Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Hmm, dabar skambinti vėloka — aš jau turėjau ten būti. Be to, aš maniau, kad mūsų šalys sudariusios sutartį ar ką ten. Maniau, kad amerikiečiai gali vaikščioti be jokių kliūčių.

— Iš kur man žinoti, kad tu amerikietis? — patraukia pečiais neūžauga.

— Velnias, jūs tik pažvelkite į mane... Noriu pasakyt, aš pats tikriausias amerikietis, žinoma, kad aš amerikietis, — išskečiu rankas, stengdamasis atkartoti Pačios Akivaizdžiausios Tiesos efektą. Pasienietis užsikniaubia ant stalo ir įsmeigia savo akis į manąsias.

— Verčiau paskambinti tėvams. Šį vakarą lieki Makalene, rytoj jie tavęs atvažiuoja.

Padarau vienintelį šiame tiesos koštuvo antgalyje įmanomą dalyką. Apsimetu, kad jis pakišo man tikrai protingą mintį.

— O, tiksliai! Paskambinsiu ir parsikviesiu tėvelius, dėkui, labai dėkui.

Nušlubčioju prie sukriošusio sieninio telefono ir apsimetu, kad grūdu į jį monetas. Paskui it nepataisomas bybausis pasirausiu kuprinėj. Aš net dėduosi kalbąs tuo prakeiktu telefonu. Nėr ką sakyt, ši šūdliava pagimdo idiotiškiausių įrodinėjimų virtinę. Pavarinėjęs šneką su vadinamaisiais gimdytojais, prisėdu ant, suoliuko krašto ir, ventiliatoriui cypčiojant it žiurkių maišui, imu dreifuoti šitoje bekraštėje skaistykloje. Kėpsau iki trečios ryto, iki trijų trisdešimt, suragėju nuo vėsių apmušalų. Jums yra tekę girdėti tą atseit proto balsą, tą vidinę babūnę, ar kaip jį pavadinti? Maniškė vis varo: „Pasiimk suvožtinį ir snūstelk truputį, kol viskas ims protingiau atrodyti“.

Mane išblaško už lango sušvytravusi raudona. Paskui — mėlyna. Lauke sustoja patrulinė mašina. Pasirodo kariūnų skrybėlės. Amerikiečių kariūnų. Sprigteliu nuo suoliuko ir šlepsenu pro raukšlėtą seneliuką, snūduriuojantį prie dokumentu spintos. Po galais, turbūt drunija čia nuo vaikystės. Nevilties pagautas traukiu atgal prie pasieniečio stalo. Pareigūnas stačiomis šnekučiuoja su kitu uniformuotu meksikiečiu. Abu pasisuka į mane.

— Pone, senjore... Man tikrai reikia kirsti sieną ir truputį nusnausti. Aš — atostogaujantis amerikietis, ir tiek...

Akies krašteliu matau dar vieną kariškį, slankiojantį palei langą. Prie įėjimo jis paglamonėja savo šturminį šautuvą ir kažką pakužda partneriui, paskui prisistato meksikiečių pareigūnas ir su abiem pasikalba. Kariūnai linkteli ir pasišalina.

— Tėvai atvažiuoja? — klausia manasis pareigūnas.

— Ė, tuojau pat jie negali.

Jis trūkteli pečiais ir nusisuka į savo partnerį.

— Klausykite, — sakau, — aš kuo normaliausias vyrukas, galite patikrinti mano piniginę ir visa kita...

Pasieniečio akys sužybsi kiek kitaip. Jis mosteli parodyt piniginę. Paduodu. Ištraukia ir valdininkišku judesiu pakloja ant stalo mano banko kortelę, tada prisėda ir savo letenom išpeša iš piniginės dvidešimties dolerių banknotą.

— Tai visi tavo kelionpinigiai?

— Ė... Šitie ir banko kortelėje.

Suėmęs už kraštų, pakelia nuo stalo mano kreditinę kortą, atsargiai apverčia, stabteldamas ties užrašu „VG Litlis“. Krimsteli lūpą. Staiga man dingteli, kad meksikietiškas Likimas gali skirtis nuo mūsiškio. Mano pamąstymai atsispindi jo juodose akyse, jų blizgesys patvirtina, kad mudu seni vilkai šiame klampiame lošime. Konspiracinis blizgesys. Tuomet, per pelengacinį akimirksnį, dvidešimtinė iš mano piniginės meksikiečio delne nuslysta į stalo stalčių.

— Sveiki atvykę į Meksiką, — paskelbia jisai.

Garbusis aktorius Brajanas Denehis pastovėtų be žodžių, akimirksniu primerkęs akis iš bežadės pagarbos neafišuotiems vyriškiems santykiams. „Perduok linkėjimų Marijai“, — turbūt pasakytų, uždėjęs ranką vyrukui ant kupros. Tuo tarpu aš stveriu savo kuprinę ir nešu kailį lauk. Už trisdešimties jardų kariūnai Amerikos pusėje kalbasi radijo telefonais. Aš suku į kitą pusę ir ištirpstu savo svajonės naktyje.

Įsivaizduokite gangreninių debesų sieną, lygutėliai nuriektą ties pasienio riba, nurėžtą Viešpaties Ašmenimis, mat meksikietiškasis Likimas panašaus mėšlo čionai netoleruoja. Svaigiais garsais atmieštas keliauninkų srautas, greitkeliu į pietus naujieji broliai ir seserys mane neša įsukę it akmenėlį — bejėgį, bet nesibijantį bangų.

Reinosa vadinasi miestas už tilto Meksikos pusėje. Didžiulis, išsidraikęs, su klounų ir zebrų kvapeliu šnarančiuose sparnuose — tik ir lauk fokusų, nors pas mus tenai — mirtina naktis. Naktis Meksikoje nemiršta. Jeigu žemė būtų plokščia, tai jos pakraštys, be jokios abejonės, atrodytų va šitaip. Prigimtiniai dėsniai čia neveikia, kaip dieną aišku. Pasienio transportas mieste pradeda skysti, todėl išsukęs iš greitkelio gyliuoju šešėliuotais pagatviais, kol atsimušu į alėją, kurioje prekystaliai kilnojasi nuo muzikos, o ėdesiai žvilga po nuogomis elektros lemputėmis. Vienas piemengalys maisto būdelėje nepaniekina mano bakso smulkiaisiais už taco, kuriuo nė gomurio dorai nesuvilgau. Ėdesys mane išsunkia. Iš alėjos išzylioju it numelžtų raguočių pulkas ir trenkiuosi dar valandą, kol protas mane pasiveja. Suprantu, kad turiu kiek atsiplėšti nuo sienos, bet be grynųjų aš tik bybio vertas ir nuo kojų mirtinai nusivaręs. Jėzus fragmentiškai draikosi aplinkui, gal džiaugdamasis buvimu savo kraujo šaly, o gal ištroškęs jį nugalavusių svetimšalių kraujo. Aš meldžiu jį ramybės.

Miesto pakraštyje aptikęs tamsią užuolandą — pašiūrę tarpunamyje su vaizdu į belapį brūzgyną — atsišlieju į jos sienelę kiek pamąstyti. Vieno namo lange vėjelis kedena užuolaidą. Vos tik jį šunpalaikis apsiramina, užuolaida apgaubia Teilorę nelyg dievaitę, pieniška oda suboluoja pro tarpukojy susiraizgiusį užuolaidos tinklą. Paskui Teilorė atsiduria šalia manęs ant žolės. Pirmąją mudviejų ištrūkimo dieną Teilorės plaukai plaikstosi, laižydamiesi mes atsiduodam marinančiam miegui, aplinkui save jausdami briaunotais kąsniais trūkinėjantį pasaulį.

Pakirdęs vėlyvą ketvirtadienio rytą, atrandu save kažin kokioj skylėj, šešiolikai dienų praėjus nuo tos akimirkos, kuri perskėlė mano gyvenimą. Žinau, turiu prasimanyti pinigų, judėti toliau. Galėčiau kreiptis į Teilorę, bet pirmiau turiu įsitikinti, ar ji nepačiulbėjo apie mane neraliuotajai Leonai Dant. Be to, dar turiu paskambinti namo ir išaiškinti, kas čia kaip, bet mamelės telefone, ko gero, bus įtaisyta blakė, o ir šiaip su trisdešimčia amerikietiškų centų aš nė į velnio subinę nepriskambinsiu. Pasiimu kuprą ir straksiu link greitkelio, vedančio į Monterėjų. Smagumėlis stumtis į priekį. Reinosos pakrašty, žinoma, gali stūksoti Žvaigždžių Arena ar zoologijos sodas pypliams, bet — tarp mūsų šnekant — vargu bau.

Magistralę audžia purvini furgonai su įvairaus plauko papildomom lempom ir antenom, tarytum kokios mobiliosios katedros ar koks galas. Kol kas seku jas pėsčiomis. Noriu vienas pasipliuškenti savo bangose, ir tiek. Einu, paskui paliuoksiu, paskui šlubčioju — ir taip visą dieną, kol šešėlis ima siekčioti kitą kelio pusę, o kaktusų kontūrai ištyžta prieblandoje. Aš prisiartinu prie nuokalnėn neriančio greitkelio posūkio, ir mane apima jausmas, kad ši vieta — mano ateities demarkacinė linija. Priekyje — sutemos, už nugaros — nurausvinta padangė. Nors virpuliukai kyla, ankstesnis nusistatymas mygia: perleisk ateitį meksikietiškam Likimui.

Dangui išskleidus žvaigždžių uždangą, pasirodo reikšmingi ženklai. Pro šalį prarieda furgonas su keturiais milijonais ornamentų ant variklio dangčio, švytėjimu prilygstantis JK Penio Kalėdų eglutei, visas aprašinėtas sentencijom. Dėmesį furgonas patraukia jau pravažiavęs, — kai išvystu jo padangų purvasaugius. Juose pavaizduotas tarp paplūdimio ir palmių guoto tingiai besirangantis keliukas. Manoji pakrantė. Ar palmėse iškabintos kelnaitės, įžiūrėti nespėju, nes furgonas trūkteli į kitą greitkelio pusę ir pasileidžia nuokalnėn link kažkokios sukežusios skylės, tvieskiančios šalikelėje. Matyt, tai meksikietiškas posūkio signalas — suki savo transporto priemonę į kairę ir nesuki galvos. Pamokymas: jei ant meksikiečio furgono priekio pamatysi prilipusį eismo dalyvį, iš karto suprasi, kad posūkis, bliamba, rodomas buvo. Nuskrieju į pakalnę paskui furgoną.