Mano naujasis advokatas — gerasis Brajanas — išties nieko sau, atrodo iš tikro išmanantis savo reikalą. Akimirką stabteli mirktelėti man, paskui išsikrauna iš dėžės bylas ant stalo. Yra čia ir visa baterija naujų spindinčių prokurorų. Vyriausiasis prokuroras net į pūstas kelnes įšokęs, — jei ne per vulgariai tai skamba, jei nežengiu didelio žingsnio atgal į savo probleminį lauką. Štai kokių velnioniškų linksmybių, jo manymu, šiandieną reikia laukti. Senas teisėjas savo krėslo aukštybėse sudeda delnus ir linkteli teismūnams. Tyla įsiviešpatauja.
— Ponios ir ponai prisiekusieji, — prabyla prokuroras. — Šiandien pradedame vieną aiškiausių teismo bylų per visą valstijos istoriją. Prieš jus asmuo, atėmęs gyvybę trisdešimt keturiems doriems piliečiams, didžioji jų dalis — vaikai, negana to — jo paties bičiuliai. Asmuo, kuris atvirai pripažįsta buvęs žudynių scenos vidurinėje mokykloje dalyviu ir kurį liudytojai, be jokios abejonės, matė kitų šešiolikos mirtinų nusikaltimų vietose. Asmuo, vaikystėje fantazavęs apie kraujo praliejimą ir mirtį. Asmuo, lytinėmis perversijomis neišnarpliojamai susijęs su tuo antruoju mokyklos šaudynių banditu. Ponios ir ponai... Šią dieną jus akis į akį susidursite su asmeniu, — šį apibūdinimą aš vartoju tik labai apytikriai, — kuris, vos šešiolikos metų sulaukęs, savo giliu ir beribiu fundamentaliųjų kitų žmonių teisių nepaisymu pranoko liūdnai pagarsėjusį Džoną Veiną Geisį.
Minią užgriebiančiu mostu jis parodo į mano narvą. Žmonių galvos pasisuka susiurbti mano blizgančio kiaušo, už akinių išsprogusių pavandenijusių kukulainių. Aš nereaguoju. Kaltintojas vypteli lyg prisiminęs juokelį.
— Ir žinote, — priduria jis, — tas vaikinukas, visai kaip Geisis, baubia, kad yra nekaltas. Ne dėl kurio nors vieno nusikaltimo, kur galbūt ir buvo galima apsipažinti. Bet dėl trisdešimt ketverių žvėriškų skerdynių šioje didingoje valstijoje.
Man sutraukia giminę, kol Brajanas ruošiasi atosmūgiui. Jis lėtai pavaikštinėja po teismo salės aikštelę, tyliai sau kinknodamas galva. Paskui parimsta ant prisiekusiųjų pertvaros ir užsigalvojęs įsispokso nematančiom akim.
— Dievaži, — prabyla mano advokatas, — nuostabus dalykas po sunkaus dienos triūso atsipūsti prieš televizorių.
Jis pasitrina smakrą ir koja už kojos paržingsniuoja į laisvąjį plotą.
— Galbūt pasižiūrėti filmą.
Brajano kaktoje susimeta raukšlės.
— Vis dėlto filmo žvaigždėms gyvenimas truputėlį apkarsta, kai visi tave atpažįsta gatvėje. Kodėl aš tai sakau? Sakau todėl, kad krašte, kurį tariamai savo kojom išmindžiojo mano klientas, kiekvieną savaitę įvykdoma po keturias kablelis tris žmogžudystės. Keturios kablelis trys žmogžudystės įvykdyta prieš nusikaltimus, dėl kurių jam pateikti kaltinimai, ir keturios kablelis trys žmogžudystės šio tariamo teroro siautėjimo laikotarpiu. Keturios kablelis trys žmogžudystės vykdomos ir šią savaitę, kol mano ginamasis štai drauge su mumis.
Brajanas atsisuka ir pasižiūri į kiekvieną žiuri narį iš eilės.
— Kaip mums paaiškės, ponios ir ponai, jokių įtarimų dėl žmogžudysčių mano klientui nepateikta iki tos dienos, kol jo nuotrauka nepasirodė mūsų televizorių ekranuose. Nuo to momento faktiškai kiekviena žmogžudystė, padaryta centriniame Teksase ir už jo ribų, buvo priskirtajam. Tai reiškia, kad visi normalūs žmogžudžiai pasiėmė atostogų, o Vernonas Gregoris Litlis įvykdė kone visą nustatytą žmogžudysčių vidurkį, kai kada žudydamas beveik tuo pat metu skirtingais ginklais priešingose valstijos pusėse. Prašom paklausti savęs: kaip?! Nuotolinio valdymo būdu? Vargu bau.
Brajanas prižingsniuoja prie narvo. Mąsliai pažvelgęs į mane, nusistveria ranka narvo strypo ir atsigręžia į prisiekusiuosius.
— Šio proceso metu, ponios ir ponai, ketinu jums parodyti, kaip stipriai žmonės pasiduoda įtaigai. Į visas žmogžudysčių vietas atvyksta žurnalistai su vos vieno įtariamojo — mano ginamojo — nuotrauka. Ir ne šiaip sau žurnalistai. Tai žurnalistai, kuriuos tiesiogiai samdo žmogus, daugiausiai išlosiantis iš šito teismo proceso. Žmogus, kuris sukūrė industriją — ne, virtualiąją imperiją — kietakaktiškai persekiodamas šį nelaimingą vienišą paauglį. Žmogus, kuris prieš tragiškus gegužės dvidešimtosios įvykius buvo tuščia vieta. Žmogus, su kuriuo šiame teisme susidursite ir kurį patys įvertinsite.
Brajanas nulinguoja prie prisiekusiųjų, timpteli į viršų rankogalius ir intymiai persisveria per pertvarą. Jo balsas prislopsta.
— Kaip tai atsitiko? Elementariai. Kamerų šviesų apakintai, sumišusiai ir sielvartaujančiai bendruomenei buvo suteiktas šansas sėsti į vieną vežimą geriausiu eterio laiku nuo Ou Džei Simpsono laikų. „Ar štai šitą įtariate?“ — jų klausia. Veidas kažin ką primena. Be abejonės, kažkur matytas, ir visai neseniai. Rezultatas? Net juodžiausiai įtūžę žiauriausių žmogžudysčių tamsiausiuose kvartaluose liudininkai šį išbalusį šešiolikmetį mokinuką atpažįsta kaip įtariamąjį.
Jis nužvelgia prisiekusiuosius, prisimerkia.
— Bendrapiliečiai, jūs įsitikinsite, kad šiam nuolankiam, droviam jaunuoliui, kuris anksčiau nė karto nepažeidė įstatymo, teko nelaimė tapti gyvąja Martirijaus tragedijos auka. Įvykiai jį užgriuvo kritišku delikačiai besiskleidžiančio vyriškumo momentu. Jis nemokėjo kaip reikiant išreikšti savo nedalios, nesugebėjo prisitaikyti prie susiskaidžiusios aplinkos. Aš įrodysiu jums, kad šis vaikinukas padarė tik vieną, bet reikšmingą klaidą — jis gana garsiai ir iš pat karto nesušuko: „Nekaltas!“
Po pastarojo teiginio prokuroras plačiai išskečia kojas, jeigu tai nėra nešvankus pastebėjimas. Bet man patinka, ką pasakė Brajanas. Aš apmetu akimis salę ir imu laukti, kada teisingumas apsilankys čionai, taip kaip visada, kaip Kalėdų Senelis. Čia išskirtinė vieta, rezervuota tiesai. Žinoma, visi užrietę nosis, bet turbūt dėl žinojimo, jog teisingumas ne už kalnų. Kad ir ta teismo mašininkė, pavyzdžiui, — girdėjau ją vadinant stenagrafininke, nė neklauskit, kam ji išvis reikalinga, — ar galvą ji atkraginusi iš įsitikinimo, jog teisingumas ne už kalnų, ar paprasčiausiai dėl žodžių smarvės, dėl tų dėmių, kurias ji turi išspaudyti savo išgenėtąja mašinėle? Ir kodėl jos mašinėlė išgenėta, kodėl teismui nereikia visos abėcėlės? Įdomu, gal jai patinka šlykštybės, gal ji net dievina jas. Galbūt po darbo ji pasakoja apie tai savo draugužėms, ir jos visos vienu metu sučiaupia lūpas. Atsidūsta „O Dieve mano“ ar dar kaip nors. Ir galbūt teisininkai dieną naktį šypsosi taip puse lūpų, net namie. Galbūt teisininkais jie ir tampa dėl to perdėm išvystyto gebėjimo prunkščioti, kuriuo duodama suprasti, kad esi vienintelė būtybė žemėje, kuriai netrūksta bukumo patikėti savo pasakytais žodžiais. Galbūt kūdikystėje jie netyčia prunkštelėjo, ir jų gimdytojai pareiškė: „Pažvelkite — teisininkas“.
Mano stebėjimasis visa kuo nuslūgsta iki pirmosios dienos pietų pertraukos. Paskui sėdžiu it zombis per dienų dienas, kol demonstruojami žemėlapiai ir diagramos, pirštų atspaudai ir audiniai. Ištraukiamas Jėzaus sportinis krepšys su mano pirštų atspaudais. Savaitė darbo visos planetos mokslininkams garantuota. Aš tik sėdžiu, — spėju, apatiškai, — su savo nelogiškais mintijimais. Pavyzdžiui, kaip jie, velniai rautų, nustato: plaukelis aptiktas ant bato ar ant kojinės? Prisiekusieji kartkartėm nusnūsta, kol iš grimo kambario išlenda naujas liudytojas.
Читать дальше