Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Vernonas Godzila Litlis.

Priartėjus šio užsieninio birželio penktadienio pusiaunakčiui, mane užvaldo ilgalaikis drebulys. Kūną su griaučiais palieku šiaurinėse Meksiko prieigose, pietų kryptimi su manimi keliauja tiktai nervų sistemos spagečiai. Kokį tuziną kartų tik per plauką nepalydim galvų. Kai galų gale išsimušam iš miesto, vairuoti pasidaro pavojinga. Kitiems taip pat. Išsisukinėdami baisioniškų autobusų, švytinčių it kosminės raketos, skinamės per aukštikalnių miškus ir leidžiamės link atogrąžų, kurios leidžia įsibėgėti uolienų ir kaktusų plotams bei bergždžiam radijo šnypštimui. Virstu gyvu nervu. Taip ir laukiu, kur čia kada išvysiu Gusenso sekretorę, mėsos kombinato dūdų orkestrą ar dar kokį galą. Mėginu galvoje iš Teilorės, paplūdimio, Sailing gijų toliau austi savo viziją, bet tai daryti vis sunkiau, gijos pradeda pinkliotis, virsta gyslomis. „Priblokšti, priblokšti, priblokšti...“ Pagaliau sustojame mieste, kuriame turbūt laikoma muselių ferma. Vaikau muses, zujančias apie aprasojusį dešrainį, kol viena įklimpsta garstyčiose. Tižės tos meksikietiškos musės. Žvalgausi. Kaip tik tokias skyles rodo filmuose apie kazino lošikus, besitrinančius išmirusiose fojė, kad išsiaiškintų: liftas kyla ar leidžiasi? Garbės žodis, taip ir tikiesi kur televizoriaus dėžėje išvysti naktinio klubo pianisto griaučius. Nereikia nė sakyti: negyva muzika skamba. Negyva muzika ir žiurkių ženklai. Vėliau, kai prieš grįždamas į sunkvežimį iškeliu koją į kaitros numazgotą aušrą nusunkti bulvių, link manęs pasileidžia kažkoks supistas skorpionas. Ženklai jau nebe tokie aiškūs.

Akapulkas sukirptas Martirijaus pavyzdžiu: ištampytų, spalvotų apatinių plotai pakraščiuose, centro link ryškėjantys per trikampio pajūrio bulvaro bei patogios avalynės zonas, kur šilko blizgesys pjauna akis. Miesto pakraščiai išnyra užsikepurnėjus ant paskutinės pakrantės kalvos. Prieš sukdamas į savo kaimą šiauriau, Pelajus Akapulke turi atsikratyti važta. Stūmimąsi miestu nužymi kvapai. Jeigu Akapulke kaip pas mus namie, tai neilgai trukus turėtume pasiekti Gydomojo Gyvūnėlių Muilo rajoną, paskui pervažiuoti Old Spice ir Žolelių Ekstraktų zonas. Šiuo momentu kertame tokią sritį, kurioje užuosi tik iš šikinės išbruktą pirštą.

Kelias tarpukalnėm raitosi tol, kol tolumoje išsiskleidžia žydras vandenynas. Akapulko kurortas — tai ši baisulinė apskrita įlanka su viešbučiais, viešbučiais ir viešbučiais. Aš turiu susirasti stambiausią iš jų ir paskambinti Teilorei. Suprantama, rizika būti atpažintam gerokai išaugs, nes apie šią vietelę aš esu girdėjęs, o tai reiškia, kad čionai susidursiu su poilsiaujančiais mūsiškiais. Esu girdėjęs apie Akapulką ir apie Kūnkinį ar kokią ten skylę, į kurią sykį buvo nusitrenkusi nelaimingoji Leoną. Pajuntu šiurpstančią nugarą. Dairausi tolyje atsakančios išvaizdos viešbučio, iš kurio galėčiau skambinti, bet sielos gilumoje viliuosi tokio nepamatyti. Štai kaip dirba protelis, kad išvengčiau drebulio, po galais, tik pažiūrėkit. Snukį nutaisau tokį, tarsi įlanką tyrinėčiau: akys primerktos, o lūpos iš susikaupimo atvėpusios, besidairant tinkamo viešbučio. Aš net žaidžiu su savim, girdi, jei pamatysiu gatvėje mėlyną ženklą, sustabdysiu Pelajų. Bet kai pamatysiu mėlyną ženklą, mano smegeninė, žinau, sugalvos pasiteisinimą, kodėl sustoti negalima. Tolesnis ėjimas: pamatęs žalios spalvos ženklą, sustojimą atidėsiu dar kitam kartui. Nors užsipisk, brol, koks kreminis tortas.

Viską išsprendžia Pelajus, sustodamas prie nedidelės smuklės už centrinio bulvaro. Burnoj nieko neturėjom nuo ano mėsainio, o šeštadienis jau gerokai įsibėgėjęs. Pelajus sustoja ant šaligatvio prie baro ir be žodžių žiūri į mane.

Nutuokia, kad man būtina kuriam laikui ištirpti savajame cheminės švaros pasaulyje. Jis duoda suprasti, kad panorėjęs vykti į jo miestuką turėčiau čia prisistatyti po poros valandų, kai bus išsikrovęs sunkvežimį. Su Pelajaus žodžiais tarp mudviejų išauga nejauki sienelė. Tarsi žinotų, kad mano arealas — viename iš šių bokštų, turčių knibždėlyne. Supranta, kad geriausiu atveju ten atrodytų kaip supistas daržininkas. Pelajaus akys sumyšta, perpratus tikrąją padėtį, o ir dėl mūsų neįprastos draugystės akimirkų. Jis pliaukšteli man per nugarą ir su savo nematomais revolveriais pasuka į smuklę. Lukas taip pat, suglumusiom akim. Tai tiek to Vernono Gonsaleso Litlio.

Permirkstu kiaurai, kol prisikasu iki pliažo centrinio bulvaro pašonėje. Prašmatnus tas pliažas. Už vaikščiojimą smėliuku mokesčio neima, tad nusivelku marškinius, nusispiriu šamoto sandalėlius ir atvirstu į amerikietį. Du apsauginiai stebi mane, traukiantį į vieną tokį masyvų viešbutį. Kai žvilgteliu į juos, pamojuoja, dar vienas amerikiečių divas, sako tikriausiai. Susilaižau į viršų plaukus ir antakius ir įžirglioju į viešbutį lyg su revolveriais, kaip Pelajus išmokė. Vestibiulis supisto Dalaso Fort Worth oro uosto dydžio, marmuru išklotas, šen bei ten plaukioja dailūs žmogėnai-omarai. Siaubas, kas per vietelė. Pasiuntinukas laiko lifto duris atdaras, nors man dar iki jų toloka.

— Į viršų, sere?

Bandau nepristumti į kelnes, bet tai stenėtinai sunku. Akyse stovi vakarykštė musių buveinė su pūvančiu pianisto lavonu, o šiandien, kad mane skradžiai, atrodo, lyg lūkuriuočiau hulos šokėjėlių, nugriaušiančių mano draugužį. Apie tokią bybėtiną skylę Leonai Dant tik pasvajoti. Pro šalį į liftą prasiiria amerikiečių šeimyna, pasidabinusi it Tomis Hilfaigeris golfo konvente. Mamaitė su pasitempusiu senioku ir tradicine vaikučių pora — geruoliu ir blogiuku. Iš tos rūšies žmogėnų, kurie per kviestinius pietus suskambus muzikai atsipalaiduoja ir įsivaro taukšti apie savo jausmus, suprask, kokie nesusivaržę jie. Supistų stalo įrankių ekspozicija.

— Na, Bobi, atsimeni, ką tau sakėme — sąlygos tau žinomos, — suburbuliuoja mamelė.

— Aha, Bobi, — lyg sušvinkus lėlė-kojinė atitaria tėtušis iš užnugario. Mergaičiukė pakelia antakius.

— Bet man tai ne taip jau faina, — aiškina Bobis.

— Mes jau senų seniausiai suplanavome kruizą po įlanką, jau sumokėjome už jį, — varo motina.

— Senų seniausiai, — antrina tėvukas.

Berniukėlis tik purkšteli. Močia sučiaupia lūpas.

— Nekreipk dėmesio, Trėjau, žinai, koks jis. Tikėkimės, kad neatsitiks taip kaip aną kartą, kai tokią krūvą pinigų sukišome į tas akvalanginio plaukiojimo pamokas...

Pasaulinio lygio peilėsmiginis, reik pripažinti. Ir tik viena išsišiepus marmūzė — mergiūkštės.

Šniukštinėdamas telefono aparato, sliūkinu dešrelių ir kavos aromatų link. Pamatau milžiniškame patijuje nutėkštą bufetą. Lyg nevisprotis paimu valgiaraštį. Pigiausias patiekalas kainuoja daugiau nei pasiskraidymas supistu sraigtasparniu. Netoliese ėmus sūkuriuoti padavėjui, neriu toliau link kažkokių tualetų tarnybinėse prieigose šalia baseino. Pakeliui, tiesa, aplenkiu grynų gryniausią psichą. Perspektyvų psichą. Tas išpampęs vėdarų mulkis murkso baseine su kitu vaikigaliu, vaidindamas kuo tikriausią bičiulį, tuo tarpu jo mažoji sesutė deda bombelę ir aptaško juos vandeniu.

„Juk sakiau tau šokti ant jo, o ne šalia.. — suurzgia seseriai mažasis rubuilis, draugeliui negirdint. Būsimasis senatorius, garantuoju.

Prapėdinu pro kelis gilius fotelius, nusuktus į pliažą su sklendžiančiais kateriais ir parašiutais bei netolimu pyplių spygčiojimu bangų mūšoje. Įsileidžiu fantazuoti, kaip kuris nors varliūkštis tiesiog mano akyse pradeda skęsti, o aš strykteliu ir išgelbėju jį. Mintyse jau repetuoju, ką porinčiau žurnalistams, akyse jau net laikraščių antraštės sukasi. „Jaunajam didvyriui atleista“ ir kitokie myžalai. Po minutės aš jau gelbėjų supisto prezidento atžalą. Prezidentas iš dėkingumo žliumbia, o aš nuklibinkščiuoju šalin, ir tiek. Įsivaizduojat? Tokios mintys tarsi supistą surūdijus grandinė apraizgo mano smegenis.