Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Teisėjas įsmeigia akis į teismo pareigūnus.

— Kodėl minėtasis liudininkas nepasirodė teisme?

— Gydytojai pripažino jį neveiksniu, — sako Brajanas. — Plius mes buvome tos nuomonės, kad kaltinimai, susiję su įvykiais mokykloje, bus svarstomi jau esamų įrodymų pagrindu.

— Aš manau, mes turime išklausyti tą jūsų misterį Naklzą, — pareiškia teisėjas. Jis pakelia akis į kameras. — Aš manau, pats pasaulis reikalauja jį išklausyti.

Jis pamoja teismo pareigūnams.

— Liepkite jam pasirodyti teisme. Jeigu reikės, mes nukeliausime iki jo lovos.

— Dėkoju, sere, — tęsiu aš. — Dar vienas dalykas...

— Savo jau pasakei, sūnau. Teisingumo dėlei dabar turėsiu leisti prokurorui pateikti tau keletą klausimų.

Manyčiau, girdisi, kaip rauda mano advokatas. Prokuroras sureguliuoja savo šypseną ir pristypina arčiau.

— Dėkoju jums, teisėjau. Vernonai Gregori Litli, kaip šiandien gyvuojate?

— Puikiai, atrodo... Aš tenorėjau papasakoti...

Kaltintojas atstato delną.

— Jūsų pozicija tokia, kad niekada nematėte paskutinių šešiolikos aukų, teisingai?

— Matot, reikalas toks...

— Prašom atsakyti „taip“ arba „ne“.

Pažiūriu į teisėją. Šis linkteli.

— Taip, — sakau.

— Ir kad žuvusiuosius mokykloje pamatėte tiktai mirusius arba mirštančius. Teisingai?

— Taip.

— Bet pripažįstate, kad buvojote toje žudynių vietoje?

— Na, taip.

— Taigi, jūs prisiekėte, kad buvote vietoje, kur nužudyta aštuoniolika žmonių, nors ir nematėte, kaip buvo žudoma.

— Aha, — mirksiu akimis, stengdamasis perprasti jo matematiką.

— Ir prisiekėte nematęs nė vienos iš paskutinių šešiolikos aukų, bet, kaip paaiškėja, jos taip pat visos nebegyvos.

Laižydamasis lūpas prokuroras suraukia antakius. Tai aukštesnė prunkščiojimo stadija, jei kartais nežinojot. Tada, nusišypsojęs prisiekusiesiems, pareiškia:

— Nemanote, kad jūsų regėjimas miestui pradeda kelti šiokį tokį nerimą?

Salė sukunkuliuoja juoku.

— Prieštarauju!

— Liaukitės, advokate, — nugesina Brajaną teisėjas ir mosteli, kad atsakyčiau.

— Manęs ten net nebuvo — paskutinių žmogžudysčių vietose, — sakau.

— Ne? Kur jūs buvote?

— Meksikoje.

— Suprantu. Turėjote priežasčių dangintis į Meksiką?

— Ė... Aš kaip ir bėgau, suprantat...

— Jūs bėgote, — prokuroras sučiaupia lūpas. Atsigręžia į prisiekusiuosius, kurių dauguma — universalų savininkai ar panašūs tipeliai; keletas griežtos išvaizdos moteriškių ir pora nervingų vyrukų. Vienas veikėjas, iš pažiūrėjimo aišku, lygina savo kojines ir apatinius. Jie visi iki vieno kopijuoja prokuroro lūpas.

— Kalbėkime be užuolankų: teigiate, kad jūs nekaltas nė dėl vienos žmogžudystės, kad pusės nukentėjusiųjų nė akyse neregėjote. Tiesa?

— Aha.

— Bet jūs pripažįstate pasirodęs pirmosiose žudynėse, ir jus aiškių aiškiausiai atpažino kitų žmogžudysčių vietose. Ar sutinkate, kad trisdešimt vienas žmogus šioje teismo salėje pripažino jus matęs paskutinių žmogžudysčių metu?

— Prieštarauju, — įsikiša Brajanas. — Tai pasenusios žinios, jūsų kilnybe.

— Teisėjau, — sako prokuroras. — Aš tik bandau nustatyti, kaip kaltinamasis suvokia faktus.

— Atmesta, — teisėjas linkteli man. — Atsakykite į klausimą.

— Bet...

— Atsakykite į klausimą „taip“ arba „ne“, — primena prokuroras. — Ar trisdešimt vienas pilietis šioje teismo salėje pripažino jus įtariamuoju?

— Ė, atrodo.

— Taip ar ne!

— Taip.

Mano akys sminga žemyn. Ir kai tik įsisąmoninu, ką veikia mano akys, likusiąją kūno dalį užplūsta pirmoji panikos banga. Karštis perlieja iki pat nosies galiuko. Prokuroras padaro pauzę, suteikdamas mano kūnui laiko išsiduoti per televizorių.

— Taigi, nustačius jūsų dalyvavimą trisdešimt keturių žmogžudysčių scenose, jūs mums teigiate, kad vėliau dėjote į kojas, — jis išsprogina akis į prisiekusiuosius. — Neįsivaizduoju kodėl.

Salė pratrūksta kikenimu.

— Todėl, kad visi įtarinėjo mane, — paaiškinu.

Prokuroras išmeta rankas į šonus.

— Po trisdešimt keturių žmogžudysčių tai nė kiek nestebina! — minutėlę pastovi nuo tylaus žvengimo šokčiojančiais pečiais. Papurto galvą. Nusišluosto antakį. Nubraukia iš akies kampučio ašarą, giliai įkvepia ir svyruodamas žengia porą žingsnių link mano narvo, vis dar kretėdamas iš linksmumo. Bet į mane įsmeigtos akys liepsnoja.

— Šių metų gegužės dvidešimtąją tamsta buvai Meksikoje?

— E... Tai tragedijos diena, vadinasi, ne.

— Bet ką tik šiam teismui sakėte, kad žmogžudysčių metu buvote Meksikoje.

— Aš turėjau minty paskutines žmogžudystes, pats suprantate...

— Aaa, suprantu, aš jau pagavau : į Meksiką vykote dėl kai kurių žmogžudysčių, — dabar jau tokia jūsų istorija?

— Aš tenorėjau pasakyt...

— Leisk man tamstai padėti, — pertraukia jis. — Dabar jūs sakote, kad į Meksiką vykote tam tikrų žmogžudysčių metu — teisingai?

— Na, taip.

— O kur tamsta buvai, kai nebuvai Meksikoje?

— Namie.

— Kurie yra netoli Eimoso Kyterio valdų, ar ne?

— Taip, sere, lyg ir.....

— Kuriose buvo aptikti Bario Gjurio palaikai?

— Prieštarauju, — kišasi mano advokatas.

— Jūsų kilnybe, — aiškina prokuroras, — mes norime įrodyti, kad visos žmogžudystės įvykdytos prieš kaltinamojo pabėgimą.

— Pirmyn. Bet pasistenkite kalbėti esmingai.

Prokuroras vėl atsigręžia į mane.

— Aš tvirtinu štai ką: tamsta, kaip žinoma, esi artimiausias teroristo Jėzaus Navaro bendras. Gyveni ne per toliausiai nuo septyniolikos žmogžudysčių vietų. Visose žmogžudysčių vietose tave atpažino. Pirmą kartą apklausiamas, tamsta pasprukai iš šerifo kabineto. Sulaikytas ir paleistas už užstatą, pabėgai į Meksiką...

Jis lyg niekur nieko vangiai atsišlieja į narvo virbus, nuleidžia ant krūtinės galvą ir išsprogina akis pro kaktą.

— Prisipažink, — ištaria švelniai ir supratingai. — Visus tuos žmones nugalabijai tu.

— Ne.

— Aš teigiu, kad juos nužudęs tu per lavonų krūvas paprasčiausiai pametei skaičių.

— Ne.

— Nepametei skaičiaus?

— Aš jų nežudžiau.

Prokuroras suspaudžia lūpas ir išleidžia orą pro nosį, tarsi po dienos triūso jam būtų užkrautas papildomas darbas.

— Prašom pasakyti visą savo vardą.

— Vernonas Gregoris Litlis.

— Kurioj vietoj konkrečiai buvote Meksikoje?

— Gerere.

— Kas nors tai gali laiduoti?

— Aha, mano bičiulis Pelajus...

— Sunkvežimio vairuotojas iš gyvenvietės pajūryje? — jis nukinknoja prie savo stalo ir paima į dokumentą panašų popierių.

— „Pelajaus“ Garsijos Madero iš kaltinamojo nurodytos gyvenvietės raštiškas parodymas su priesaika, — pristato teismui, švystelėjęs popierių į viršų. Atsargiai jį patiesęs, prokuroras apžvelgia salę, užsitikrindamas kiekvieno dėmesį atskirai.

— Misteris Garsija Maderas tvirtina, kad savo gyvenime tėra sutikęs vos vieną jaunuolį amerikietį — mašinų stabdytoją, su kuriuo susipažino šiaurės Meksikos bare ir kurį savo furgonu nugabeno į pietus. Mašinų stabdytoją, vardu Dantelis Neiloras...

dvidešimt pirmas

Gyvenimas šmėkščioja mano akyse šią lapkričio keturioliktąją, padriki keistokos egzistencijos kadrai, tarsi dviejų savaičių moskito gyvenimas. Paskutinę to amželio akimirką užpildo žinia, kad misteris Naklzas duos parodymus paskutinę mano teismo dieną, per penkias artimiausias dienas. Stebėtojų teigimu, dabar tik jis begali išgelbėti mano kailį. Prisimenu, kada Naklzą mačiau paskutinį sykį. Šių metų gegužės dvidešimtąją.