Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— EI alacrdn, ei alacran, ei alacran te va picar... — trinkčioja muzikėlė iš knaipės šalia degalinės. Sunkvežimis sustoja prie knaipės, matau, kaip vairuotojas išsliuogia iš kabinos. Mažesnis už mane, neblogai apšepęs, tankiais ūsais. Prieš smukdamas į smuklę nusiima skrybėlę, užtikrintas ir pasitempęs, lyg su revolveriais. Jau ant slenksčio grybšteli savo pasididžiavimą. Iš sunkvežimio įkandin strykteli mažas vaikiūkštis. Aš į smuklę įlinguoju neliesdamas kiaušų. Atrodo, niekas neprieštarauja. Patalpa persisunkusi nefiltruotu svetimšališkos virtuvės aliejum. Furgono vairuotojas stoviniuoja prie šiurkštaus medinio baro ir žvalgosi į skardinius stalelius, prie kurių su savo alumi murkso keli žmogėnai. Barmenas meksikietiškos išvaizdos, išskyrus baltą odą ir raudonus plaukus — bybį čia suprasi.

Vaikiūkštis nuliuoksi prie stalelio šalia televizoriaus ant sienos. Visi kiti sužiūra į mane, kai pajudu link baro su idėja makaulėje. Furgono vairuotojui prileidžiama šalto alaus. Aš traukiu iš savo kuprinės muzikinį kompaktą, baksteliu į jį, paskui — į alų. Barmenas susiraukia, apžiūri diską, o tada stukteli man ant stalo šaltą butelį. Jis paduoda diską vairuotojui, abudu linkteli. Prieš geriant, žinau, reiktų ko nors užkąsti, bet kaip meksikiečiui pasakyti: „Man — pieno ir neraliuotų sausainukų“? Po minutės juodu mosteli parodyti kuprinę, atsargiai perverčia mano kompaktus. Jų akys, kas be ko, nevalingai nukeliauja iki mano New Jacks. Galiausiai, vos pastatęs alaus vairuotojai, barmenas automatiškai žvilgteli į mane. Naujas butelis išdygsta, kai linkteliu. Mano kreditas nustatytas. Aš prisistatau. Šoferis pakelia butelį, burna švysteli auksu.

— Salud! — sako jis.

Kada pasirodė pirmoji tekila, manęs, bybiai rautų, neklausinėkit. Staiga, šiek tiek vėliau, pro atsivėrusį smuklės šoną įplaukia krištolinis dangus, tarsi voratinklis lietaus lašeliais padabintas žvaigždėmis, o aš atitokstu bečiulpiąs kvapnias ovalias cigaretes Delicados, lyg ir iš savo pakelio. Nusitašęs iki subinės graibymo. Vyrukų ūsai pasislinkę į plaukų vietą, o po jais plyšauja bybėtinai didelės angos, pilnos aukso ir tonzilių, tik pažvelkit į juos, plyšauja, net širdis matosi. Prisideda daugiau bičų, vienas iš jų net atsiklaupia. Nakties kiaurymė užpildyta nepakartojamais intarpais, aš ir vaikinai, baubiantys, žvengiantys, žaidžiantys bulių kautynes, vaidinantys iguanas. Garbės žodis, privarytumėt į kelnes, išvydę vieną tokį vyruką — Antonijų, vaidinantį supistą iguaną. Vyreliai aplink mane glėbesčiuojasi ir žviegia, jie virsta mano tėvais, mano broliais, mano sūnumis per nevaldomą aistrų potvynį, po kurio mano namai primena supistą, pamirštą įjungti sūkurinę vonią.

Deguonies ore čia tikriausiai tiek pat, tokia pat gravitacinė čiulpa kaip ir tenai, pas mus, bet čia viskas taip kunkuliuoja, kad ir gera, ir bloga reiškia lygiai tiek, kiek ir visa kita. Aš turiu galvoj, kad mano gimtinė, bliamba, knibždėte knibžda meksikiečių, bet tokios atmosferos ten nė iš tolo nepajusi. Paimkim Lolį: ar jo genai kitokie, jei jis pasiekė tokį bybėtiną išsigimimo lygį? Kitados jo seniokas turbūt mėgdžiojo iguanas. Ne-a, Lolis susigraibė mūsišką — godulio — bacilą.

Mintys kartu su manimi keliauja į myžinyką, kurį randu storai nuklotą panaudotom žaliosiom citrinom, tarsi meksikiečiai vartotų savo gėralus šioje vietoje. Nepasakyčiau, kad citrinos — šimtaprocentinis kvapų naikiklis, jei jų prisireikia ant grindų ir ant sienų, tačiau citrininės gaivos mintims įelektrinti tikrai pakanka. Purkšdamas citrinas suvokiu, kad pas mus namie išsikerojusi savotiška imuninė sistema, kuri sulaižo tavo šerius, išplauna laukinumo genus ir supakuoja su visu peiliu. Dovanokit, jei nusikaltimas vien apie tai užsiminti, bet jūs pamenate mano advokatą — gerulį Abdinį? Aš abejoju, ar daug jo genų buvo išplauta. Abdinis aiškiai tebevaikšto su tais pačiais chromosominiais elementais, su kuriais išsikeberiojo iš laivo. Žinote kodėl? Todėl, kad šių genų pavadinimas — „kalk karštą pinigą“. Tokius labiausiai mėgstame.

Čia, kitoj erdvėj ir kitame laike, aš leidžiu naktį tarp draugužių su tiksliai kalibruotais meksikietiškais genais.

Sprogstančios arterijos mane prikelia penktadienio rytą. Susirangęs ant grindų pastalėje. Kai apsidairau, plyta makaulėj kala į akių obuolius. Pasiduodu ir pabandau sufokusuoti akis į gremėzdišką, grublėtą medinį kryžių ant sienos mano galvūgaly. Nuo kryžiaus nukarę mano Nike kedai.

— Mira que te estą esperando Ledesma, — suvambrija furgono šoferis nuo baro.

— Cual Ledesma cabron, — atitaria barmenas.

— Que le des mamomes ai nabo, buey.

Šoferis drioksteli juoku. Girdžiu, nusispjauna ant žemės. Atsisėdęs užmatau tuos vyrukus prie baro, bandančius sutelkti dėmesį į televizorių. Į ekraną pasisuku kaip tik tuo metu, kai Lolio portretą pakeičia mano mokyklinė fotografija. Kulkosvaidinės ispaniškų barškalų papliūpos. Neatrodo, kad vaikinai būtų įsitraukę.

— Que le ves ai giiero? — sutrata barmenas.

— Si ei guero eres tu, pendejo.

— Ni madres.

— Me cae — tas mas guero que la chingada, tu.

Chinga, žinau, kažkuo susijęs su dulkinimusi, išmokau jo mokykloj. Nors chinga tikriausiai galima visaip varijuoti, jis — pripažintas vietinių keiksmų tėvas. Likusiųjų neklauskit. Barmenas apšluosto marškinių skvernu ir išrikiuoja ant baro tris susibaigusius stikliukus. Stebiu, kaip mano nuotrauka susigūžia televizoriaus ekrano kamputyje, o po ja tuojau pat išryškėja Teksaso žemėlapis. Po jį išsibarsčiusios nepažįstamų žmonių nuotraukos, įsižiebia raudoni taškeliai kaip kokie skausmo židiniai aspirino reklamoje. Vietos, kuriose turėjau būti pastebėtas. Liubokas, Taileris, Ostinas, San Antonijus.

Taškelis Hiustone, pasirodo, nepasirodo. Viešpatėliau, aš myliu tą merginą!

Staiga iš užpakalinio kambario išpuola šoferio varliūkštis ir perjungia į animacinių filmų kanalą. Tirtėdamas atsiplėšiu nuo žemės ir ramstydamasis į stalus-saleles pūškuoju link baro. Tuomet pastebiu, kad barmenas man kažką labai primena. Jis apsivilkęs mano supistus marškinius. Ir mano džinsus. Atsisuku pasitikrinti, ar tikrai mačiau savo Nike, savąją esybę, kabančius ant ano vyrioko kryžiaus. Nors užsipisk, — tikrai taip. Išsproginu akis į barmeną, tas rodo į mano kelnių kišenę. Permetęs save akimis, išvystu ne tik marškinėlius su užrašu Guchi, bet ir kažkokias oranžines kelnes, tabaluojančias virš sandalų nuvažinėtų padangų padais. Mano kūnas — kažkokia supistą relikvija. Išverčiu kišenes. Du šimtai pesų. Vernonas Geitsas Litlis, brol. Meksikietiškas Likimas.

Vyrukai pasiūlo burnelę, kuri, jie sako, grąžins man sveikatą. Kai užsiverčiu deginantį gėralą, vidun įspįsta saulės spindulys, blyksteli akinamai, įrėmina sieninį nukryžiuotąjį ir įžiebia praėjusios nakties atsiminimus. Pelajus, sunkvežimio vairuotojas, gabena mane į pietus, į savo gimtąją Gerero valstiją. Prie anųjų purvasaugių.

Kol kelia į furgoną vaikigalį, aš šleivoju iki degalinės taksofono kortelės. Praeidamas permetu akimis purvasaugius. O brol, tai rojus. Tarp purvasaugių iškeverzoti žodžiai: „ME VES Y SUFRES“. Ne visi ir supras ar kažkas panašaus. Luktelkit, ką pasakys Teilorė.

Po penkių signalų ji atsiliepia.

— Teila.

— Tei, labas, čia Vernas.

— Ką sakot, kas? Palaukit... — laidais atsklinda baubesys, vyriškas riaumojimas, paskui nuslopsta, tarsi ji būtų įlindusi į tupyklą ar kokį galą.