Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Viktoras paskolino šiaudinę skrybėlę, kad pridengčiau savo kokosinius gaurus ir moliuskiškus ausų kaušelius. Sugaunu savo atspindį Comercial Mexicana vitrinoje: Heklberis Finas, brol! Prieš žengdamas į parduotuvę, užsimetu savo revolverius, — spėju, skrybėlei kompensuoti, — o tada įninku žirglioti ratais it šuo, nesumojantis, kur čia jam prigulus. Galų gale užcimpinu Westem Union skyrių, aplink kurį sūkuriuoja žiopliai. Tarp jų ir raudoniu spindintys bei išblyškę mūsiškiai. Tarnautojas mane iš karto pastebi.

— Ė... Man turėtų būti perlaida iš Hiustono Teksase.

— Pavardė? — klausia tarnautojas.

Mano fizionomija byloja apie pi skaičiavimą.

— Ė... Nesu tikras, kam ji pasiųsta...

— Slaptažodį žinote? — teiraujasi tas vyrukas. Pisulynė! Jaučiu, kaip už manęs išsirikiuoja eilutė.

— Geriau paskambinsiu ir pasiklausiu, — sakau ir šlepsiu šalin nuo langelio.

Žmonės keistokai nužvelgia mane, tad aš nesustodamas krypuoju iš parduotuvės tiesiai į lauką, iš šaldiklio į supistą orkaitę. Man būtina susisiekti su Teilore. Galbūt, sužinojusi, kad reikia slaptažodžio, ji perlaidos nesiuntė. Taksofono kortelės kreditai išsibaigę. Net Pelajui negaliu paskambint. Vegasas spragteli ir užgęsta mano šikinėj.

Traukiu bulvaru, kol užtinku telefoną. Nežinau, ar iš bet kurios vietos galima paskambinti atsiliepiančiojo sąskaita, kaip rodoma per televizorių. Nutariu susukti Teilorės sąskaita. Man bekalbant tarp operatorės ir mano burnos susitvenkia prakaitas. Pagaliau telefonistė suburbuliuoja angliškai. Jai pranešus, kad duotojo mobiliojo sąskaita skambinti negalima, prakaitas pasrūva ausimi. Kai pakabinu ragelį, ausies viršūnėje susikaupęs sūrus skystis tekšteli ant supisto peties, o tada jau nučiurlena ant grindinio. Galiausiai turbūt atgal į sumyžtą jūrą.

Tiesą sakant, mane pagauna velnioniškas siutas, kad šį vakarą išpaikinti miglapūčiai ir sukčiai kaip visados guls į savo patalus, sukdami galvą tik dėl to, kaip čia rytojaus dieną numelžt savo tėvelius. Tuo tarpu aš įklimpęs Suriname, su tvarkingai vejama kaltinimų virve tenai — namie. Siutas parkūrena mane atgal į parduotuvę, prie banko agento langelio. Šią akimirką aplinkui nieko nėra. Tarnautojas pakelia akis.

— Neišsiaiškinu slaptažodžio, — pareiškiu.

— Jūsų pavardė?

— Vernonas Litlis, — laukiu, kada jo antakiai atitrūks nuo makaulės.

Taip nenutinka. Tarnautojas akimirką patyrinėja mane.

— Kokios sumos laukiat?

— Šešių šimtų dolerių.

Vyrukas pabarbena į klaviatūrą, pažiūri į ekraną. Tada papurto galvą.

— Atleiskite, bet nieko nėra.

Akimirką sustingstu, matuodamas savo šūdinos padėties gylį. Tuo metu kažin kas už mano nugaros prikausto banko agento akis.

Mano liemenį staiga apsiveja rankos.

— Op-pa! — pasigirsta balsas.

aštuonioliktas

Mano puskepaliai sušoka į gerklę. Aš ištrūksta iš torsą apglėbusių gniaužtų ir lig pasmakrės spyruokliuojančiom kojom metuosi link išėjimo. Parduotuvės lankytojai spokso sustabarėję.

— Su gimtadieniu!

Neraliuotoji Teilorė.

Aš apsisuku vietoj, dairydamasis mane turinčių nutverti žaliūkų. Bet Teilorė viena. Tarnautojas perlaidų agentūros langelyje šypsosi, kai ji apsiveja ranka mano liemenį ir visą virpantį išsiveda iš parduotuvės.

— Kvailas tu daikte, — sako ji, — nepalaukei, kol paaiškinsiu perlaidos smulkmenas, slaptažodį, pavyzdžiui.

— Ū-hū, vadinas, pasigavai supistą lėktuvą.

— Rink žodžius, žudike!

— Atsiprašau.

— Na, negalėjau palikti tavęs skęstančio. Šiaip ar taip, namie aš neturiu ką veikt, o čia mano atostogų pinigai: tikiuosi, tu nieko prieš, jei pasidalysim perpus. Štai čia — trys šimtai, o matematiką atidėkime vėlesniam laikui...

— Kaip nors atsiskaitysim. Iš kur sužinojai apie mano gimtadienį?

— Labą dieną! Visas pasaulis žino, kad šiandien tavo gimimo diena.

Nuo įvykių realumo man pradeda dilgčioti smegenis. Teilorė šalia. Aš susiradau buveinę pajūry, ir Teilorė — pašonėje, su pinigais. Dėl vieno tai galiu didžiuotis: aš nepasiduodu džiaugsmo hormonų srautui, hormonų, kurie sukelia norą uostinėti gėles ir sakyti „Aš tave myliu“. Vyriškai valdausi.

— Palauk, kai pamatysi, kur mes įsitaisę, — kalba Teilorė, tempdama mane per gatvę. — Jeigu tik tave įleis — atrodai kaip laukinis.

— Išsinuomojai viešbutį?

— Dvivietį kambarį, tad tvardykis, tu — serijinis žudike.

Tempti mane pasidaro sunkiau.

— Luktelk... Tu nepatikėsi, kokią vietelę aš suradau — paplūdimy, šalia džiunglių...

— Ojė! Kur, taip sakant, vorai ir vabalai ? Ojė!

— Tu nematei „Nepaisant kliūčių“?

— Aš jau sumokėjau už kambarį, Vernai, na, Dievulėliau.

Galas nematė. Bežingsniuojant man topteli: aš taip aptekęs bėdom, kad šūdą aš čia bevaidinsiu prieš Teilorę. Matot, kai nebėra ko prarasti, belieka tik būti pačiu savimi. Tai mano atradimas. Gal ir idiotiškai skamba, bet kai svajonės pradeda pildytis, nėra jau taip lengva. Gali pasijusti smaukalium — dėl to, kad kitados delsei, — įsidėmėkit. O kai pamąstęs tai suvoki, kankiniesi dar labiau. Išvada: kai svajonė virsta tikrove, potencialus Mėmizmas yra lygus Laiko, sugaišto puoselėjant Svajonę, dydžiui. M = SL. Iš to išplaukia, kad, užsikrušk, turėčiau susivemti.

Teilorė su baltais šortais, kol kas dar negaliu pasakyti, ar kelnaičių krašteliai prieinami akiai, nes šortai lyg ir susiglamžę. Galbūt kokia raukšlelė susiformavo ir virš jos kelnaičių kraštelio reljefo. Be to, ji vilki persikų spalvos marškinėlius su skorpiono emblemėle ir dar apsigobusi tokiu standžių švarkeliu. Ilgos rudos galūnės tobulai dera su kūnu. Tik tą jos švarkelį nužvelgiu šnairom. Teilorė pamato ir nusišypso.

— Lėktuve buvo kaip šaldytuve.

Beveik su tamsa pasiekiame jos viešbutį, vieną iš stambiausiųjų. Teilorė įsitempia mane į fojė, kur visi iki vieno sužiūra į mus. Aš susikūprinu. Ūmai viskas aplinkui ima atrodyti netikroviškai, lyg parduotuvės vitrina ar koks galas, kur judu tik aš vienas. Išskyrus tai, kad aš nė nekrusteliu, nė truputėlio. Tik užsičiaupiu.

Gavusi raktą, Teilorė kaip reikiant užsiveda, greičiau — ima vesti mane.

— Nagi, lipam į viršų — tau tikrai patiks... Nagi, eikš!

Įvertinu akimis jos nepriekaištingą nosį, odą, plaukus. Ji kreivai šypteli raguotosios šypsena ir paima mane už rankos. Iš pradžių tik už pirštų, po teisybei, — tik už pirštų galiukų, ir nuglamžuoja juos iki pat delno. Bybėtina elektra nukrato mano draugužį. Mudu įsiropščiam į lifto kabiną ir pasikeliam į jos kambarį. Dailų kambarį Teilorė gavusi, su visutėliu užutekiu perspektyvoje. Vonios kambaryje po operacinės lempomis žvilga šampūno buteliukai.

— Sveikas sugrįžęs, — paskelbia jinai.

Kol styrau vietoj it nekušinamas kotas, Teilorė iš miniatiūrinio bariuko ištraukia miniatiūrinius tekilos buteliukus ir susirango lovoje arčiausiai lango. Ventiliuojamo oro puokštėje kyšo kažin koks nugremžtos odos kvapas, kuris mano atmintyje išplukdo sodrius aromatus, mūšos ir smėlio nuglitintos gumos pakraščius, sūrias, muskusu ir actu brinkstančias lūpas. Nuvaikau tą kvapelį ir pėdinu prie lovos. Saulės prisisunkę Teilorės plaukai paverčia šią dieną eiline atostogų diena: lengvumas, ramuma ir laisvė — spėju, tokia turi būti savijauta per šešioliktąjį gimtadienį. Bet mano močia, sėdėdama namie, galvos apie mano gimtadienį ir jokios kitos minties daugiau nenorės prisileisti. Tortą ji turbūt nupirko, kai aš dar buvau namie, — kad tik būtų ko nekantraujant laukti. Regiu ant stalo vienišą tortą ir ašarom jį laistančią mamelę. „Dievulėliau, tu gi ištižinsi jį!“ — sunerims Pemė. Netgi tikroji padėtis, — mamelė greičiausiai tupi „Klėtyje“ su Peme, — netgi tai mane liūdina. Teilorė, matyt, pastebi mano atoslūgį, nes švysteli tekilos buteliuką.