Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Aha — kas skambina?

— Vernas.

Giliai knisanti dešimtmečio tyla, paskui ji atsigaivelėja ir tiesiog prilimpa prie ragelio.

— O Dieve mano.

— Tei, paklausyk...

— Žinai, negaliu patikėti, kad kalbu su serijiniu žudiku.

— Šūdas aš, o ne žudikas...

— O taip, žinoma: lavonų krūvos iki pat Viktorijos!

— Eik jau, — sakau. — Negali būt.

— Bet tu, kaip čia pasakius, nukalei keletą žmonių, tiesa? Kažkas tokio buvo, teisybė?

— Tei, prašau, paklausyk...

— Ak, mažuli. Vargšas nusivaręs mažutėli. Kur tu?

— Meksikoj.

— Dieve, ar matei, kas dedasi pas mus namie? Primena Majami Bičą, miestas paskendęs kamerose, tiesioginės tinklo transliacijos, dieną naktį kiaurą savaitę. Visa tai užvirusi kompanija išplatino savo akcijas ir užkrėtė „Bar-B-Chew klėtį“ — mano tėtis sutiko su pasiūlymu steigti sušių užkandinę bendrosios kirpyklos vietoje! Jei viskas gerai, keliausiu namo jai vadovauti — gali tuo patikėt?!

Stebiu, kaip mano kortelės kreditai laša tarsi pomidorų padažas nuo smuklinės musės.

— Tei, aš skambinu iš taksofono...

Į liniją prasiveržia muzikos tvinksniai ir erzelynė. Pasigirdus vyriškam balsui, Teilorė nusisukusi užbaubia: „Tai mano draugelis iš užmiesčio — gerai? 1“ Durų trinktelėjimas. Teilorė giliai įkvepia, lyg atsidusdama iš antro galo.

— Atleisk, šiuo metu mane, taip sakant, tikrai nesunku išmušti iš vėžių.

— Velnias, aš nenoriu...

— Tau reikia žaliųjų, tiesa? Aš turiu, hmm, šešis šimtus dolerių atsidėjusi savo atostogoms.

— Jie išgelbėtų mano supistą kailį.

Teilorė sušnirpščia, jos balsas pažemėja:

— Kalbi su manimi nešvankiai, žudike?

Aš padidėju savo naujosiose poliesterio kelnėse.

— Bet, ei... Kur man juos pasiųsti? Tu kur nors apsistojęs? O kas, jeigu jie, taip sakant... supranti...

— Šūdas, atrodo, tu teisi.

— Vernai, paskambink man iš kur nors, na, iš miesto ar didelio viešbučio — aš susisieksiu su Westem Union.

Kabinant ragelį, mano ausyse gaudžia likiminė Teilorės daina. Šešių šimtų baksų čia veikiausiai užteks sumautam paplūdimio namukui. Aš įkrautas. Aš pakylėtas, tad pasiryžtu susukti Pemei. Linija traška. Daužau muses, kolei Pemė pakels ligi galvos savo centnerinius rankos užkulus.

— A-lo?

— Peme, čia Vernas...

— O Dieve mano, Verni!. Mes priblokšti — kur tu?

Pašonėj suseku mamelę. Turėjau numanyt, šiuo metu bus prisivariusios iki kokio devyniamilijonojo burito. Mamelė prišniaukroja prie telefono, bet Pemė atsigina.

— Ar kaip reikiant pavalgai ? Tik nepasakok man, kad nevalgai, nė neužsimink apie tai, o Dievulėliau...

Rago nusistveria mamelė.

— Vernonai, čia mamytė, — ir nieko nelaukusi užbirbia. Mano akys sudrėksta nuo ašarų, kuriom pamaitinta ji dar bjauriau įsiunkščioja. Užsipisimas, kokia sunki ši akimirka.

— Mam, man tikrai labai gaila.

— Ką gi, Vernonai, sekliai sako, kad būtų daug lengviau, jei tu sugrįžtum.

— Abejoju.

— Bet visos tos mirtys , Vernonai, kur tu esi? Mes žinome, kad šį rytą tave pastebėjo prie Maršalo...

— Mam, aš nieko nežudžiau, aš ne dėl to dedu į kojas. Aš turiu prasisukti, ir tiek, supranti? Trauksiu į Kanadą, Surinamą ar dar kur.

Sušiktas ėjimas. Motinos automatiškai suuodžia trūkstamą žodį bet kurioje pasirinkimo situacijoje.

— Ak, Vernonai... Į Meksiką? O Dievulėliau, vaikeli, į Meksiką’?!

— Aš sakiau, į Kanadą arba Surinamą, mam.

— Hmm, bet kuo ilgiau tu slapstysies, tuo didesnė bėdų krūva tavęs lauks, negi nesupranti? Vernonai? Misteris Abdinis sako, kad gins tave, jis čia šniukštinėjo, rado, už ko užsikabinti, ir kai Lolis sugrįš atgal, mes vėl būsim pati tikriausia šeima, taip kaip anksčiau.

— Matysi tą Lolį kaip...

— Na, bet ana senolė iš tų namų daugiau nebeskambino, tad kodėl gi ne? Vernonai? Tai meilė, moterys tuos dalykus išmano.

— Mam... Kada paskutinį kartą kalbėjai su Loliu?

— Na, jis siaubingai užsiėmęs, pate supranti.

Ironiškai prunkšteliu. Ironiška, manyčiau, kai gryną mėšlą tau bando pateikti kaip tikrą dalyką. Taksofono kortelės kreditai tirpsta nelyginant mano sielos kreditai. Jiems išsibaigus, rodos, nusibaigsiu ir aš. Užsifiksuoju makaulėj, kad būtina išsaugoti keletą kreditų, jei jie išties pasirodytų susiję su mano esybe. Dar vienas pamokymas: gerai įmerkęs šikną, daraisi prietaringas iki bybio galo.

— Kur tu esi? Tik pasakyk man... Vernonai?

— Paklausk, kada jis paskutinį kartą valgė, Dorise.

— Mam, tuoj baigsis kreditai... Svarbiausia, kad aš sveikas gyvas ir paskambinsiu, kai įsikursiu.

— Ak, Vernonai, — ji vėl įsismagina sriūbauti.

Žiauriai noriu palikti jai šiokio tokio kreminio torto, papasakoti apie namiūkštį paplūdimy, apie jos viešnagę ir visa kita. Bet negaliu, nors užsikrušk. Nugesinu skambutį, ir viskas.

septynioliktas

— Ai ai ajaiyyyy, Lu-pita! Ai ai ajaiyyyy!.. — braižosi melodijos radijo dėžėje, sunkvežimiu kratantis į pietus. Pelajus, vaikiščias, Jėzus — Meksikietis Negyvėlis — ir aš. „Tikrų tikriausias kratinys“, — kaip pasakytų pašlemėkas misteris Naklzas. Privarytumėt į kelnes, išgirdę liaudišką vietinių muzikėlę: gitara, bosu ir akordeonu tampomos polkutės su pulku bičų, plėšiančių „Ai ajajai“ ir kitokius niekus. Dar šaunesni radijo šaukimai: pranešėjai skardena lyg kviesdami į bokso dvikovą. Aukštai kaip Dievas sėdžiu keleivio vietoje ir prisimerkęs spoksau pro stiklinę prorėžą tarp Nekaltosios Mergelės relikvijomis apaugusio prietaisų skydo ir kutuotos užuolaidos su nukarusiais žaisliniais futbolo kamuoliukais. Pelajaus berniūkštis įsileidęs su manimi į žaidimą. Jo vardas Lukas. Kaskart, kai pažvelgiu į jį, akimirksniu nusuka akis. Todėl stebėdamas akies krašteliu pratinu Luką prie vangaus savo akių sukiojimo, kol užliūliuoju. Tada žaibiškai atsisuku ir nutveriu bespoksantį į mane. Ha! Lukas nukaista it pašėlęs, petimi prisidengia veidą. Nežinia kodėl, bet šis nekaltas žaidimėlis man sukelia bangas, tikrų tikriausias, drugių spiečius širdyje ir taip toliau. Nesupraskit manęs neteisingai — tebesu vėdarų mulkis koks buvęs. Nepasidariau Kitoks ar panašiai. Bet jei kalbėtume visai intymiai, atrodo, tai ir yra vienas iš tų Paprastų Gyvenimo Dalykų, apie kuriuos žmonės nuolatos tauškia, o tu niekaip nenurauki, ką jie, po galais, turi omenyje. Įsivaizduokit šitaip išdykaujantį normalų dešimtmetį tenai, pas mus. Bybį! Toks jau vien apsidraudimo tikslu bus painstruktuotas, kaip tave pasiųsti, tik pažvelk tu į jį, pimpalaiki.

Pro Matehualą ir San Luisą Potosi įsismelkiame giliai į Meksikos vidurius, kur žalsvėjantis peizažas, susiliejęs su pagiriomis, ima austi šarmotas namų ir Teilorės vizijas. Aš bandau vyti šilko kaspinus, besiraivantį, minkštutėlį, purpuru ir raudoniu šmėsčiojantį aštuonkojį, švirkščiantį aromato debesis ir medų, — norėdamas išventiliuot priplėkusias, sukepusias, levandom atsiduodančias mintis, kaskart apspūrančias apie vidurnaktį. Baisu net virptelt, kokios mintys, ramiai tūnančios, amžinos tarsi atlasiniai raukinukai tavo karste. Mintys, susimaišiusios su kapstymusi į Meksiko didmiestį, išsilieja balsų nuotrupom visų mano pažįstamų, liaukoj ančių iš už savo tinklelinių langų: „Priblokšti, priblokšti, priblokšti, naktinės naujienos, nakch-tynės nawwajienos, nakty-ės nauhienos...“ Galop tulžimi purslojančiais mano smegeninės padebesiais mane įninka persekioti tamsus šleikštus sūkurys, įsukantis visas valstijas, visas prakeiktas valstybes vien tik tam, kad išskrostų mane, iškabintų tirtančius vidurius ir sutryptų pentinėtais batais lyg barškuolės gyvatukų lizdą. „Galas viskam! Sutrypkit jį! Sukapokit tą velnio išperą, jis dar kruta!“