Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Pareigūnai nulaipina mane lėktuvo laipteliais ir iškilmingai praveda pro tribūnas. Už tribūnų — tvora, o už tvoros gali nujausti įtūžusių žmonių spiečių — tokių, kurie visados išlenda, kai tik atsiranda įniršusių žmonių pareikalavimas. Mane įgrūda į balto transporterio užpakalį, kuriame tyko pora šalmuotų vyrukų su laboratoriniais apsiaustais. Jie prikinko mane prie kėdės, ir pusė pasaulio policijos mašinų nueskortuoja mus į miestą. Viršugalvyje sukasi visi planetos sraigtasparniai, tvieskiantys į žemę kaip per holivudinę premjerą. Supisti „Dumbliagrybių Oskarai“, brol. Iš savo vietos galiu jums nuleisti vieną pamokymą: policijos mašinos nebyra į šipulius ant kiekvieno kampo. Anaiptol. Ir nė mintelės nekyla, kaip čia atitraukus farų dėmesį nešti kudašių, palikus juos trankytis tarpusavy, lėkti nuo tiltų ir kitaip šūdalioti. Negana to: tikrumas, kad taip neįvyks, tave aplanko akimirksniu, vos tik atsidūrus patrulinėj mašinoj. Faraonai varo bybio tiesumu, — užsirašykit.

Visi iki užsipisimo šiąnakt smaginasi, būsimai nešališkai prisiekusiųjų žiuri įrodinėdami, koks avinėlis aš, girdi, esąs. Paskui nutrenkia atgal į pragarą. Ne pas mus, o į čionykštį, Hariso apygardoje, kur tvarkomi visi didieji reikaliukai.

Vienutėje aš užmerkiu akis ir iš naujo sumontuoju savo gyvenimo santrauką. Manojoje filmo versijoje aš nė trupučio neišsišūdinęs. Atvirkščiai, esu vaikigalis iš pašalės, kuris klausosi apie kažkieno kito bėdą, galbūt kažkoks kitas vaikigalis atsitempė į mokyklą savo tėčio šautuvą ir ištaškė pusę klasės draugų, — Dievas mato, būna ir tokių bybienių. Galbūt būsiu paprasčiausiu klausytoju. Klausančiu apie kažkokį bedalį šūdausį, romųjį žodžių meistrą tikriausiai, klasės gale užsiknisusį mąslūną. Kol į mokyklą atkeliauja šaudyklė. Būsiu vyrukas, kuris klausosi šios istorijos ir su kutenančiu pasimėgavimu renkasi: užjaučiančiuoju ar priblokštuoju jam būti, o gal iš viso nekreipti dėmesio, — žmonės taip elgiasi, kai koks šūdinas dalykas praslysta pro šalį. Toks štai gyvenimas, kurį iš naujo susuku savo makaulėje. Pilnas tirpstančių dalykų, šunpalaikių ir viso kito, bet aš jame — statistas, kuris perka gatvėje kreminius ledus, spjauna ant nerūpestingų metų ir, kaip be šito, vis labiau nuobodžiauja ir šiaušiasi.

Kai pabandau užmigti, kiti zebrai mano eilėje pradeda kirsti. Vienas, nugirdęs mano atodūsį, išstumia pro duris keletą žodžių.

— Litli? Tu — bybėtina žvaigždė!

— O taip, žinoma, — atsiliepiu. — Pasakyk tai prokurorams.

— Velniai rautų, matysi, kaip geriausiausius neraliuotus advokotus gausi, girdi, ką sakau?

— Mano advokatas net supistai angliškai nemoka.

— Ne-a, — varo recidyvistas. — Tą advokatą padarė per subinę, jis — istorija. Mačiau per televizorių, sakė, jis toliau darbuojas, bet tai skiedalai, — juk niekas jo nebesamdo. Dabar tau paskirs kiečiausius šulus, girdi, ką sakau?

Galų gale tas vyrukas apsiramina, ir aš nugvelbiu valandėlę šūdino miego. Paskui ateina sargybinis ir vedasi mane prie telefono kamerų gale. Jis išdidžiai tempia mane pro kameras, sakytum paraduoja prieš jas, ir visi prisiploja prie savųjų durų pasižiūrėti, kaip pirsnoju pro šalį.

— Ehei, Bernai! Bernemai Litli, ėhei!

Patupdo prie telefono. Prisitaisęs ausinę, sargybinis už mane surenka mano namų numerį. Linija atjungta. Nurodau susukti Pemei.

— Ū-hū? — atsiliepia ta pilna burna.

— Peme, čia Vernas.

— Vernas? O Dievulėliau, kur tu?

— Hiustone.

— Po velnių, tikra tiesa — matėme per televizorių. Valgyti duoda?

— Kiaušinis su čorisu, prieš pusvalandį, — prisilenkęs šnibžteli prižiūrėtojas.

— E... Kiaušinis su čorisu, valgome.

— Ką, tik tiek? Čorisas su kiaušiniu, ir viskas?!

Sargybinis susiraukia. Rankų mostais rodo pilną padėklą užkandžių.

— Ir dar krūvą įvairiausių dalykėlių, — sakau.

Sargybinis pakelia nykščius. Girdžiu, kaip antrajame plane mamelė jau grumiasi dėl telefono. Galų gale nugali.

— Vernonai?

— Labas, mam.

— Na, ar tau viskas gerai ?

— Atrodo. O tau?

— Ką gi, Lolis metė Leoną, tai pirmiausia, sakau ne dėl to, kad tai mus būtų nustebinę. Drįstu manyt, dabar jis paršliauš atgal, pabrukęs uodegą, — ji neva ironiškai sukriuksi.

— Leisk nusijuokt, mam.

— Ką gi, ne tau suprasti, Loliui reikia stiprios moters, kai užgriuvo ši nauja našta, ypač dabar, kai Veinė liko už kadro...

— Nauja našta ?

— Na, turbūt girdėjai, kad Lolis nusipirko tavo teismo transliavimo teises ir taip toliau. Kompanija derasi ir dėl Hantsvilio pataisos namų įsigijimo, ir Lolis tiesiog iki plyšimo persitempęs, ir nėra žmogaus, kuris jį iš tikrųjų suprastų, kuriam tai rūpėtų, — pasiklausiusi akmeninės tylos, mamelė pabando suorganizuoti bent šiokį tokį kreminį tortą. — Na, tai... gimtadienį smagiai atšventei?

— Nelabai.

— Ką gi, šiemet likome be torto, nežinojau, ar pasirodysi mieste. Šiaip ar taip, jei būtum grįžęs, tortą būčiau prigriebusi pas Harisą, dabar jie pasiilgino darbo laiką iki dešimtos valandos kasdien, nors Mardžorė naująja tvarka ir nelabai patenkinta, bent jau kol kas. Matyt, tam reikia laiko.

Dar nesu nusprendęs, gerai tai ar blogai, — tas artimųjų sindromas nekalbėti apie akivaizdų šūdą. Tam tikra prasme ta išties akis badanti, putojanti ir visiems nosį riečianti mano gyvenimo lerva kelia šiokių tokių nepatogumų. Tačiau apie ją niekas nekalba. Turbūt ji kalba pati už save.

Paskambinus atkeliauja gana atsakantys pusryčiai: skrebutis, kukurūzų dribsniai ir skrudintos bulvytės kaip priedai prie kiaušinio ir čoriso. Paskui pasirodo naujasis, valdžios paskirtas advokatas. Man paskyrė Brajaną Denehį, — be juoko, bliamba, — tokį gerai sudėtą ir išmintingą. Rikošetas Ilgaausis, atrodo, išties įdavė kailį. Dar vienas favoritų suėstas autsaideris. Tas Brajanas man teikia šiek tiek pamatuotos vilties, nors jis, savaime suprantama, ir laimi visas bylas. Velnioniškai vilties pritvinkęs nė neabejoju, kad prisiekusiesiems jis patiks, jie trokš, kad gerybinis stačiokas Brajanas būtų jų tėtis. Pokalbis su Brajanu ilgas, papasakoju, kas ir kaip susidėję.

— Tai sakai, esi nekaltas? — tikslinasi jis. — Tavęs ten net nebuvo?

— Kaip čia pasakius, noriu pasakyt, kad buvau, taip sakant, mokykloje, ir, mano manymu, fizine prasme aš kirtau tą patį žemės sklypą, kuriame krito Baris Gjuris, bet...

Suraukęs antakius, Brajanas pakelia ranką.

— Tavo liudijimas gali nesujaudinti žiuri. Tu su manimi?

— E... Žinoma.

— Gynyba yra svarbu, — sako jau stovėdamas prie durų. — Neerzinkim fortūnos. Tai svarbu ir tau, ir man.

— Džiaugiuosi tai girdėdamas.

— Na, žinoma, — linkteli Brajanas. — Sostinių teismai — mūsų teisinės sistemos viršūnė.

— Taigi, misteri Litli, pirmą kartą taikoma sistema bus atiduota tamstos teismui — dovanok už kalambūrą, — sukdamas akis sukrizena teismo atstovas. Šypsodamas jis visados žiūri į šalį. O šypsosi jisai daug, patogiai įsitaisęs ant mano kameros gulto.

— Prieš apsispręsdamas turėtum žinoti, kad tamstos niekas nespaudžia nuspausti skambučio mygtuką, kuris įtaisytas gerai matomoj vietoj tamstos... hmm... apsauginiame aptvare. Į aptvarą, saugantis nelaimingų atsitikimų, visą laiką bus nukreipta kamera. Tačiau, jei per procesinius veiksmus pačiam kiltų noras pakeisti savo parodymus ar atšaukti jau pateiktą informaciją, mygtukas leis operatyviai ir pozityviai reaguoti, o kartu garantuos neįkainojamą vaizdinę pagalbą visos planetos žiūrovams interpretuojant teisingumą...