Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Jeigu nieko nevyksta, kol nepamatai, kad vyksta, — kalbėjo Jėzus, — tai ar visa tai jau vyksta, jeigu žinai, kad tikrai įvyks, bet... niekam nesakai?..

— Panašu, kad tu niekam nieko nesakai, kol kas nors to nepamato, — sakau.

— Bybiop, Vermi. Pamiršk tai.

Pašnairavęs į skalpelio randus, jis tik numina priekin. Abejoju, ar jis ištvers dar vieną tokią savaitę kaip praėjusioji. Jėzaus godulys bent trupinėlio galios gyvenime kartkartėm baugina. Jo nepavadinsi išskirtiniu atletu ar proto gumbu. Kas dar baisiau, — nauji prekių ženklai ne Jėzaus nosiai. Teisiesiems licencijuoti prospektai jam nepasiekiami, suprantat? Nesupraskit manęs neteisingai: Jėzui nieko netrūksta. Žinau tai, nes milijonas ilgų akimirkų prabėgo drauge besivaikant vabzdžius, konstruojant lėktuvėlius ir tepant savo šaudykles. Tai susipykstant, tai vėl susitaikant, žinant, kad jis žino mane žinant, kad jis minkštaširdis. Jėzaus žmogiškumu aš įsitikinau tokiais būdais, kuriems pinigų niekas neleis. Tik aš tai žinau.

Tikra picos krosnis klasė šį antradienio rytą, įsiėdęs skardoje prikepusių skreplių tvaikas. Šviesos spinduliai suoluose prismeigę rinktinius dumbliagrybius. Jėzus susikaustęs savo mokykline poza, nutviekstas didžiausio spindulio. Nudūręs akis į suolą, apnuoginęs nugarą, atidengęs savąjį peilį. Greičiausiai į jus taip pat suvarytas peilis, kurį jūsų artimiausieji gali pasukioti kada įsigeidę. Turėtumėt pasisaugoti, kad daugiau niekas nesužinotų, į kurią vietą jis susmeigtas. Jėzus — geriausias pavyzdys, kad turėtumėt imtis velnioniškų atsargumo priemonių.

— Ei, Jėzuski, tau varva iš šiknos, — pareiškia Maksas Lečiuga. Klasės drūtuolis, žinote tokius. Peniukšlis burbulasnukis, atvirai sakant.

— Nesiartinkit prie Jėzuskio šiknos, praeitą naktį ji prarijo dar keturis ugniagesių komandos narius.

Gjurių dvynukės trinasi apie Lečiugą, kursto jį. Po kurio laiko Lečiuga užsėda ant manęs.

— Vermi, kaip šįryt analiniai reikaliukai?

— Paknark į rūrą, Lečiuga.

— Priversk, pederaste.

— Aš ne pedis, storašikni.

Loma Spelc — mergiotė, gyvenanti nuo likusiųjų atsiliekančiame laike. Pagaliau ji pagauna pirmąjį juokelį.

— Gal ir visa gaisrinė tenai pradingo, — sukikena ji. Pateisinama priežastis užkudakuoti kitoms vištelėms. Cha cha cha.

Mokykloje niekados nemoko apie šį gleizojamą žmogiškąjį dumblą, tai mane žudo. Kol švaistai laiką kaldamas, kas Surinamo sostinė, šitie degeneratai skaptuoja savo inicialus tau ant nugaros.

— Dėmesio, mokslo mylėtojai, — su Calvin Klein kreidos dulkių debesėliu įžygiuoja Merionas Naklzas, žvalus ir pasitempęs. Tik jį tepamatysi velvetuotą devyniasdešimties laipsnių karštyje. Tas vyrukas, panašu, be juoko galėtų nešioti odines trumpikes.

— Žvakių nepamiršote atsinešti? — klausia. Staiga suprantu, kad man būtina užsirišti batą. Kaip ir visiems kitiems, išskyrus Daną Gjuri, kuri išsitraukia dėžę paauksuotų aromatingųjų žvakių.

— Ak! Nenuplėšiau kainos!

Sulėtintai apverčia dėžutę. Kainą ji, manding, net žymekliu paryškino. Tokia jau ta mūsų Dana. Paprastai ji nieko nelaukdama raportuoja, kas klasėje vėmė. Profesijos pasirinkimo konsultantai sako, kad iš Danos išeis puiki žurnalistė.

Iš savo kėdės pakyla Lečiuga.

— Manyčiau, sere, kad Jėzus jau panaudojo savo žvakutę.

Žvalgomasis žvingtelėjimas. Naklzas sustingsta.

— Galėtum detalizuoti, Maksai?

— Nesinorėtų kišt nagų prie Jėzaus žvakės, štai ir viskas.

— Kur ji, tavo manymu, buvo?

Maksas pasveria auditorijos potencialą.

— Jo šiknoje.

Klasė detonuoja pro nosį.

— Misteri Naklzai, — prabyla Dana, — mes susirinkome čia semtis žinių, o visa tai neatrodo labai informatyvu.

— Aha, sere, — pritaria Šarlotė Briuster, — mes turime konstitucinę teisę į apsaugą nuo perversiškos seksualinės įtakos.

— O kai kurie žmonės turi teisę būti nepersekiojami, mis Briuster, — paaiškina Naklzas.

— Panele Briuster, sere.

Maksas Lečiuga nutaiso kuo nekalčiausią snukį.

— Po paraliais, žinot, aš tik pajuokavau.

— Paklausk Jėzaus, ar jam tai labai juokinga, — sako Naklzas.

— Ką gi, — trūkteli pečiais Šarlotė, — jei neatlaikai ugnies...

— Šok iš mašinos, — spygteli Lorna Spelc. Nepataikei, Lorna. Kvaiša.

— Kodėl jūs, žmonės, manote, kad jūsų interesus konstitucija gina labiau nei misterio Navaro? — atsidūsta Naklzas.

— Dėl to, kad jis batuaulis, — paaiškina Bju Gjuri. Be komentarų.

— Ačiū tau, Bjurgarda, už aštriaprotišką svarstomos problemos išnarpliojimą. O jūs , panele Briuster, manau, pripažinsite, kad mūsų žymioji konstitucija nesuteikia jums galios pažeisti pagrindines žmogaus teises.

— Jokių teisių mes nepažeidžiame, — įsivažiuoja Šarlotė. — Mes, Žmonės, nutarėme truputėlį pasilinksminti, koks skirtumas kaip, ir mes tam turime teisę. Ir bet kas turi teisę juokais atsikirsti. Arba nekreipti dėmesio. Antraip — jei neatlaikai ugnies...

— Šok iš laužo!

Nepataikei, Lorna. Kvaiša.

— Jooo, sere, — kišasi Lečiuga. — Tai konstituciška.

Naklzas išmatuoja žingsniais klasės plotį.

— Jokiuose valstybės dokumentuose, daktare Lečiuga, nerasi parašyta: „Jei neatlaikai ugnies“, — storai užglaisto kreminiais žodžiais. Taktinė klaida, kai Šarlotė Briuster taip užsivedusi. Pralaimėjimo ji nepakęs, nė per kur. Jos lūpos susitraukia į išangę. Akys sužaižaruoja.

— Man regis, sere, jūs pernelyg gaištate, gindamas Jėzų Navarą. Labai gaištate. Gal mes neturim viso vaizdo...

Naklzas sustoja it įbestas.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Spėju, ne per dažniausiai naršote tinklą, ką, sere? — Lečiuga kreiva akimi permeta klasę. — Spėju, dar nesilankėte šitų... berniukų svetainėse.

Virpėdamas iš pykčio Naklzas metasi link Lečiugos. Su trenksmu pašokęs iš suolo, Jėzus išrūksta iš kabineto. Klasės dievaitė Lorė Doner išlekia paskui. Naklzas atsigręžia.

— Lore! Jėzau! — išsiveja juodu į koridorių.

Įsivaizduokit Jėzaus tėtį, senį Rosarijų. Niekados nebūtų atsidūręs tokioj padėty. Žinote kodėl? Todėl, kad jis užaugo dar tenai, už sienos, kur gyvuoja protingas paprotys totaliai patrakti išsyk, vos tik kas nors ima užknisti. Jėzus pasigavo baltašiknių ligą — konservuoti pyktį iki paskutinės. Turiu jį susirasti.

Klasė lyg niekur nieko įsijaučia į sceną, kurioje jie tik nekalti atsitiktinio įvykio liudininkai. Suaugėliškai kraipo galvas. Gjurių dvynės nuryja kiketą. Tada iš savo kėdės pakyla Maksas Lečiuga ir nusliūkina prie kompiuterių palei langą. Vieną po kitos jisai naikina monitorių ekranų užsklandas. Ekranuose iššoka virš medicininio vežimėlio sulinkusio nuogo Jėzaus nuotraukos.

Mokyklos vestibiulyje prisiartinu prie Naklzo. Kompiuterių ekranų jis dar nematė.

— Norite, sere, kad surasčiau Jėzų?

— Ne. Nunešk šiuos užrašus į laboratoriją ir paieškok, gal surasi man žvakę.

Griebiu nuo jo stalo lapelių pluoštą ir šutinu lauk. Jau matau koridoriuje atlapotą Jėzaus spintelę: jo sportinis krepšys dingęs. Naklzas sugrįžta į klasę. Spėju, jis pamato nuotraukas, nes suurzgia:

— Jūs, žmogėdros, dar man drįstate taukšti apie konstituciją ?

— Konstitucija, — sako Šarlotė, — yra instrumentas interpretacijoms tam tikru laikotarpiu valdančiai daugumai.

— Ir?

— Mes ir esame ta dauguma. Ir laikas mūsų.