Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Per Hiustoną keliauti į Meksiką iš Martirijaus — nemenkas vingis.

— Joo, aš, taip sakant, negalėjau patikėt, jis neva užvažiavo pasimatyt su manimi ir prisipažino dėl visų tų dalykų ir šiaip...

— O kas nutiko paskui?

— Pasirodžius mano pusseserei, jis pabėgo.

Dabar Teilorė nuneria galvą, o visi kiti užgniaužia kvapą tuo atveju, jei ji užbliautų ar ką. Teilorė visgi nebliauna. Luktelėjęs ir tuo įsitikinęs, prokuroras užtaiso patranką.

— Ar šioje teismo salėje jūs matote tą asmenį?

Nepakeldama galvos, Teilorė pirštu duria į mano narvą.

Aš palenkiu galvą, mėgindamas sugauti jos akis, tačiau pastarosios sakytum prilipusios prie jos batų. Prokuroras sučiaupia lūpas ir dalykiškai pasirengia mane galutinai pritvoti prie kryžiaus.

— Užprotokoluokime, kad liudytoja atpažino kaltinamąjį — Vernoną Gregorį Litlį. Mis Figuera, jums teks išgirsti gynybos tvirtinimą, girdi, Vernonas Litlis per daugelį pastarojo laiko žmogžudysčių buvęs Meksikoje. Gynyba teigia, kad jūs tai žinojote. Ar jūs žinojote apie Litlio buvimą Meksikoje?

— Na, kaip čia pasakius... Kai aš atvykau, jis buvo Meksikoje.

— Kiek tiksliai laiko kaltinamasis, jūsų nuomone, išbuvo Meksikoje?

— Gal kokias tris valandas, daugių daugiausia.

— Tai jūs negalite patvirtinti kaltinamojo teiginio, esą jo mūsų šalyje per žmogžudystes nebuvo?

— Manau, ne.

Prokuroras prisiartina prie liudytojų atitvaro, pasiremia į jį viena ranka ir globėjiškai nusišypso Teilorei.

— Jau beveik viskas, — švelniai paguodžia. — Tik atskleiskite mums, kai būsite pasiruošusi... kas įvyko per tas kelias valandas Meksikoje?

Teilorė sustabarėja. Įtraukia oro.

— Jis bandė, taip sakant... pamylėti mane.

— Tuo metu, kai prisipažino žudęs?

— U-hū.

Visai salei užtraukia kvapą, visai planetai, ko gero, viską palydi dūzgiantis murmesys. Visa esybe norisi užkaukti taip įgeltam, bet advokatas mane nepajudinamai prismeigia savo akimi. Žaliasis skambučio mygtukas narve įgauna patrauklumo, kai salė, kameros ir pasaulis lėtai pasisuka kruopščiau manęs patyrinėti. Prokuroras tik išsišiepia, prisiartina prie savo stalo ir nuspaudžia kažkokio prietaiso mygtuką.

— Aha, — suraižo teismo salę mano balsas. — Aš padariau tai dėl tavęs, — skamba vis iš naujo ir iš naujo.

— Aš padariau tai dėl tavęs, dėl tavęs, dėl tavęs. Aš padariau.

Prieš kryžminę apklausą Brajanas nuteškia kuo akiplėšiškiausią miną. Susikišęs rankas į kišenes, atsistoja prieš Teilorę, lyg būtų jos tėtis ar koks galas. Spokso į ją taip, tarsi tuoj nuskambėsiantys jos žodžiai bus pats idiotiškiausias kada nors jo girdėtas pasiteisinimas. Kiek pamirksėjusios, Teilorės akys išsiplečia, maždaug: „Kas yra?!“

— Kaltinamąjį Meksikoje matėte tris valandas?

— U-hū.

— Vadinasi, jūs linkusi manyti, kad kitu laiku, neskaitant tų trijų valandų, jis galėjo būti bet kurioje pasaulio vietoje?

— Tikriausiai.

— Kokiu tikslu Vernonas Litlis Meksikoje vyko su jumis susitikti?

Teilorė išpučia akis — mergiotiškai įžūliai.

— Na, sekso arba prisipažinti, koks skirtumas...

— Už seksą jūs jam sumokėjote?

— Dar ko! — atšoka Teilorė.

— Vadinasi, pinigai tą dieną liko tose pačiose rankose?

— Ne. Na, taip sakant...

— Prašom atsakyti „taip“ arba „ne“.

— Suprantat...

— Taip. Arba — ne.

— Ne.

— Vadinasi, jūs davėte Vernonui šiek tiek pinigėlių. Tris šimtus dolerių, tiesą pasakius, — Brajanas atsisuka į publiką, pakelia vieną antakį. — Po šimts, vaikinukas, matyt, šio to vertas.

Salė sukrizena.

— Prieštarauju! — suriaumoja prokuroras.

— Tęskite, — leidžia teisėjas.

Nežymiai man mirktelėjęs, Brajanas tėviškai žvelgdamas atsigręžia į Teilorę.

— Ar Vernonas Litlis žinojo, kad tą dieną jūs būsite Meksikoje?

— Matot... Taip sakant...

— Nustebinote jį, ar ne? Masindama pinigais, prisiviliojote Vernoną — šį sutrikusį, nekaltą, desperatišką paauglį — į vietelę, kur jūs nukritote tiesiai iš dangaus. Teisybė?

Akimirką Teilorės lūpos žiopčioja be garso.

— Taip, bet man buvo pasakyta...

Mano advokatas kilsteli ranką, paskui sukryžiuoja jas.

— Aš pareiškiu, kad jus pasamdė įvilioti į spąstus kaltinamąjį, pasamdė ne policija ir net nebūtinai už pinigus. Žvaigždės perspektyvomis jus suviliojo žmogus, kuris nuo pradžios iki galo atsakingas už visą šią šaradą.

Ji tik spokso į Brajaną.

— Teilore Figuera. Prašom teismui pasakyti vardą žmogaus, kuris jus nugabeno į Meksiką.

— Eulalijus Ledesma.

— Klausimų nebeturiu.

Ant laiptų pasirodo Lolis, baltutėliais drabužiais. Vaškine marmūze. Kai sugriežia dantim, žanduose ima grėsmingai rangytis raukšlės. Minia atsisukusi spokso, kaip Lolis tarpueiliu leidžiasi į šviesą. Aš stebiu minią. Aiškus daiktas: Lolį ji dievina. Pirmasis Lolį klausinėja prokuroras.

— Eulalijau Ledesma. Jūs turėjote unikalią galimybę stebėti kaltinamąjį: iš pradžių kaip artimas šeimos bičiulis, vėliau, — esu tuo įsitikinęs, — kaip suinteresuotas pilietis.

— Ha, atsiprašau, — sako Lolis, — turiu susitikimą su valstybės sekretorium: ar visa tai ilgai užtruks?

— Už gynybą negaliu kalbėti, bet aš neužtruksiu, — pažada prokuroras. — Prašom pasakyti: jei vienu žodžiu charakterizuotumėte kaltinamąjį, koks tai būtų žodis?

— Psichopatas.

— Prieštarauju! — užbaubia Brajanas.

— Tęskite, žiuri praleis pro ausis tiek klausimą, tiek atsakymą, — teisėjas griežta akimi permeta prokurorą. — O pareigūnas atsimins, kad tokiais teisminiais veiksmais be laiko teisia kaltinamąjį.

Prokuroras prisiekusiesiems pagestikuliuoja, girdi, jo rankos surištos, bet teisėjas dėbtelėjimu jį tučtuojau nuramdo. Kaltintojas sėlina atgal prie Lolio.

— Galbūt, misteri Ledesma, atskleistumėte teismui, ar kaltinamasis jums asmeniškai ką nors pasakojo apie mokyklos tragediją?

Lolis patempia lūpą taip kaip geriausias draugelis, turintis savo mamelei pranešti, kad tai tu suvalgei paskutinį sausainį.

— Nieko tokio, — ištaria jis.

— Kokie nors jo poelgiai bylotų apie jo įsipainiojimą?

Lolis giliai įkvepia. Nužvelgęs mane tamsiom paburkusiom akim, papurto galvą.

— Kai kada naktimis jis kalbėdavo per miegus, — jo apatinė lūpa suvirpčioja. — Tiksliau, maurodavo per miegus... „Pūf! — sakydavo jis, — paimk tą — pūf...“

Iš Lolio gerklės išsiveržia kūkčiojimas. Mirtina tyla išsikeroja pasaulyje.

Prokuroras nulenkia galvą ir pagarbiai lukteli minutę. Paskui prataria:

— Apgailestauju, kad verčiu jus vėl išgyventi tą...

Lolis pakelia drebančią ranką, nutraukdamas jį.

— Bet ką — dėl tų nelaimingų sielų ramybės.

Salė pratrūksta šniurkščiojimu. Prokuroro žvingčiojimų nė pėdsakų nelikę, per šimtus mylių aplinkui. Aštuoniems šimtmečiams praslinkus, jis tik pasiteirauja:

— Ar jūs matėte ir kaip kaltinamasis nužudė pareigūną Barį Gjurį?

— Tysodamas ant žemės, sužalotas, mačiau, kaip kaltinamasis nuskuodė pareigūno Gjurio pusėn. Aš girdėjau triukšmą, paskui — tris šūvius...

Prokuroras linkteli ir pasisuka į mano advokatą:

— Liudytojas jūsų.

Brajanas pasitaiso kaklaraištį ir prižingsniuoja prie atitvaro. Tyla trapi it driežo kaulai.

— Misteri Ledesma. Kiek laiko dirbate TV žurnalistu?