Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Įkišama mano mokyklinė nuotrauka, jai įkandin eina juostos atkarpa, kurioje aš su Peme išeinu iš teismo rūmų. Paskui ištraukiamas kažin koks kombinezuotas veikėjas drūtais akiniais ir guminėm pirštinėm.

— Nusikaltimo aplinka beveik ideali, — pareiškia jis. — Mes jau identifikavome, kad tai sportinių batelių pėdsakai, — šioms vietoms neįprastos apavo rūšies, — ir aptikome akivaizdžiai gerai užmaskuotus pėdsakus netoli kūno gulėjimo vietos.

Vėl Lolis.

— Įsakymas blokuoti valstijos sienas ir greitkelius galios iki gilios nakties. Valdžios organai įspėja, kad įtariamasis gali būti ginkluotas, nebandykite su juo megzti kontaktų...

Metu sustulpėjusį žvilgsnį į stotį. Valytojas šveičia abejingai netoli tualetų. Bilietų pardavėjas už langelio barkšteli apatiškai į klaviatūrą. Prapėdinu pro jų tarpą prie durų, tada nusitaikau į kelio tamsą ir pasileidžiu, nuskrieju atgal į greitkelį.

Kertu greitkelį tamsiausiame jo taške ir plumpinu šešėliuotuoju pakraščiu, nematomas, tik dvi ryškios venos, tvinkčiojančios dumblais ir žaibais. Priekyje kelio ženklas kreipia Meksikos pusėn. Transportas srovena pro jį. Aš nė nežinau, kaip toli man reikės keliauti, tiesiog bėgu iki nukritimo, paskui šlubčioju, iki vėl įstengiu pabėgti. Kibirkštys po mano kojom išblėsta po vidurnakčio. Sulėtinu žingsnį iki šlepsenimo ir užsmaugiu gerklės švilpesį. Už mano nugaros grėsmingai susitelkia bangos, keteruotos bangos, kurios vietoj purslų papila musių, muses turiu daužyti, mintys apie krachą kirmėlėtoj krūvoj. Su musėmis mosikuodamas atplevena Jėzus, bet jis praryjamas, jis grimzta, springdamas musėmis, kurios susigeria į tamsą ir išblukina Jėzaus spalvas, grąžindamos jį į naktį. Sustoju kaip akmuo, kuris nė nebuvo pajudėjęs iš vietos. Tamsybėse ūžia nukarta galva, o kai po šimto metų ją pakeliu, išvystu prieš save švytėjimą. Klupinėdamas traukiu toliau ir stebiu, kaip pašvaistė virsta akinančiu spindesiu, sakytum kokiom fantastinėm tolimosiom šviesom niekieno žemės glūdumoje.

„Tarptautinis tiltas — Puente International, — skelbia ženklas. — Meksika“.

Iš šios vietos pasienio ruožas atrodo kaip Stiveno Spilbergo sukurtas, — tamsos įrėmintas poliarinės šviesos gūsis. Užsitempiu švarką, nors nė trupučio nešalta, ir pamėginu viršugalvin susilaižyti plaukus. Žirglioju paskutinius porą šimtų tėvynės jardų.

Kitoje tilto pusėje į tamsą nutįsusios sunkvežimių eilės, kelio viduriu pro šalį rieda žmonių prigrūstos lengvosios. Keliaujančiųjų pėsčiomis — gausybė, netgi dabar, ir nė ženklo jokių kelio užkardų, išskyrus įprastinius kontrolės postus. Statau koją ant tilto ir suprantu, kad žengiu į savo svajonę, kad prismeigęs kojom jos nelemtą kraštą tampu svajonės keleiviu. Atpirkimas, suvenyrai, valiūkiškos kelnaitės kvapingoje saulės atokaitoje.

Vienas dalykas iš karto aiškus: lygutėlis greitkelio asfaltas nutrūksta ties demarkacine linija, už jos — su niekuo nepalyginama šalis. It virstančios parduotuvių lentynos pro mane plūsta dideli ir maži žmogiukai, tarp jų maišosi putlūs tipeliai, šeimininkiškai orūs, apsisiautę medvilnės skepetom. Meksikiečiai. Iš pažiūros nepatikliais veidais, tarsi kėsintumeis užgesinti jiems įžiebtą viltį. Už tilto tįso ir jųjų svajų pakraštys — štai kodėl. Tai juste juntama. Seku kažkokį senioką, užsimetusį niauktus Ray-Ban akinius, „Gelbėtojų“ kepuraitę, „Šauniųjų vyrukų“ švarkelį, su žaliais fluorescenciniais Nike, velkantį Nintendo dėžę, aprištą „Pietų parko“ užtiesalais. Išsiskiriu kaip nusmaukta dešrelė, bliamba, ką ir kalbėti, kad šešiais coliais esu už juos visus aukštesnis.

Meksikos pusėje kontrolės postai išdrikę, uniformuoti pareigūnai stabdo ir krato automobilius. Pasistatau švarko apykaklę ir pabandau įsimaišyti į žmonių srautą. Man beveik sekasi, kol išgirstu balsą.

— Joven, — šaukia meksikiečių pareigūnas. Paspartinu žingsnį. — Joven, misteri!

Apsidairau. Meksikietis pakelia ranką.

šešioliktas

Pasienietis iš savo kontrolės posto atlinguoja nesiskubindamas. Jis tamsesnio gymio nei dauguma čionykščių, o juodų žilstelėjusių plaukų sruogos suteptos ant apyplikės makaulės lyg kokiu ratų tepalu ar kuo. Toks kibus neūžauga, tiesą pasakius.

— Prašom pasą, — burbteli jis. Atrodo ganėtinai rimtai nusiteikęs, be kita ko, pasirodo, dar ir su auksiniais dantim. Plikina juodom akim.

— Ė... Pasą?

— Taip, prašom pasą.

— E... Aš — amerikietis.

— Vairuotojo teisės?

— Hmm... Ne: aš — amerikietis , lankantis jūsų nuostabiąją šalį ir visa kita...

Pasienietis įremia akis. Jau užuodžiu, kad mąsto nieko neklausęs sumalti kokį šlykštų biurokratinį šūdą.

— Čionai, — paliepia ir parsivaro mane į centrinį pastatą.

Viduje trenkia batų tepalu. Apstatymu kontora primena „Juros periodo parką“: prieštvaniniai stalai ir kinų restorano kėdės, apšviestos vienui viena prekybcentrine lempa, kampe — trakšintis ventiliatorius. Įspūdis, lyg būtum patekęs į teismo salę ar viešosios ligoninės laukiamąjį, kokius rodo per televizorių, ypač dėl senučių meksikiečių. Bet užsikniskit, niekam nė žodžio apie tai, ką pasakiau. Tas įspūdis man galvos nesusuko. Pareigūnas palydi mane iki rašomojo stalo, pats pritupia prie jo, visas sustingęs nelyg Pietų Amerikos prezidentas ar koks galas, tarsi demarkacinė linija eitų jo supistu tarpušikniu.

— Popieriai yra? — klausia.

— Ė... Nelabai.

Jis atsilošia girgždančioje kėdėje ir plačiai išskečia rankas, lyg ruošdamasis paskelbti pačią akivaizdžiausią tiesą visoj sumautoj visatoj.

— Be dokumentų į Meksiką patekti negali, — ir surakina lūpas Pačios Akivaizdžiausios Tiesos efektui išgauti.

Mano gerklės prieigose išsirikiuoja nepriekaištinga melų eilutė. Nutariu griebtis išbandyto ir patikrinto šūdo malimo, tarp mūsų šnekant, — Buko Vaikiščio numerio. Sukurpiu šeimyną, žaibiškai.

— Aš turiu susitikti su tėvais, suprantat? Jie atvažiavo anksčiau, o man reikėjo užtrukti ir atvažiuoti vėliau, ir štai dabar jie tenai laukia, ir jie, ko gero, taip sakant, jaudinasi ir taip toliau.

— Tėvams atostogos?

— Ė, aha, mes važiuojame atostogauti, suprantat.

— Kur tėvai?

— Jie jau Meksikoje, laukia manęs.

— Kur?

Šūdas! Fatališka, jei užšoki ant tokio žmogėno, — įsidėkite į kišenę. Reikalas tas, kad mano skiedalus jis nukreips viena vaga, pravarys juos pro tiesos piltuvėlį. Matot, melų ištakos tokios neaiškios, girdi, „Jooo, mano tėveliai šiauriniame pusrutulyje“ ar panašiai. O štai šis meksikietis juos koš ir koš, kol galų gale prispaus pasakyti prakeiktą kambario numerį. Kur, po galais, mano gimdytojai?!

— E, Tichuanoje, — linkteliu aš.

— Tichuanoje? — pasienietis papurto galvą. — Į Tichuaną ne tas kelias, Tichuana kitoje Meksikos pusėje.

— Ne, tai yra taip, bet jie, žinot, važiavo kitu keliu, o aš esu čia, todėl turiu atvažiuoti jiems priešais ir susitikti su jais. Suprantat?

Meksikietis sėdi panarinęs galvą ir žiūri pro kaktą. Taip žmonės žiūri, kai netiki tavo pasakom.

— Kur Tichuanoje?

— E... Viešbutyje.

— Kokiam viešbutyje?

— Šitam, ė... po galais, turiu kažkur užsirašęs... — pagrabinėju kuprinę.

— Šiandien į Meksiką nepateksi, — pareiškia pareigūnas. — Verčiau paskambinti tėvams, kad atvažiuotų tavęs.