Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Vadinasi, savo aistras su berniukais prievarta tenkinęs asmuo... bus psichopatas?

— Žinoma, gali būti, taip.

Gusensas jau nebeatrodo toks patenkintas savimi. Advokatas baigia sukti ratus ir priremia jį akimis, kurios kviečia: „Nagi, sužaiskim“.

— Oliveri Gusensai, — ištaria susimąstęs. — Jums teko girdėti pavardę Harlanas Pero?

Gusensas perbąla.

— Ponios ir ponai, — Brajanas kreipiasi į žiuri. — Teisėjau. Prašom man dabar dovanoti už nešvankybes.

Jis prisiartina prie liudytojų atitvaro ir prisikiša prie Gusenso marmūzės.

— Jeigu ne, tai galbūt girdėjote apie interneto svetainę pavadinimu „Bambi-Boy užpakaliukų centras“?

— Prašau?

— Žmogui, kurio pavardė Harlanas Pero, Oklahomoje buvo pateiktas kaltinimas už paauglių berniukų tiekimą šiam tinklalapiui ir tvirkinimą... Pasakykite mums, saistomas priesaikos, — ar ką nors apie tai žinote?

— Aš neprivalau atsakyti.

Brajanas tingiai nusišypso. Jis paima nuo savo stalo kažkokius popierius ir iškelia į viršų.

— Aš turiu daiktinių įrodymų, kad jūs, Oliveri Gusensai, anksčiau vadinotės Harlano Pero vardu.

Salėje kyla garsus murmesys.

— Aš tvirtinu, daktare, kad prieš penkerius metus jums, besidangsčiusiam minėtuoju vardu, buvo pateikti keturi kaltinimai dėl berniukų išnaudojimo jums priklausančiame pornografiniame tinklalapyje.

— Kaltinimai niekada nebuvo patvirtinti.

— Be to, aš darau prielaidą, daktare, kad jūs vis dar turite ir administruojate tą patį tinklalapį, pavadinęs jį „Sodomos serenada“.

Kažkas vos sutramdo prunkštelėjimą. Teisėjas susiraukia.

— Ar aš teisus, daktare? — lėtai ir aiškiai perklausia Brajanas. — Taip ar ne?

Gusenso akys susiduria su teisėjo akimis. Pastarasis linkteli atsakyti.

— Ne. Nevisiškai, ne.

— Paskutinis mano klausimas: ar tiesa, kad šių metų gegužę jūs gydėte ir Jėzų Navarą Rosarijų, maždaug tuo laikotarpiu, kai mokykloje įvyko tragedija?

Gusenso akys sminga žemyn.

— Ir kad jūs pristatėte Jėzų su šiais moteriškais apatiniais, už kuriuos, kaip atsekta, sumokėta jūsų kreditine kortele?

Brajanas iškelia į viršų plastikinį maišelį. Jame — kelnaitės, kurias Jėzus vilkėjo paskutinę savo gyvenimo dieną.

dvidešimtas

Sėdžiu kalėjimo tualete su šiokia tokia viltim, atvirai pasakius, tiesiog leisdamas žemiškoms sunkenybėms gurgėti šalinamuoju traktu. Suprantu, kad nevalia to sakyti, bet savojo trakto lavinimas, brol, yra dalykėlis. Dar vienas gyvenimiškas dalykas, kurio niekas niekada nemokė. Tiesą sakant, ne tik kad nemokė, bet moko priešingai, neva tai Šėtoniškas Užsiėmimas ar koks galas. Lyg mano mamelė būtų sugalvojusi visus velnioniškus šio pasaulio įstatus, kai geriau pagalvoji.

Bet apie tai aš visiškai negalvoju. Rytas, ir prieblandoje vos juntamai plevena gaivi žiemiška drėgmė. Dar yra šiek tiek laiko, iki mane patupdys į transporterį atgaliniam reisui į teismą, todėl štai tūnau tupykloje arčiausiai kalėjimo aptvaro. Net Camel rūkau, kuo puikiausiai vežantį Camel su filtru, kurį gavau iš Detivo, teisiamo už stambią vagystę. Detivo pagavęs dosnumas, mat jį aplankė mergina su naujai iškeptu jųdviejų vaikeliu. Pasakiau Detivo, kad mažylis — tip top jisai, ir tai iš tiesų tiesa, kas, kad kūdikėlis mergaitė. Taigi, dabar čiulpiu štai melsvo dūmo gumulus ir krėsdamas tarp kojų pelenus stengiuosi nepadegti savo reprodukcinio aparato. Visos mano bėdos šokinėja iš trakto kaip žiurkės iš oro lainerio, o man kas akimirką vis lengviau ir aiškiau. Kuriu planus it patrakęs. Traktatus, brol, velniai rautų.

Kelionė į teismą pilka ir eilinė. Grimo kambaryje girdžiu virš teismo rūmų tuksenančius sraigtasparnius, — jei kartais pasprukčiau ar ką. Ha! O taip, žinoma. Jie trokšta mano pabėgimo, kad netektų žiauriai gailėtis jau visai netrukus, — kai mano nekaltumas išžygiuos. Teks šį patiekalą jiems šaltą suryti. Su tokiu pamatuotu optimizmu šiandien grimuojamas sėdžiu sustingęs, kramsnodamas bulvių šiaudelius. Matyt, kur už kampo suuodė tą senutėlę tiesą, jei staiga pradėjo bulvytėm penėti. Vienintelė bėda, kad leisdami į narvą mane per stipriai supančiojo, ir aš turiu susikūprinti, norėdamas petimi pasiekti pomidorų padažu ištepliotą skruostą. Valydamasis padažą, matau, kaip saulės spindulys, lėtai pasisukiojęs ant teismo salės grindų, tarsi Sinajaus kalną nuplieskia liudytojų tribūną. Apspurusi oda sučeža ant laiptelių prie išėjimo. Ir nežiūrėjus aišku, kad tai mamelė iškeliauja. Kiekvieną rytą atvyksta nusifotografuoti, bet dienos su galu išturėti nepajėgia. Mercury laukia Pemė su abiem kojom ant pedalų.

Pasirodęs teisėjas visiems linkteli ir atsisėda stebėti mano akivaizdoje vaidinamo Likimo.

— Teismas kviečia Teilorę Figuerą.

Teilorė išžengia iš minios pilku verslininkės kostiumėliu, trumpučiu sijonėliu. Kresteli plaukus atgal, kaimyniškai šypsodama pritraukia prie savęs kameras, tada išdidi kaip dūdų orkestro vedlė atsistoja prisiekti. Dievas mato, kas per gražumas. Pagaugai pereina kūnu, kaip visa galėjo susikloti.

— Mis Figuera, — prabyla prokuroras. — Prašom nurodyti savo amžių ir profesiją.

Teilorė pakramto lūpą lyg bandydama prisiminti. Kalbant jos balso intonacijos tai kyla, tai leidžiasi, o pabaigoje vėl pakyla, tarsi mašinos pavaras perjunginėjant. Mokyklinio kvapo efektas.

— Man ką tik sukako devyniolika, ir aš, taip sakant, buvau studentė, bet šiuo metu aš mėginu, sakykime, daryti karjerą žurnalistikoje.

Prokuroras prijaučiamai linkteli, paskui suraukia antakius.

— Nesinori jūsų nepelnytai kamuoti, bet jūs Įvertinsite šio teismo poreikį užduoti jums keletą subtilių klausimų... Jei klausimas bus trikdantis, prašom pakelti ranką.

Teilorė pakandžioja lūpą.

— Viskas gerai, kad ir kaip ten.

— Jūs neapsakomai drąsi, — prokuroras nunarina galvą. — Mis Figuera. Ar kada nors jus yra kas... vaikęsis?

— Vaikęsis?

— Tai yra ar yra kada jumis perdėtai domėjęsis koks nepažįstamasis arba atsitiktinis pažįstamas?

— Manyčiau, taip. Vienas vyrukas.

— Kas stebėtino buvo to asmens domėjimesi, jūsų manymu?

— Na, kaip čia pasakius, jis nukrito tarsi iš dangaus ir ėmė pasakoti apie visus tuos nusikaltimus ir šiaip.

— Prieš tai jį pažinojote?

— Aha, lyg ir. Kitaip sakant, manau, kad vienąsyk mačiau jį už vakarėlio durų.

— Už vakarėlio durų?

— Taip. Jo, taip sakant, nekvietė, nieko.

— Ar dar kas stovėjo už ano vakarėlio... durų?

— Ne.

Kaltintojas linkteli grindims.

— Vadinasi, minėtasis asmuo vienas stovėjo už durų vakarėlio, į kurį negalėjo patekti? Jis kalbėjosi su jumis?

— Aha. Pasirūpino, kad įlipčiau į automobilio galą.

— Pasirūpino, kad įliptumėte į automobilio galą ? Kas nutiko paskui?

— Na, išdygo mano geriausia draugė, iš vakarėlio ar kur ten, ir tas vyrukas dingo.

Mano akys nuslysta žiuri nariais, pasitikslindamos, ar pagal savo amžių jie visi turi tokių dukterų kaip Teilorė. Prisiekusiųjų antakių įžambumas pakitęs.

Prokuroras lukteli, kol visa bus sugromuliuota. Paskui tęsia.

— Taigi, kur kitą kartą susitikote šį asmenį?

— Hiustone.

— Jis buvo apsistojęs Hiustone ar šiaip kur Hariso apygardoje?

— Ne. Jis buvo pakeliui, na, į Meksiką.

— Iš kur?

— Iš Martirijaus.

Prokuroras smeigia reikšmingą žvilgsnį į prisiekusiuosius.