Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Kad ją nutraukčiau, einu ieškoti telefono į gatvę prie viešbučio. Sukalu Teilorės numerį.

— Stiklo badenbotai? — klausia vaikigalis, skersgatvyje dalijantis skrajutes.

— Ką sakai?

— Gal norėsi kruzo stikliniu baden botu?

— Teila, — atsiliepia ragelyje. Mostu pavarau berniūkštį.

— Meksika kviečia, — sakau.

— Sveikutis, žudike.

Aiškus daiktas, kad kažkas ne taip.

Tikras galvos skausmas, kaip man ją apvynioti aplink save, ją ir jos saugų, iškvėpintą pasaulėlį, kur jos didžiausia problema gyvenime — nuobodulys ar Proskynos kvapelis namučių prieigose. Turbūt didžiausia jos asmeninė paslaptis — snarglių valgymas. Ji, aiškus daiktas, ką tik birbė.

— Viskas gerai? — klausiu.

Teilorė šnirpščiodama nusijuokia.

— Aš visiškai, kaip čia pasakius, užsipisimas, supranti? Tas prakeiktas vyrukas, su kuriuo susitikinėjau...

— Daktaras?

— Atseit daktaras, jooo. Aš tik noriu dėti į kojas, štai kas, Dieve...

— Pažįstamas jausmas.

— Šiaip ar taip, kurioj tu vietoj? — klausia, šnypšdamasi nosį.

— Akapulke.

— O tu šuns kaili! Pala, užmesiu akį į žemėlapį... Tu paplūdimy, taip sakant?

— Aha, centriniam bulvare.

— Turbūt tai Kostera Migelis Alemanas... Vietelėje, kuri vadinas Comercial Mencarn, įsikūrusi Westem Union agentūra.

— Neliksiu skolingas, Tei.

— Paklausyk... Rytoj — sekmadienis, ir iki pirmadienio aš negalėsiu gauti grynųjų. Agentūra pirmadienį dirba iki septynių vakaro, tad jeigu nueitum šeštą...

— Laisvai, — skiedžiu, stebėdamas, kaip ekranėlyje tirpsta paskutiniai kreditai.

— Ir dar, mažuli, — sako. Pyp! Mirtina tyla linijoj.

Yra čia ir supistas „Meilės laivas“. Dievaži, iš tų sukriošusių filmpalaikių, kuriuos žiūri mamelė: raguotas kruizo vadovas, kapitonas Bukena ir visi kiti. Ant laivo kamino — Wella Balsam primenanti emblema. Žvaigždėm nusagstytasis Akapulkas, brol.

Įlankai išnykus už nugaros, įtraukiu galvą į kabiną. Pelajaus furgonas persikrato per kelias kalveles ir pasuka šiaurėn palei filminę kranto liniją su kokosų palmėm, ištisais jų laukais. Paplūdimys ne toks baltutėlis kaip filme „Nepaisant kliūčių“, o vanduo ne toks jau žydras, bet — ėhėhei! Pašonėje nelyg vežančioji kelio dalis driekiasi lagūna, tiesiai iš „Tarzano“ ar kokio galo. Prašvilpiam net pro karinį postą su kulkosvaidžio lizdu, — aš neriečiu! Man susuka vidurius, bet greitai paaiškėja, kad tai tik pypliai viso labo, tie kareiviai, dėl per didelių šalmų panašūs į karikatūrines skruzdėles.

Po kelių valandų iš plento išsukame į keliuką, vedantį pajūrin. Keliuko pabaiga — keletas rąstgalių paplūdimy ir džiunglės už nugaros. Gyvenvietė — miniatiūrinis lūšnynas: kiaulės, viščiukai ir slampinėjantys šunys, panašūs į grizlius. Net ne lūšnynas, labiau primena National Geographic. Rojus, velniai rautų. Pelajus pastato mašiną už krautuvės, suramstytos iš Fanta iškabų, su prieangiu iš sudžiūvusių palmių lapų. Dvejetas vyriškių tyso hamakuose ir siurbčioja alų. Kai išsiritam iš furgono, mus apspinta pulkelis vaikigalių. Pelajus, kaip matau, tikras dendis šiose apylinkėse. Turbūt koks gyvenvietės ponas Lečiuga, tik tiek, kad žmogiškas. Dabar jau aš ne savas šiame Pelajaus pasaulyje. Pelajus ima rūpintis, kad jausčiausi kaip namie, pavaro žioplius šalin ir užsako krautuvėlėje alaus. Nieko nesakydamas stoviu, atsukęs vėjeliui nosį, klausydamasis naujo, iš proto varančio žodyno. Ungava vakašinda, garbės žodis. Pelajus dantimis atkemša alų ir išdidžiai nusiveda mane į dengtą patijų pajūryje. Pora pagyvenusių vyriškių sėdi prie stalo, už savadarbio baro rymo sena moteriškė.

Staiga pro ją šmurkšteli kažkoks bekelnis, bandantis prismeigti prie smėlėto asfalto sužeistą krabą. Galų gale švariai jį perveria per kiautą ir, šūktelėjęs „Yesssss!“, stabteli ištraukti įsivaizduojamos dalbos. Pelajus nuspiria krabą man nuo kelio ir oriai vedasi prie stalelio visai šalia paplūdimio.

Gausybė butelių prisikaupia ant stalo. Vakarop pasirodo vaikėzas, šiek tiek marmaliuojantis angliškai: perkaręs, ne iš kelmo spirtas vyrukas, vardu Viktoras, su dantų kabėmis — nedažnai šiose vietose regimu daiktu. Aiškina man, kaip svarbu jam gyvenime muštis į priekį, kad galėtų į savo kaimą atnešti gerovę ir visa kita. Pasijuntu supistu žemiausios klasės šliužu. Viktoras išverčia tarp furgono purvasaugių išraitytus žodžius: „Kentėk, išvydęs mane“, jie reiškia. Me ves, y sufres.

Kai aš pirmasis pradedu rodyti nusitašymo ženklus, vyrukai pasiūlo man burito dydžio austrių, tiesiai iš jūros. Bliamba, pamirškit! Vaikystėje ragavau austrę, pojūtis lyg nosies turinį nurijus. Abudu kiša man austres, kai aš gatavas snargliakamščiu užkimšt sau gerklę. Nieko negalvodamas patraukiu nosį, parodau į ją pirštu, tada susiraukiu ir baksteliu į austrę. Vyrukai akapulkiškais dydžiais privaro į kelnes. Paskui dėl tų sušiktų krovinių kokią valandą negali man į akis pažiūrėti. Aš sugebu išdumblinti rojų.

Po tekilos, kai silikatinės giedros vakarą sukyla liūtai ir tigrai, pabandau jiems nupasakoti savo viziją apie namuką paplūdimy, apie purvasaugius ir Likimą. Aš mažumėlę prisišniojęs. Bybėtinai prisišniojęs, tiesą pasakius. Bet vos tik prasižioju, Viktoras su Pelajumi ima mane už parankės ir pro palmes su ratus jau sukančiais šikšnosparniais vedasi į paplūdimį, į vietą už dešimties minučių kelio, kur kartu su džiunglėm išsišauni stačiai į jūrą. Mus seka tai vienur, tai kitur tarp jūros bangų švysčiojantys pypliai. Neilgtrukus Viktoras sustoja. Beda į besileidžiančias sutemas, ir aš prisimerkęs nuseku smėliuku jo pirštą. Atokiau, sandariai uždarinėtas, bemaž paskendęs džiunglėse, gunkso baltutėlis vasarnamis. Manoji vietelė.

Vaikinai sako esą nieko prieš, jei apsistosiu čia iki pirmadienio. Gal ilgiau. Gal visai supistai amžinybei. Kai jie nusvirduliuoja pajūriu namo, aš įsitaisau vasarnamio balkone ir visa esybe leidžiuosi košiamas iš jūros kylančio vakaro. Staiga visos skirtingiausios bangos susilieja manyje į vieną melodiją, o mano nepakartojamosios svajonės plunksnos kelia šią naują simfoniją į kulminacines aukštumas. Štai mano močia, kruopščiai žiūrinti higienos, godojanti, kaip gerai viskas baigėsi. Man galbūt reikės pasikeisti vardą, tapti meksikiečiu ar kuo. Bet kol kas aš tebesu aš, o ir purvo nė pėdsako. Žvelgiu pro šios vietelės sodą į paplūdimį ir matau jame ratais laigančią Teilorę, su kelnaitėm, rudaodę kaip vietinė.

Visą sekmadienį tingiai prasvajoju šitoje Valhaloj. Pirmadienio rytą pakirstu galandamas karšto drėgno vėjo, mano draugelis tvirtas it granitas, nelyginant Rašmoro kalno nuoskila. Mano rankai toli gražu iki jo, draugelis — stačiai garbės svečias savo paties parade. Pakėlęs akis, išvystu susidrumstusį dangų, apipešioti pilki pelikanai neria žemyn ir sminga į bangas. Kokosų viršūnės linguodamos ošia ramiai ir tolygiai, — norėčiau, kad tokiu tempu sruventų ir mano gyvenimas. Pirmąkart po ilgo laiko keldamasis iš ryto pajuntu džiugesio prieskonį. Šiandien mano gimtadienis.

Šią popietę kratytis į Akapulką mano kailyje — tas pats, kas kratytis su Las Vegasu šiknoj. Man šešiolika metų, o mano supistoj šiknoj glūdi Las Vegasas. Pašoku ant kojų, autobusui dar nė neįriedėjus į miestą, gaudžiantį perspektyvom: atogrąžų žuvim ir paukščiais, bananlapiais, beždžionėm ir seksu. Skylė pajūryje. Jos savininkas, pasirodo, kažkoks pakaimės vaisininkas, kuris ja visiškai nesinaudoja. Viktoro manymu, aš ten turbūt galėsiąs pagyventi veltui, jei tik prižiūrėsiu ją.