyg vaduojantis iš karštinės, ypač po visų tų nuodingų pamąstymų. Seku neatitokusius keleivius į autobuso priekį, kur tarpdury mane pasitinka dūmingas oras. Galbūt tai laisvės dvelksmas. Pasienis ne daugiau nei už dešimties mylių.

Aš mėgaujuosi vaiskiu savo New Jacks girgždėjimu kieta žeme, o kartu su juo stiprėja pojūtis, kad aš kol kas bent gyvas dar, tebeturiu rankas ir kojas, ir svajones, kurios, tegu galas, žudo mane. Ir dvidešimt vieną dolerį trisdešimt centų. Apytuštė autobusų stotis šviečia jaukumo pažadu, todėl šlepsiu jos link pasiimti kavos, o gal ir suvožtinio — bet ko, kas sustabdytų mano skrandžio ląsteles nuo kitokių funkcijų organizme. Palei duris meksikietukas šluoja grindinį, o krėsluose šalia kažkokių virvėm suraišiotų dėžių snūduriuoja dvi senolės. Krėslų apmušalai trykšta blusiniais dūlėsiais ir bezdalais. Tada mano akys užkliūva už televizoriaus tolėliau. Žinios. „Užsikrušk, nenorim apie tai girdėt“, — varo smegenys. Užsipisk, kitaip neišeina.

„Naujas šokas Martirijaus bendruomenei iš centrinio Teksaso“ — užrašas ekrane. Rausvai melsvi blyksniai ką tik praūžusios liūties balutėj. Veinė Gjuri klupinėja ant keliuko miesto pakraštyje. Treninguota, dengiasi akis nuo kamerų šviesų. Kita galinga boba, įleidusi Veinę pro duris, atsisuka į kameras.

— Visi tiesiog priblokšti... Aš prašau visų jūsų melstis už mūsų bendruomenę šiuo neapsakomai sunkiu metu.

Dienos meto kadras. Atitveriamoji juosta vangiai plaikstosi Džonsono kelyje ties ta vieta, kur praeitą naktį pradėjau savo kelionę. Į kadrą įžengia Lolis ir patraukia link kameros. Parišta ranka.

— Man pasisekė pasprukti iš įvykio vietos. Sulaužytu raktikauliu, rimtai sužeistas, su mėlynėmis, aš galiu tik džiaugtis, kad šioje vietoje tapau liudininku nusikaltimo, kuris išsklaido visas abejones dėl nesenų įvykių Martirijuje.

Toks ilgšis iš morgo trinasi apie lavoną, supakuotą į plėvelę. Už Lolio nugaros kareiviai gabena jį į lūkuriuojantį furgoną.

— Barį Enochą Gjurį tokia laimė aplenkė. Jo kūnas krito mažiau nei per šimtą jardų nuo mokomojo tiro, skirto naujajam rinktiniam Martirijaus SPIT’o būriui — būriui, į kurį Baris po keleto valandų turėjo įsilieti, jei nebūtų buvęs gyvuliškai patiestas savo paties ginklu.

Parodoma kadeto Bario nuotrauka, kurioje jis blizgančiom akim prieš fotokameros blykstę aklai spokso į ateitį. Į kadrą Lolis sugrįžta smarkiau susiraukęs.

— Gaila, bet šūvių man neteko patirti, šūvių, nutraukusių gyvenimą vyriškio, kuris vaikystėje nugalėjo autizmą, kad taptų plieskiančia policijos organų žvaigžde, pareigūnu, kurį kolegos ir miestelėnai apibūdino panašiai — kaip tikrą žmogų. Federalinėms pajėgoms užgriuvus paralyžiuotą rajoną, dabar dėmesys krypsta į prisiekusio žudiko Vernono Gregorio Litlio buvimo vietą...