Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Renku numerį. Tuo metu kyla mintis, kad galbūt mano močia pernakt tapo geriausia Figuerų draugele ir dabar pas juos geria kavą arba, tikėtiniau, dejuoja. Žinot, kaip tame Martirijuj. Kliedesiai, nes motušė nė gyvenime nėra buvusi pas Figueras. Bet žinot, kaip tame Martirijuj. Numeris kviečia.

— Persikai, — sako Teilorės mamelė žemu oriu balsu.

— Misis Figuera? Čia Teilorės draugas... Aš pamečiau jos numerį ir norėčiau sužinoti, kaip galėčiau su ja susisiekti.

— Kas kalba?

— Ė... Tiesiog senas mokyklos bičiulis, na, iš mokyklos.

— Taip, bet kas toks?

— Ak, čia... Denis Neiloras, dovanokit.

Pindon, kaip nepataikau. Misis Figueros balsas kaipmat atitirpsta ir suintymėja.

— O, sveikutis, Deni, nepažinau tavęs visai. Kaip gyvenimėlis universitete?

— Ak, puikiai puikiai, tiesą sakant, man tikrai patinka.

— Čia kurią dieną Tikrojo gyvenimo mugėje mačiau tavo mamą, sako, parvyksti į pūstųjų suknelių iškylą.

— Ak, žinoma — juk pažįstate mane, — prakaitas srūva mano supistą kupra, daiktai akyse pradeda blizgėti, lyg keturiasdešimt puodelių kavos susivertus.

— Valio! — paskelbia jinai. — Rytoj komiteto susirinkime sutiksiu tavo mamą, pranešiu jai, kad skambinai ir kad tau puikiai einas.

— O, nuostabu, labai ačiū.

— Ir aš tikrai žinau, kad Tei apsidžiaugs, sulaukusi iš tavęs žinių... Nepabėk, padiktuosiu jos numerį.

Kas čia dabar, bybiai rautų? „Tikrai žinau, kad Tei apsidžiaugs“? Nelauktas manojo peilio suktelėjimas. Nieko naujo, kad tas prietranka Neiloras kiša pagalį į mano reikalus. Per visus mokyklinius metus varinėjo vieną ir tą patį juokelį. Taip ir noris dabar užvažiuoti: „Jooo, pranešiu jai apie savo genitalijų vėžį“ ar kaip nors panašiai. Supistas Neiloras, brol.

— Štai jis, Deni. Teilorė tebesimoko Hiustono TU — žinau, per pietus jai pasimatymas, tad jei ne tučtuojau, tai paskui ją pasigausi.

Apsidrausdamas nuo amnezijos, numerį užsirašau „T“ ir „F“ raidžių skyriuose, be to, dar ir ant užrašų knygelės viršelio.

— Dėkoju, misis Figuera. Tuomet laimingai jums, ir perduokit linkėjimų mamai.

— Žinoma, Deni. Susimatysime iškyloje.

Pakabinu ragelį dėl viso šio reikalo kretinizmo kretančia galva. Taip ir matau iškyloje besiskeryčiojantį Denį: „Užsipiskit, koks skambutis?!“ Arba, tarkim, visi sužino, kad Neiloras prieš savaitę pakratė kojas per nelaimingą atsitikimą grupiniuose šokiuose. Kitaip sakant, šiame mieste turėtų būt didžiai trenktų banditų, — tikrai sunkių ligonių ir taip toliau, bet aš galėčiau kirsti, kad jie nė karto gyvenime nebuvo įklimpę į tokį absurdišką mėšlą. Lažinuos, kad Adulto Hitlerėlio — nepamainomo pašlemėko — niekas niekados neieškojo iškyloje, nes skambino pasivadinęs Deniu Pipeliu Neiloru.

Gavęs Teilorės numerį, atrodau kaip įsivaręs Dėmesio Defikito Sindromą ar kokį ten galą, kai sustingsti vietoj kaip įbestas arba griebiesi pantomimos ir taip toliau. Susigalvoju miną savo sutrikimui užmaskuoti — susiraukiu, lyg skaičiuodamas iracionalųjį pi vienos aštuoniamilijardosios tikslumu. Su savo naująja išraiška varau iš galvos visas mintis, kurios parūpintų man nevispročio fizionomiją. Pavyzdžiui, mintį, kad mano močia netrukus prasikrapštys akis. Galimas daiktas, jai jau atkurtas supistas širdies ritmas ar koks ten kotas, kai medicinos seserys rėkia: „Paruošta!“ Svyruoju link stoties durų, kur rodomas autobusų grafikas. Autobusai į Hiustoną kursuoja reguliariai, o tai reiškia, kad paskambinti mamelei turiu marias laiko. O iš Hiustono autobusai tolygiais tarpais važinėja į Meksikos pasienyje esančius Braunsvilį ir Makaleną. Mane suima pagunda nupirkti du bilietus iki sienos ir vieną tiesiog padovanoti Teilorei, kaip vestuvinį žiedą ar kokį galą. Bet mano smegenėlės varo: ne, kol kas nepirk nė vieno. Atvėsk minutėlei. Tada atminty iškyla visos nenuginčijamos tiesos, kaip antai: „Laimi tas, kuris rizikuoja“ ir taip toliau. Girdi, jeigu jau neperku bilieto, vadinasi, man nepavyks jos išsivežti. Galiausiai sustingstu supistam tarpdury ir skaičiuoju pi iš naujo.

Sakykim, du vyrukai nori tučtuojau nusitempti Teilorę Figuerą į Meksiką. Vienas jai atneša rožių ir, pasakęs“ kad rengiasi į Meksiką, klausia, ar ji vyks drauge. Kitas bičas pasirodo su kvorta tekilos, žolės suktine ir dviem bilietais iki sienos. Bilietų Teilorei iš karto nerodo, bet sako: „Mano valandos suskaičiuotos — padėk numaldyti sielvartą“. Per tris minutes ją pripumpuoja iki graibymo žemės, išsiurbia iš burnos tonziles, paskui traukia iš kišenės bilietus ir sako: „Po dešimties minučių prisistatę farai susems tave kaip bendrininkę — metas nešt kudašių“. Su kuriuo ji eitų? Patys žinot supistą atsakymą, nereikia nė sakyti. Ir leiskit pridurti, kad ne visai viską lemia tai, jog vienas iš jų — gerulis, o kitas — dumbliagrybis. Pasirinkimą lemia tai, kad vienas iš jųdviejų žinojo, jog Teilorė pasirašys. Mes — amerikiečiai — žinome, kad tiesa yra tokia. Juk tai mes išradome supistą pozityvumą, dėl Dievo meilės! Bet tarp visų tų knygų ir vaizdajuosčių, be tos visutėlės pozityvumo industrijos, — ką ir kalbėti apie gražbylystę, pardavimo didinimą ir panašų šūdą, — yra dar viena, nuo jos nepriklausanti industrija. Kitaip sakant, industrija, kurioj viskas pasibaigia žinojimu, kad ši diena yra tokia diena, kurią tau kas nors nutiks, niekad niekur neužsimins, kaip tai , po galais, iš tikrųjų įvyks. Pozityvus mąstymas, mano galva, ledų neišjudina nė truputėlio. Apskritus metus mąsčiau pozityviai ir, po galais, pažvelkit į mane dabar. Mano močia įsitikinusi, kad naujas šaldytuvas išdygs ant jos durų slenksčio, tačiau to šūdo kol kas nė kvapo.

Šlubčioju atgal prie telefonų. Aš nesu tikras, kad Teilorė pasirašys. Jei iš tikro visai atvirai, tai nuojauta, atrodo, kužda, kad ji nevažiuos. Per pietus jai pasimatymas, ir ji gyvena savą gyvenimą, kurį užpildo saule kvepianti oda ir tinklinės kelnaitės. Tuo tarpu aš murkdausi supistai šiurpulingoje tikrovėje: nepageidautinoje, tvoskiančioje eskalatorių varikliais ir skysčiais, dūzgiančioje ir pypčiojančioje — tokioje, kuri nuželėja tavąjį spindesį. Svajonės tobulos, velniai rautų, o tikrovė visados tave nubuksyruoja kitu keliu. Jei mudviejų gyvenimai trinsis vienas į kitą tik tiek laiko, per kiek pasakoma „laba diena“, tai automatiškai nereiškia, kad kibirkštys bus įskeltos. Daugiausia, ko turbūt gali tikėtis, — kad jos pirmaklasišką nėriniuotą gyvenimą išteplios šlykštus snarglys. To pakanka, kad užsigaikčiotum. Ypač dėl to, kad tokiai atomazgai dabar aš nenusiteikęs. Štai tau pamokymas, senas drauguži: perpratęs tikrąją padėtį, užsitrauki sau prakeiksmą, nes jau nebegali veikti su bukaprotiškai užtikrintu užsispyrimu.

Ant galų pagalės aš pasiunčiu save į gerą vietą. Išjungiu savo filosofavimo paskirties aparatą ir išsitraukiu iš kišenės ketvirčio dolerio monetą. Metu. Nukrinta galva į apačią, o tai reiškia, kad nieko nelaukdamas skambinu į Hiustoną. Nukeliu ragą ir sukalu Teilorės numerį.

penkioliktas

— Alio? — balsas nelyg elastinėse kelnaitėse liulanti šikna.

— Teilore labas... Čia Vernas.

— Pabūk, aš pakviesiu ją, — sako mergiotė. — Tei! Teilore, — Vernas skambina.

— Kas ? — kvykteli balsas atokiau.

Paskui pasigirsta kikenimas. Bliamba, šito negaliu pakęst. Myžčiojimų kaimynystėje tavo šansai su mergina gerokai krinta. Pamokymas: nė už ką nebandykite sukti reikalo su keliom merginom iš karto.