Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Galų gale ji atbarška prie telefono.

— Teila.

— Ė... Labas, čia Vernas.

— Vernas?

— Vernas Litlis... Pameni mane?

— Vernas Litlis? Oje, kaip čia pasakius... — jai kalbant, girdžiu, kad anai mergšei nebetoli iki tylios isterijos.

— Turėjai matyti mane per žinias: Vernonas Gregoris Litlis, iš Martirijaus?

— Kaip čia pasakius, aš tikrai apgailestauju: girdėjau apie žudynes ir visa kita, bet paprastai aš, taip sakant, žiūriu kabelinę, supranti?

— „Analinių įsibrovėlių kanalą“, — spygteli ta antroji.

— Atsipisk, Krise, Dieve mano.

— Ė... Na, aš — tas vyrukas išsitaršiusiais gaurais, stovėjau lauke per baigiamųjų klasių vakarėlį... Aš saugojau tavo daikčiukus...

— Ei, Vernai ! Aš atsiprašau. Tą vakarą tu manimi, taip sakant, pasirūpinai, vaikine, aš persistengiau gal, ar kas ?

— Po paraliais, nieko rimto, — sakau. Girdžiu, kaip Teilorė spiria iš kambario tą kitą merginą. Pauzė kikenimams.

— Ką gi, man iš tikrųjų galėjo, taip sakant, nutikti kas tiktai nori, žinai?

Aš apsilaižau lūpas, įsivaizduodamas kai ką, kas jai galėjo nutikti.

— Tai iš kur išpešei mano numerį? — klausia.

— Ilga istorija... Reikalas toks, kad aš atsibeldžiu į Hiustoną, pagalvojau, gal galėtume įkalti kavos ar panašiai.

— Oje, Vernai, aš, matai... Tai bent, supranti, gal kitą kartą?

— O kaip, tarkim, pietų metas ar dar kas?

— Supranti, atvažiuoja mano pusseserė, ir tai tiesiog, na, kaip čia pasakius, mergaitiški reikalai, supranti? Bet vis tiek labai smagu, kad paskambinai...

Tokiais štai žodžiais ji raukia reikalą, lyg niekur nieko. Stoja nejauki tyla, Teilorei laukiant, kada ir aš atitinkamai pabaigsiu. Panikos adata verčia griebtis aferos.

— Teilore, paklausyk... Aš ką tik išnešiau kailį iš kaliūzės, mane gaudo. Prieš išnykdamas, norėjau tau šį tą papasakot, supranti?

— O tu šūde, Dieve, o... kas nutiko?

— Tiesą sakant, negaliu kalbėti telefonu.

— Dieve, bet tu atrodei toks, kaip čia pasakius... geras!.. Žinai, toks ramus vyrukas.

— Gal ir ne toks ramutis, kaip išeina. Šiuo metu jau aš nebe toks velnioniškai ramus.

— Dieve, bet tau tik, rodos... keturiolika, ne?

— Iš tikrųjų tai dabar septyniolika, ė, šiom dienom sueis. Tai va, atrodo, aš pratrukau dėl neteisybės ir taip toliau.

— O Dieve mano!

Stoviu prie telefonų, šaudau akimis po stotį ir laukiu, kada jaukas bus nurytas. Laukiu per visą pasaulio istoriją sukauptos ir patikrintos išminties vardu, kuri byloja, kad merginos neįstengia atsispirti blogiukams. Jūs tai žinot, aš žinau. Visi tai žino, net jei ir nebeleidžiama sakyti šito garsiai.

— Vernai, galbūt aš galėčiau, na, kaip čia pasakius... supranti? Turiu minty, Dievulėliau. Tu žinai, kur Hiustone „Galerija“?

— Ne per labiausiai.

— Matai, apie antrą valandą aš turiu būti „Viktorijos paslaptyje“... Galėčiau tave, na, pasigauti šalia jos — Vesthaimeryje ar kur.

— “ Viktorijos paslaptis “? — pliaukšteliu liežuviu.

— Žinau, man taip nepatogu, — sukikena Teilorė. — Aš turiu apsipirkti, kaip čia pasakius, apatinių parduotuvėje, negaliu patikėti, kad aš ką tik tave pakviečiau.

— Būsiu su tamsiais akiniais.

— Kaip nori, — juokiasi ji. — Tu, taip sakant... su mašina?

— Pasiimsiu taksį.

— Kaip nori. Klausyk, ten, priešais „Galeriją“, yra toks pripučiamas aštuonkojis, lyg ir reklaminis ar koks. Maždaug penkiolika po pirmos aš pasidairysiu tavęs tenai.

Matote, kokios tokelės? Iš pradžių aš — dėmė ant Teilorės ragelio mikrofono, ir ji tenori pabaigti pokalbį. Bet tik pažvelkit, kas nutinka, kai aš patenku į bėdą. Jaučiat nerealią bėdos jėgą?! Bėda, bliamba, veža!

Autobusas iki Hiustono kainuoja dvidešimt du baksus. Aš išbadėjęs, tačiau man likę vos keturiasdešimt keturi doleriai penkiasdešimt. Abiem nusigauti iki Meksikos kainuos dar daugiau. Kai autobusas prieš pat pirmą sustoja Hiustone, traukiu prie telefonų ir geltonojoje knygoje perverčiu „Grynųjų“ puslapius. Laikas paleist savo muziką. Mylių mylias veža taksis — iki lombardo, kuriame man pasiūlo dvidešimt penkis žaliuosius už dviejų šimtų vertės grotuvą, dėl ko aš neprieštarauju, nes taksometras kliksi ir jau yra prisukęs dešimt baksų, kuriuos turėjau pakloti iš karto, vos tik vairuotojas sužinojo, kad važiuojame į supistą lombardą. Be to, gaunu po dvidešimt penkis centus už savo diskus. Kai prunkšteliu, lombardininkas įsiunta. Išties tikra šiknasiurbė tas lombardininkas, kaip sakoma šiose vietose.

Po to įmantriais greitkeliais, lenkdamas didžiulius veidrodinius pastatus, taksis dangina mane į „Galeriją“. Laikausi nefantazavęs, kuo Teilorė vilkės ar kaip kvepės. Geriau nesusitelkti į tokius dalykus, kurie gali sušikti nuotaiką, jeigu suklysi. Susikoncentruočiau į anuos Teilorės šortus, o paskui sutinku ją su džinsais ar kokiu galu, ir mano burės subliūkštų.

Blaškau mintis, stebėdamas vairuotoją. Šoferis profesionalas, kurio torsas ir šikna tiesiog suaugę su sėdyne. Jis visai nieko, atrodo, toks didelis ir ūsuotas, šypsosi nedirbtinai. Primena Brajaną Denehį iš senųjų filmų, na, tų su ateivių kiaušiniais baseine. Mokykloje daugelis mūsų troško matyti Brajaną Denehį savo tėčiu, lygiai taip pat geidėme, kad Barbara Buš būtų mūsų močiutė. Ne tokia kaip mano snargliuotoji babūnė. Mano tėtušis dar buvo gyvas, kai žiūrėjau tuos filmus, ir aš jausdavaus kaip ir išduodąs jį, norėdamas turėti tėtį Brajaną Denehį. Gal vienas kitas šios negatyvios energijos procentas prisidėjo prie jo mirties? Kas žino.

Taksis įsuka į Vesthaimerį, kuris kaip keturios Gjurių gatvės kartu sudėjus. Bandau išvengt minčių apie kraujospūdį, bet tas vis tiek pakyla. Nuo šito, beje, nėra vaistų, bybiai rautų. Filmuose pulsas padažnėja, kai to užsimanai, o čia jis elgiasi kaip nori. Neraliuotasis pulsas yra galas tavo kietumui. Kelis sykius giliai įkvepiu, kai baisingas pasažas atsiveria mūsų pašonėje: milžiniškas išsipūtęs aštuonkojis siūbuoja ant kažkokių lynų palei šaligatvį. Sutelkiu balse savo vyriškumą.

— Va čia, prie aštuonkojo, — sakau vairuotojui.

Šalikelėje dunkso jaunos moters siluetas. Susikūprinu, vildamasis, kad manęs ji dar nepastebėjo. Nekenčiu, kai pasitinkamas žmogus pamato tave dar prieš dvidešimt supistų mylių ir nieko neveikdamas spokso į tave. Tada apima jausmas, kad per aukštai keli kojas ar pečiai pernelyg mataruojasi ir visa kita. Sustingdai tokią pat debilišką šypseną.

Teilorė Figuera. Trumpa chaki suknute. Kojos ir rankos karštai ir nerūpestingai plakasi po rusvais tviskančiais plaukais. Pamačius taksį, jos antakiai nušvinta. Mano sumauti viduriai apsiverčia.

— Septyni aštuoniasdešimt, — praneša vairuotojas.

Vos tik prasivėrus durelėms, mane nokautuoja užtikrintas Teilorės kvapas, bet taksio sėdynė tokia nuzulinta ir žemutėlė, kad keberiojuosi lauk lyg Everestą šturmuodamas. Teilorės šypsena sustingsta, kol aš pro dešinę neraliuotojo taksio pusę tempiu savo mantą. Tada ant žemės krinta piniginė. Kol sukrapštytą banknotą paduodu vairuotojui, Teilorė susineria rankas.

— Septyni aštuoniasdešimt, — pakartoja taksistas, — o čia — tik penki doleriai.

Iškiša banknotą pro langą kaip šūdo gabalą.

Prakaito lašeliai išmuša mano kaktą. Grabaliojuosi po kišenę smulkiųjų, bet kišenė tokia siaura, kad vargiai plaštaką teįstengiu sugrūsti. Van Damas verčiau jau ranką nusitrauktų, nei šitaip susimautų, supistus šoferio veizolus išmaltų. Galiausiai duodu tam vyrukui dešimtinę iš savo piniginės.