Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Kas atsitiko? — užklykia jis. — Ką konkrečiai padarė Vernonas Litlis ?

— Jis išžudė juos, išžudė visus iki vieno...

Naklzas pratrūksta gokčioti, užstaugia kaip vilkas, ir savo naujojo pasaulio narve atsiliepdamas aš taip pat užstaugiu, paleidžiu ašarų riedulius pro kaulais sukryžiuotas grotas. Mano raudomis gaudžia abu apibendrinimai teisme, ašarų purslai nukeliauja iki kalėjimo kamerų už teismo rūmų ir nesiliauja prisistačiusiam pareigūnui pranešus, kad prisiekusieji pasišalino į viešbutį spręsti mano gyvenimo ar mirties klausimo.

Lapkričio dvidešimt pirmoji, penktadienis — padūmavusi diena, smelkianti nuojauta, kad kiekvienas kietas daiktas lyg vėjelis tave gali perkošti kiaurai. Stebiu, kaip prisiekusiųjų seniūnas užsideda akinius ir pakelia iki nosies popieriaus lapą. Mamelė šiandien nevaliojo pasirodyti, tačiau Pemė su Veine Gjuri bei Džordžete Porkorni užsuko. Veinė susiraukusi ir iš pažiūros kiek smailesnė. Porcelianinės Džordžos akys klaidžioja po salę, ji blaško save kitokiomis mintimis. Trupučiuką virpa. Čia užginta rūkyti. Ir tik pažvelkite į Pemę. Kai sugaunu jos žvilgsnį, Pemė subruzda mostaguoti, kas, regis, turėtų reikšti, jog netrukus kartu kirsime iš širdies. Aš nusuku akis, ir tiek.

— Misteri Formanai, ar žiuri priėmė verdiktą?

— Taip, sere.

Teismo pareigūnas prisiekusiesiems perskaito pirmąjį kaltinimą.

— Kaip jūs nusprendėte: atsakovas kaltas ar nekaltas?

— Nekaltas, — sako prisiekusiųjų seniūnas.

— Antrasis kaltinamojo akto punktas, dėl Hiramo Salasaro iš Lokharto Teksase nužudymo: jūsų nuomone, atsakovas kaltas ar nekaltas?

— Nekaltas.

Mano širdis išlaiko penkis atmestus kaltinimus. Šešis, septynis, devynis, vienuolika. Septyniolika atmestų kaltinimų. Prokuroras patempia lūpą. Mano advokatas išdidžiai pūpso krėsle.

— Aštuonioliktasis kaltinamojo akto punktas dėl Bario Enocho Gjurio iš Martirijaus Teksase pirmojo laipsnio žmogžudystės: jūsų nuomone, teisiamasis kaltas ar nekaltas?

— Nekaltas, — atsako seniūnas.

Pareigūnas perskaito kritusiųjų mano bendraklasių pavardes. Pasaulis užgniaužia kvapą, kai pareigūnas pakelia akis paklausti verdikto.

Prisiekusiųjų seniūno akys sutrūkčioja, paskui sminga žemyn.

— Kaltas.

Jam dar neprasižiojus, aš pajuntu, kaip mano gyvenimo būstinės žinybos pradeda uždarinėti cechus: skuteliais verčia bylas, jusles pakuoja į tvarkingai sužymėtas dėžes, išjunginėja lempas ir aliarmo signalus. Kai mano kūno kiautą veda iš teismo, pajuntu sielos dugne nusėdusi vienišą mažą žmogiuką. Užsikniaubęs ant kortų stalelio po silpna elektros lempute, jis iš plastikinės taros siurbčioja nusivadėjusį alų. Turbūt tai mano sargas, nusprendžiu. Turbūt tai aš pats.

V veiksmas Me ves y sufres

dvidešimt trečias

Gruodžio antrąją mane nuteisė mirties bausme — letalinė injekcija. Kalėdos Mirtininkų Eilutėje, brol. Po teisybei, Brajanas Denehis padarė viską, ką galėjo. Galop man dingojasi, kad vargu bau man bus paskyrę tą tikrąjį Brajaną iš serialo, mat anas savo bylų nepralaimi. Bet mano apeliacinis prašymas tiesą iškas. Apeliacijos svarstomos naujai įvesta skubos tvarka, o tai reiškia, kad dar iki kovo manęs čia gali nelikti nė kvapo. Jie reformavo sistemą, kad nekaltiems žmonėms nereiktų metų metus laukti eilutėje. Negali skųstis. Vienintelė žinia apie mane — nuo bausmės paskelbimo priaugau dvidešimt svarų. Mažumėlę padeda gintis nuo sausio šiurpybės. O šiaip jau, nors metų laikai ir švilpia aplinkui, mano gyvenimas stovi vietoje.

Teilorės akys ryškiai žėri ekrane. Televizija jas uždega, bet slankioja jos keistokai, lyg timpčiojamos už pavadėlio. Vypsnys sustingęs, it iš drebučių formelės ištrauktas. Stebiu, kaip Teilorė beveik-bet-nevisiškai spokso į mane, kol po minutėlės sumetu, kad ji skaito kažką už kameros. Turbūt ten parašyti jos žodžiai. Dar po akimirksnio susivokiu, kad skaito ji apie mane. Nušvitus sąmonei, oda pašiurpsta.

— Paskui, didžiajai dienai išaušus, — aiškina Teilorė, — visi likusieji, tarp jų ir liudininkai, penkios penkiasdešimt penkios susirinks laukiamajame šalia svečių kambario. Paskutinis patiekalas bus patiektas tarp trijų trisdešimt ir ketvirtos po pietų, paskui, maždaug prieš šešias, jam bus leista palįsti po dušu ir persivilkti švariais drabužiais.

Beaistrė mintis pakyla burbulu smegeninėje: paskutiniu mano patiekalu turės pasirūpinti Pemė. „O Dievulėliau, jos baigia išūžti...“

— Išmušus šeštai valandai, — dėsto Teilorė, — nuteistasis iš vienučių korpuso bus pervestas į egzekucijų salę ir diržais pririštas prie vežimėlio. Į nuteistojo ranką sanitarijos inspektorius įleis intraveninį kateterį ir pripildys jį druskos tirpalo. Tuomet į egzekucijų salę bus palydėti liudininkai. Kai viskas bus paruošta, pareigūnas paprašys nuteistojo tarti paskutinį žodį...

Po šių Teilorės žodžių šou vedėjas sukrizena.

— Po paraliais, — sako jis, — per paskutinį žodį padeklamuočiau „Karą ir taiką“!

Teilorė tik nusikvatoja. Tas pats žudantis juokas.

Pastarosiomis savaitėmis iš tikrųjų Teilorės prisižiūrėjau tiek ir tiek. Pirmiausia išvydau ją laidoje Today, paskui su Letermenu ji šnekučiavo apie savo narsą ir mudviejų atseit tarpusavio santykius. Nė nenutuokiau, kad buvome tokie artimi, kol išgirdau jos pasakojimą. Pasirodė Teilorė ir lapkričio mėnesio Penthouse žurnale: nuotraukos tikrai padorios, darytos kalėjime-muziejuje. Tame pačiame, kur saugoma Old Sparky, pirmoji šalies elektros kėdė. Lapkričio Penthouse nuotraukose Teilorė pozuoja su Old Sparky : gundančiai atrodo, jei ne per statu taip sakyti. Vieną turiu pasikabinęs savo celėj, — ne, ne visą kūną, — tik veidelį. Užpakaly matyti ir kėdės kraštelis. Letalinė injekcija pozavimo požiūriu, spėju, taip gerai neatrodytų, — na, Teilorė, patiesta ant vežimėlio ar panašiai.

Kameroje ant staliuko turiu tokį žaislą — valu pervertus, viens į kitą barškinamus metalinius šratus. Greta barškalo — rankšluostis, slepiantis mano meninio projekto įrankius. O taip, tebeslepiu daiktus po skalbiniais. Kai kurie įpročiai — tikras jėgų išbandymas. Toliau, šalia rankšluosčio, patupdytas miniatiūrinis televizoriukas, kurį man paskolino Veinė Gjuri. Ištiesiu ranką ir perjungiu kanalą.

— Tasai Ledezma klista, tai krimanalas, ira daug daugiau paslėpti faksai negu patiekti į teismą.

Tai mano šaunusis advokatėlis, Abdinis, byloja per vietinę televiziją diskutuojančioms poniutėms. Tik pažiūrėkit į senąjį gerąjį Rikošetą, žmogelį autsaiderį. Apsitaisęs, lyg į turkų šokius susiruošęs.

— Vernono Litlio apeliacija svarstoma šiuo metu, ar ne? — klausia laidos vedėja.

— Taip, — patvirtina kita ponia, — bet iš to nieko gero nebus.

— Polisininkai, papizdžiui, niekada neaptikojo tas kitas pistualetas, — tęsia Abdinis.

— Prašom? — tikslinasi diskusijos dalyvė.

— Manau, jis nori pasakyt, kad nebuvo surastas tas antrasis ginklas, — sufleruoja kolegė.

Poniutės galantiškai nusijuokia, o Abdinis tik dėbteli į kamerą.

— Aš jis aptikosiu...

Vėl junginėju kanalus, žiūrėdamas, kas dar. Kitame šou žurnalistas kalbina Lolį.

— O ką jūs atsakytumėte tiems visuomenės sluoksniams, kurie jus kaltina šlamšto platinimu?

— Ha, nesąmonė, — sako Lolis. — Visų pirma, pati laida — ne pelno siekiantis projektas. Visos įplaukos kaipmat sugrįžta valstybei, taigi mokesčių mokėtojų pinigai nukeliauja ne baisiausiems šalies nusikaltėliams išlaikyti. Visų antra, ši laida užtikrina mums fundamentalią mūsų teisę — savo akimis įsitikinti, kad teisingumas — atliekamas.