Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Bambi-Boy, Bambi -Boy! — užtraukia Maksas Lečiuga.

Lorės Doner skruostais nutipenę rasos lašai be garso krinta ant tako šalia laboratorijos.

— Jis pasiėmė dviratį. Nežinau, kur nuvažiavo.

— Aš žinau, — sakau.

Atrodo, Lorė nenukentėjo. Ji iš tiesų jautrios širdies. Aš vis dar nesumoju, kaip suvaldyti naująjį Jėzų. Lyg būtų persižiūrėjęs televizoriaus, įtikėjęs, kad viskas įmanoma. Lyg pasaulis staiga nei iš šio, nei iš to būtų virtęs Kalifornija.

— Privalau jį surasti, Lore. Pridengsi mane?

— Ką man pasakyti Naklzui?

— Sakyk, kad paslydau ar ką. Kad sugrįšiu į matematiką.

Paėmusi suspaudžia mano piršto galiuką.

— Vernai... Pasakyk Jėzui, kad būdami kartu mes galim viską pakeisti... Pasakyk jam... — Lorė pravirksta.

— Manęs nebėr, — pratariu, ir mano New Jacks atsiplėšia nuo žemės, aš vikriai liuokteliu per mokyklą — čia savajame filme taip. Jau nuskriejęs nuo Lorės apie penkiasdešimt į ardų, susizgrimbu tebelaikąs rankoje žvakę ir Naklzo užrašus. Vis dėlto aš nenoriu sugadinti savosios plazdaskvernio kryžiuočio pasišalinimo scenos. Grūdu nešulį į užpakalinę kišenę ir bėgu toliau.

Saulingas vėjūkštis ir besilydanti derva kutena nosį, kai dviračiu skrieju į Kyterynę. Pagaunu ir vasarinių moteriškų apatinių plazdenimą, palaidų apatinių, baltutėlių medvilnės apatinių su mažytėm skylutėm oro apytakai. Nesakau, kad tikrai pagaunu jų dvelksmą, nesupraskit klaidingai. Tačiau šio putoto ryto detalės išplukdo baltinius į mano sąmonę. Kaip pasakytų Naklzas, sužadinti apatiniai. Skrodžiu šią kvapų miglelę, išsisukinėdamas pažįstamų brūzgynų Kyterynės trasoj. Vėjo šuorų girgždinami skardos lakštai kažkaip ženklina šią dieną kaip išskirtinę, kaip atspirties tašką. Tačiau aš sutrikęs. Užplūdęs jaudulys suartina mane su tais šiknagraužiais mokykloje, besisvaiginančiais kito drama. Kaimyno tragedija šiais laikais didelis daiktas, matyt, dėl to, kad už pinigus jos nenupirksi.

Dirvoje užtinku šviežius pėdsakus. Jėzus jau slėptuvėje. Paskutiniams krūmams traškant aplinkui, prasibraunu į proskyną. Bet Jėzaus čia nėra. Keista, kad neslampinėja čia rūškanas ir nepyškina šautuvu į kokias skardines. Metu dviratį žemėn ir spraudžiuosi ligi slėptuvės angos. Spyna tebekabo. Maniškis raktas — namie, kedų dėžėje, spintoje, bet aš įstengiu kilstelti dureles, kad pro apačią įsižiūrėčiau į šachtos vamzdį. Mano tėčio šaudyklė tebeguli. Jėzaus šautuvas dingęs. Į visas puses žvalgydamas horizontą, seku Jėzaus pėdomis iki atokiausio būstinės krašto. Tada man užtraukia žadą. Ana ten, tolimoj tolumoj, spaudžia Jėzus, nykstantis taškelis. Stačiom užgulęs pedalus, su sportiniu krepšiu, jis skrieja atgal į mokyklą. Klykiu jam įkandin, susigriebiu bebėgąs kaip tas vaikigalis iš „Šeinai, grįžk!“ to seno filmiūkščio. Tačiau Jėzus išnyksta.

Mano organizmo kraujo apytaka paleidžiama iš naujo. Viduriai tai interpretuoja kaip retai pasitaikantį šansą. Ačiū. Smegenys blokuoja kryžminę perspėjimų ugnį, bet tai ne kažin ką keičia. Patikėkit. Susigraibau kišenėje Naklzo fizikos užrašus. Kitokio šikpopierio aš neturiu. Panaudotą nusviedžiu į slaptavietę. Nuojauta kužda, kad sugrįžus į klasę tie užrašai nebus pirminės svarbos dalykas.

Spaudžiantį atgal į mokyklą mane vejasi, o paskui uždengia kadruotų debesų marška, peluota it į vėtytuvą beriami grūdai. Jaučiu ją iš to, kaip vėjas talžo per žandus, grūda į nosį pašluostę, pasirengęs ištraukti, kai tam ateis laikas. Bėdos hormonai savotiški. Žvilgčioju per petį į besitraukiantį, nykstantį saulėtos dienos rėmą. Priešakyje tamsu, o aš vėluoju į matematiką. Tamsu, aš vėlinuosi, o mano gyvenimas rieda link naujo kitoniško pasaulio. Nesu dar perkandęs senojo, o jis štai ir vėlei naujai iškeptas.

Kai parsigaunu atgal, mokykla tvoskia neliestais suvožtiniais, priešpiečių dėžutėm, kurios prigrūstos su meile, juokingai, atsainiai supakuotos, ligi vakaro sutrokšiančios šaltais lašais. Paskęstu tame tvaike, kol įstengiu atsigręžti. Prisiploju prie žemės sporto salės pašonėje ir pro kerokšlius žvelgiu į gličiame ore teliūskuojančią gyvybę. Sunkiai valandai išmušus, sąmonė atšaldo pojūčius. Užslopina ne smegenis, bet tą kūno dalį, kuri įpratusi kažko laukti. Padarius tokią išvadą, pokšteli šūviai. Parduotuvės vežimėlio garsas.

Sporto salės paūksmėje randu užkištą kažkokį medžiagos gabalą. Jėzaus šortai. Tie patys, kuriuos laiko savo spintelėje. Šortų užpakalyje prarėžta skylė, o jos kraštai apvesti rudu žymekliu. „Bambi“, užrašyta virš skylės. Už poros pėdų mėtosi Jėzaus sportinis krepšys. Čiumpu jį. Tuščias, jei neskaitysim įpusėtos šovinių dėžutės. Mano akys nudelbtos, aš nežiūriu į pievelę. Šešiolika kūnų ant žalios vejos jau atidavę savo sielas. Apleistas kūnas gaudžia it pilnas bičių.

— Jis taikė į mane, bet kliudė Lorę... — ant pilvo iš už kampo išsirango Naklzas, su pertrūkiais gaudantis orą. — Jis liepė jo nesekti — dar vienas šautuvas Kyterynėje...

Kažkuris pirštas išdavė Jėzų. Jis pataikė į Lorę, vienintelę kitą draugę, be manęs. Žvilgteliu į pagrindines mokyklos duris ir pastebiu Jėzų, susilenkusį virš susmukusios Lorės, klykiantį, baisų ir vienišą. Dabar aš visados regiu šį nepanašų į save jo veidą. Jėzus supranta, ką turi padaryti. Aš nusisuku, kai mano senų laikų patrakęs bičiulis liežuviu paliečia šautuvo vamzdį. Mano rankos tiesiasi link Naklzo, tačiau šis atšoka. Aš nesuprantu kodėl. Įsmeigiu į jį akis. Naklzo lūpų kampučiai nukąrą, panašėdami į tragišką kaukę, nudryksta seilė. Nuseku mokytojo žvilgsnį ligi sportinio krepšio ir likusių šovinių, kurie vis dar stipriai sugniaužti mano delne.

dvidešimt antras

Leisdamasis laipteliais tarp kėdžių eilių teisme Naklzas atrodo perbalęs ir išpurtęs, plaukai kaltūnuoti. Išvydę jį, pasakytumėt, kad jam šis tas daugiau nei nervinis išsekimas. Kaulėtas ir trapus po tonomis grimo.

— Merionai Naklzai, — kreipiasi prokuroras. — Ar atpažįstate šioje teismo salėje Vernoną Gregorį Litlį?

Įdubusios Naklzo akys ima skvarbyti patalpą. Sustoja prie narvo. Tuomet, lyg su uraganu galynėdamasis, Naklzas pakelia pirštą į mane.

— Pažymėkite protokole, kad liudytojas identifikavo kaltinamąjį. Misteri Naklzai, ar galite patvirtinti, kad šių metų gegužės dvidešimtosios rytą tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos buvote kaltinamojo klasės mokytoju?

Naklzo akys plaukioja nieko nefiksuodamos. Išmuštas prakaito, jis susmunka ant liudytojų atitvaro.

— Jūsų kilnybe, aš privalau protestuoti, — sako Brajanas. — Liudytojo būklė ne...

— Ššš, — sušnypščia teisėjas, aštriom akim blizgindamas į Naklzą.

— Aš buvau tenai, — sumurma mano mokytojas. Lūpos dreba, pradeda žliumbti.

— Prie esmės! — raginamai mostelėjęs, sušnypščia prokurorui teisėjas.

— Melionai Naklzai, ar galite patvirtinti, kad kažkuriuo minėtosios valandos momentu jūs kaltinamajam įdavėte savo ranka rašytus užrašus ir išsiuntėte iš klasės su užduotimi?

— Taip, taip, — siaubingai drebėdamas ištirtina tas.

— O kas nutiko vėliau?

Persisvėręs per atitvarą, Naklzas sužiaukčioja:

— Paniekinta Jėzaus meilė... Nė kvapo nelikę visoje žemėje...

— Prašyčiau, jūsų kilnybe! — sušunka Brajanas.

— Paskandino ją visą kūdikių kraujyje...

Prokuroras praradęs laiko nuovoką, išsižiojęs.