Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Aukščiau nosį.

Nepataikau sugauti.

— Tei... Pati matai, kad nesu aš joks žudikas. Tu — liudininkė... Sutariam?

— Va tai tau, nestabdyk. Aš net nenoriu apie tai, kaip čia pasakius... na, supranti? Aš tiesiog čia, kad ir kaip ten.

— Bet jeigu teisme, noriu pasakyt, jei...

— Ar nesiliausi tu, žudike? — ji patapšnoja užtiesalą sau prie šlaunies. — Eikš pas Tei Tei, nutrūktgalvi.

Teilorė užsiverčia buteliuką, ir mudu abu išmaukiam tekilą. Aš lyg su revolveriais prigulu ant lovos. Kai Teilorė persisveria per lovos kraštą sugraibyti alaus, jos dugnas išsišauna į viršų. Kelnaičių kraštai. Bikinis. Man galas, bliamba. Mano regėjimuose mes visuomet vieni, tvirtai sulipę ir saugūs, kažkur nuošalioj vietoj, bet tik ne prabangoj, kaip, tarkim, kambary su baldais. Visados kur brūzgynų proskynoje ar laukuose, kur ji sutraukia mane it ameba: bučinių alsa, šlaunimis, prakaituojančią odą plikinančia tvankuma. Svajonėje esama geismo lindėti patalpoje, užsidarius kartu su Teilore, bet nė karto neteko joje pabuvoti. Iki šios akimirkos.

Po keturių sriubsnių aš jau ramstausi guolyje alkūne gimtadieniškos nuotaikos. Gėralas šiuo požiūriu — stebuklingas daiktas. Teilorė nusispiria sandalus, vienas lekia už televizoriaus. Pirštu suka ratus ant butelio kaklelio ir stebeilijasi į mane pasiutėliškom akim.

— Vernonai, papasakok man viską, ką pridirbai, — paprašo mergaičiukės balsu.

Ką aš jums sakiau apie bėdą? Jai pasiritus arčiau, mus beskiria tik colis mūsų kvėpavimo, alkoholio miglelė su vos juntama sūrio užuomina. Mes nė truputėlio nesiliečiam, tik įsitempę absorbuojam cheminę informaciją lyg tirtantys šunys. Trumpąjį jungimą įžiebia jos nosies galiukas, laidai susiliečia. Mūsų burnos susilydo, delnas susiranda jos užpakalinį pusrutulį, slysteli juo, pirštas nužymi kelnaičių pakraštį — neknebinėja ir nelandžioja po juo, o paprasčiausiai trinasi ir slidinėja, pakyla aukščiau, jausdamas klimato pokyčius ties gaivalingiausiu jos židiniu, numatytu tik Vernui!

— Pasiutęs žvėriūkšti, — sako ji. — Sakyk, kad žudei dėl Teilos.

Jos šnabždesys virsta elektros gysla likeryje, prikepusia ir gumuliuota nuo beprotiškos kaitros. Išsirangiusi iš šortų, nuspiria juos ant žemės šalia mini baro. Kelnaitės — Paskutinė Užkarda. Aš nulenkiu galvą, kai raukšlelės ant jos kauburėlio išsilygina, išskleisdamos gerai suteptą garbę, kuri prašyte prašosi palytėjimo, mygia pro šilką delnu ištrėkšti nektarą, lagūną, besisunkiančią pro gumelę ir srūvančią šlaunimi.

— Nuodingoji blake, Dieve, žmogžudy tu... ūūūgch, Dieve...

Vos pasirangydama Teilorė pabando vėl suglausti kojas, bet ji sumišusi, aš visas degu, dar stipriau kursto jos drovėjimasis savo muskusinės drėgmės. Timpteliu jos žliaugiančių kelnaičių gumelę ir akis į akį susiduriu su trūkčiojančia minkštimo delta, kuri žvilga prakaito srovelėm su pikantiškai užkoduotomis jos dugno sąnašomis: alyva, cinamono dulkės ir aitriosios paprikos syvai. Ji pasiduoda, palaužta, nepalikdama slapties gyvūnų pasaulyje. Ji sulenkia kelius ir įsiurbia mano liežuvį, mano pirštą, mano veidą, ji kriokia ir spurda, smailios keteros, vilnys ir kiaurasmiltė įsiurbia mane, siurbia iki tvoskiančių skystos tiesos ištakų, slypinčių už kelnaičių, pinigų, teisingumo ir purvo, lyg rūgštimi svieste svilindama pėdsakus mano smegenyse. Supistai Sprogstamuoju Greičiu.

— Ūgch, kad mane galas! Pasakok, ką padarei tiems žmonėms, sakyk, kad tau žiauriai patiko.

Neišleidžiu nė garso.

— Pasakok! Sakyk, kad žudei!

Ji ima glausti savo kojas, atšlyja, o aš šnabždu tol, kol ji suglemba ir vėl stumteli mane link savo trikampio. Girdėjau apie tokias mergiotes.

— Ar tu, Vernai, ar tu visa tai darei dėl manęs?.. Dėl mūsų?..

Pajuntu, kaip fatališkai sukinkuoja mano vyručio galvutė, prispaudęs prie paklodės, pazulinu jo dilgsinčias venas.

— Aha, — suaimanuoju. — Aš padariau tai dėl tavęs.

Nenustoju šnabždėjęs, tačiau į mane įsiskverbia nauja realybė, slogi it infekcijos pradžia. Teilorės lūpos ūmai pasidaro guminės, zefyras išvirsta žalia krevete ir stingdančiu tepalu. Kažkas ne taip. Ji neria link lovos krašto. Kai dar vieną ir paskutinį sykį pasilenkia, jos plyšys sužioruoja pro kelnaičių šilką. Suprantu, kad tiek Teilorės Figueros ir bematysiu. Manoji esybė čiurkšle išslysta iš po papilvės, nelyginant įgelta gyvatė, ištryškusi pro savo pačios akiduobes. Tada — štilis. Tik iš lėto liulantis tingus vandenynas ir poskutiminė kario lijundra ant skruostų. Teilorė užsitraukia šortus, susiriša sandalų dirželius, brūkšteli prieš veidrodį plaukus.

— Tvarka! — praneša į švarkelio krūtinę.

Durys atsilapoja, ir įžengia keturi vyrai. Prisidengiu akis nuo žilpinančių kameros lempų.

— Vernonas Gregoris Litlis? — paklausia kažkuris. Kaip čia pasakius: ne-a.

Įstengčiau atlaikyti kiekvienas fojė mane ryjančias akis, netgi Teilorės. Pastaroji nespokso, net akių nepakelia. Tūpčioja išsišiepusio techniko pašonėje ir klausosi prie švarkelio prikergtos ausinės.

— Tai taip faina, — sukikena ji į mikrofoną. — Manai, aš iš rimtųjų galiu įsikabinti į šou? Kaip čia pasakius, o Dieve, Lolitai...

Mane praveda pro atstatytą jos pasturgalį, nuo kurio ką tik nudžiūvo mano purslai ir svajonės. Iš fojė mane išlydi nerūpestingas Teilorės juokas. Žmonės prie viešbučio įėjimo nuščiūva, kai pasirodau sukaustytom galūnėm. Girdisi net kaip ventiliatorius šnarina viešbučio palmes, štai kokia tyla stoja. Tyla ir ledinis šaltis, nereik nė sakyti. Oro uoste laukia lėktuvas. Kaipmat supranti, kad į šią istoriją sukišta pinigėlių. Kitaip sakant, šou vedėją būtų sunku įtikinti, kad visa tai — tik didžiulis nesusipratimas. Jei pabandytum tai paaiškint, vedėjai skersai išilgai šalies iš juoko kalnus prišiktų. Stenu mėgindamas sulipdyti kokį kreminį tortą, bet bybį tevalioju sugalvot. Tik paspringstu aviaciniais aromatais ir visolabiniais reaktyvinių variklių ingzčiojimais, panašiai kaip tada, kai babūnėlė skrido į šiaurę. Pakeliui matau įsitempusius keleivius, krypuojančius link migracijos skyriaus, jų galvos užimtos vieninteliu rūpesčiu — savo naujutėlaičio bagažo spindesiu. Tuo tarpu aš lindžiu supančiotas metalinėje kapsulėje su dviem teismo pareigūnais, plėtojančiais tokias pokalbių temas, kurios juodai išryškina mano mėšliną padėtį. Pliurpia apie savo lengvąsias, mėsiškus pietus, beisbolą. Vienas jų bezda.

Sėdžiu ir stebiu signalinį prožektorių ant sparno galo, skaidantį tamsą už lango. Po poros valandų blykčiojimų, tai yra po begalybės, perskrodžiame virš Hiustono Intercontinental oro uosto pakibusį pūslelinį naviką. Lėktuvui pradėjus leistis, į akis patenka žemė su aštuoniais tūkstančiais policijos mašinų: šviesos blyksniai ant ką tik šlaptelėjusio asfalto, į darbą tikriausiai paleistos ir sirenos su televizinių žaidimų skambučiais. Viskas dėl mažojo Vernono, Vernono Litlio. Nutūpęs lėktuvas pasuka link kažkokių tribūnų, sunarstytų tuščiame oro uosto aptvaro kampe. Sulėtinę greitį, sustojame šonu į jas, per langą mane suvarpo žurnalistų pulko blykstės. Tiesiog fiziškai jauti pelengacinę atmosferą: „Štai kur jis!“ Antradienis, lygiai trys savaitės, kai mūsų gyvenimai sukasi pragaro centrifūgoje. Nors vos ketvirta valanda ryto, kaip dieną aišku, kad šiame krašte visuose namuose visi se ka transliaciją. „Štai tas pindausis!“