Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Dabar jau beveik penkiolika metų.

— Dirbote kur?

— Daugiausia Niujorke, ir Čikagoje.

— Ne Nakogdočėse?

Lolis susiraukia.

— Ne-e-e-ha.

— Kada nors lankėtės?

— Ne-e-e-ha.

Brajanas gudriai šypteli.

— Esate melavęs, misteri Ledesma?

— Ha...

— „Taip“ arba „ne“.

— Ne-e-e-e

Mano advokatas linkteli ir pasisuka į žiuri. Jis iškelia į viršų vizitinę kortelę.

— Ponios ir ponai, aš ketinu liudytojui parodyti vizitinę kortelę. Joje parašyta: „Eulalijus Ledesma Gutjeresas, Direktorius ir vyriausiasis taisytojas, Care Media Nacogdoches“.

Kortelė atsiduria Lolio panosėje.

— Misteri Ledesma. Ši vizitinė kortelė jūsų?

— Ak, atsi-prašau, — supūkščia Lolis, nei iš šio, nei iš to virtęs sukriošusiu garvežiu.

Brajanas priremia jį rūsčiausiu žvilgsniu.

— Liudysiantis asmuo viešai pareikš, kad šia kortele jūs naudojotės kaip sava. Dar kartą klausiu: čia jūsų kortelė?

— Pasakiau: ne.

— Jūsų kilnybe, leisite man į šią apklausą įtraukti vieną liudytoją tapatybės nustatymo reikalu?..

— Pirmyn, — paragina teisėjas.

Mano advokatas linkteli į salės užkulisius. Girgždėdamos atsilapoja dvivėrės durys, ir du patikėtiniai į salę įveda mažytę senučiukę meksikietę. Brajanas lukteli, kol ji atsvirduliuoja iki laiptų viršaus, tada užspeičia Lolį.

— Misteri Ledesma, čia jūsų motina?

— Nejuokinkit, — suurzgia tas.

— Loli! Mano Labi — suklinka moterėlė. Ji ištrūksta iš patikėtinių, bet kojoms užkliuvus už kėdžių išsitiesia ant grindų.

Teisėjas susiraukęs pakyla iš savo krėslo, kai moterėlė statoma ant kojų. Rypuodama ji stengiasi sugauti Lolio balsą. Pastarasis stypso be žado. Skruostiraukšlių padvigubėję.

Prieš kreipdamasis į moterėlę, Brajanas leidžia vėl įsiviešpatauti tylai.

— Misis Gutjeres, prašom pasakyti teismui: čia jūsų sūnus?

— Tai jis.

Senutė trūkteli savo padėjėjus tarpueiliu, bet koja nepataikiusi ant laiptelio pakimba ant vyrukų rankų. Teisėjas patempia lūpą, lyg į tulžį įmynęs. Pašnairuoja į senutę, paskui papurto galvą.

— Ponia, jūs galite parodyti savo sūnų?

Kvėpavimas skersai išilgai planetos anuliuojamas.

— Lalo? — rikteli ji. — Eu lalijau?

Tas neatsiliepia. Kaip tik tuo metu vienas iš teismūnų sukryžiuoja rankas, ir per šį nanosekundės rankovių šiugžtelėjimą moterėlė krūpteli ir beda pirštu į prokurorą.

— Lolis!

Prokuroras neviltingai skėsteli rankom. Teisėjo akys užgula mano advokatą.

— Pertraukėlė, — ar aš turėčiau suprasti, kad šios liudytojos regėjimas sutrikęs?

— Kiekviena moteris pažins savo vaiką iš balso, jūsų kilnybe.

— Lalo? — šnirpšteli moterėlė, dabar jau siekdama stenagrafininkės.

Teisėjas atsidūsta.

— Ir kaip, vardan Dievo, jūs ruošiatės tiksliai nustatyti tapatybę?

— Jūsų kilnybe, — pradeda Brajanas, bet teisėjas teškia savo akinius ant stalo ir plačiai išskečia rankas.

— Pareigūne. Garbioji dama — neregė.

Šįvakar labos nakties miegas manęs neima. Sukinėjuosi ir blaškausi su Jėzaus pamėklėmis, suvokdamas, kad dalyvauju loterijoje, po kurios galiu prie jo prisidėti ir kūnu. Kitą rytą užrakintas savo žvėries narve, kaustau visų dėmesį. Žinoma, Brajanas keliasi ir ginčijasi, vadina visa tai baudžiamosios veiklos provokavimu ir taip toliau. Bet justi, kad visi daugiau mažiau supranta: Lolis buvo paskutinė vinis. Subtilūs pokyčiai salėje byloja apie tokį supratimą. Stenagrafininkės galva, pavyzdžiui, jau atlošta į kitą pusę.

Kol visa tai vyksta, aš jaučiu Jėzaus siunčiamus virpesius. Jie pataria man pasuoti, pamiršti šeimos paslaptis, jie sako, kad savo ištikimybe pareigos šauksmui aš peržengiau visas ribas, aš tiesiog privalau jiems leisti surasti šautuvą. Pataria papasakoti apie tuštinimąsi už mokyklos ribų tą dieną. Kitaip tariant, šūdas turėtų pažerti gausybę informacijos apie vyruką. Iš šūdo, ko gero, būtų galima klonuoti krūvą bičelių, o paskui jų pasiteirauti, kodėl jie šitaip pridirbo. Vienas mano pirštas paliečia žaliąjį narvo mygtuką, tyrinėja jo paviršių. Dūgzdamos priartėja kameros. Kaip dieną aišku: būriai būrių gatvėse, keleiviai oro uostuose, savo naminių kvapų ramybėje paskendę žmoneliai, vyrai Japonijos kirpyklose, iš pamokų bėgantys italiūkščiai yra prisijungę, užgniaužę kvapą, velniai rautų. Juste junti, kaip milijardą suminių žmogaus gyvenimo valandų ką tik sutrumpino šoktelėjęs kraujo spaudimas. Jėgelė, brol. Aš papučiu lūpas ir palengva, žaismingai apvedu skambučio mygtuką ratuku, vaidindamas, koks tai komplikuotas pasirinkimas. Ūmai nuščiuvusi salė priverčia Brajaną atsisukti. Išvydęs virš skambučio mygtuko mano delną, jis metasi link manęs, bet teisėjas už nugaros sušnypščia:

— Palikit jį ramybėj!

Aš nespaudžiu mygtuko, kad pakoreguočiau savo istoriją. Spaudžiu mygtuką, nes mano istorija dar nepapasakota. Man susišviečia, kad aš jau dešimt metų mažiausiai klausausi viso pulko paradaimo kaitaliotojų su visa kiliminio pluošto ekspertų armija, psichoanalitais ir taip toliau, kurie baigia pribaigti mane savo prakeiktom sapalionėm. Ir be sakymo aišku, kad ne mano labui valdžia skraidina ekspertus. Be šitokio krapštymosi, kaip įsitikinau, jie nė per žingsnį. Nes, — nors tai ir užginta sakyti, ir aš tikiuosi, kad nedarau Velniško Darbo pats tai sakydamas, — Kritiškas Protas jau niekam nebereikalingas.

Praktiškai jau nebe, ir nebandykite įrodinėt, kad reikalingas. Gal tik tuomet, jei tavo katė įkando kaimynų žiurkėnui, kaip kad „Teisėjuje Džude“. Bet jei į darbą buvo paleista papildomų policijos mašinų, o teisme pastatytas zoologijos sodo narvas, — pamirškit. Turi pateikti paprastutį, banalų savo nekaltumo įrodymą, kurį sugalvotų bet kuris televizoriaus žiūrėtojas. Antraip jie devynis šimtus metų kals formalius įrodymus, pavyzdžiui, sukabins matematikos pamokų tūkstantmetės praeities grandinę, ir visa tai dėl to, kad buvo sunaikintas Kritiškas Protas.

Išties neturėdamas ko prarasti, spaudžiu mygtuką. Garsas kaip iš lėktuvo išmesto ksilofono, ir staiga mane apakina kameros blyksnių sprogimas. Nukarusį Brajano Denehio žandikaulį dar spėju pamatyti.

— Teisėjau, — pratariu aš.

— Šššš! — išstena Brajanas.

— Tęsk, sūnau, — sako teisėjas. — Ar mes turėtume vėl imtis atšauktų procedūrų tvarkos?

— Ne, sere, aš tik dėl to... Aš pamaniau, kad man turėtų būti suteiktas šansas papasakoti, kaip iš tikrųjų viskas buvo, o jie klausinėja dalykų, dėl kurių aš atrodau blogas. Noriu pasakyt, aš turiu liudininkų dar iki tragedijos.

— Jūsų kilnybe, — kišasi prokuroras, — Įstatymo vardu tikiuosi, kad nebus pasikėsinta į bylos nagrinėjimo tvarką, kai tiek jėgų jau išeikvota.

Teisėjas pabalina akis.

— O aš, pareigūne, manau, kad Įstatymas, tai yra šis teismas, neleis pasikėsinti į tiesą.

Šiltai nusišypsojęs į kamerą, jis paragina:

— Prisaikdinkit berniuką.

— Jūsų kilnybe, — prabyla Brajanas, bejėgiškai tiesdamas ranką.

— Tylos! — nukerta teisėjas. Jis linkteli man. — Klokite viską, misteri Litli.

Aš giliai įkvepiu ir atlieku formalumus su Biblija. Brajanas sėdi susiėmęs rankomis galvą. Tada virpančiu balsu šaunu tiesiai prie reikalo esmės.

— Aš niekad nebuvau patekęs į bėdą. Mano mokytojas, misteris Naklzas, tai žino, jis žino, kur aš buvau. Aš nebuvau pamokoje, kadangi mokytojas mane pasiuntė atnešti žvakės kažkokiam sūpuoklių eksperimentui... Jei jį būtų pakalbinę anksčiau, visi įtarimai būtų atkritę.