Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ar tai tas pats asmuo, kurį matėte netoli nusikaltimo vietos? — teiraujasi prokuroras. Vienas po kito man nepažįstami liudytojai duria akimis ir pirštais mano pusėn.

— Tai tas, kur narve, — sako jie. — Tas, kurį mes matėme.

Kaip ir visose teisminėse dramose, visi išdygsta pirmojoje pasirodymo dalyje vienas po kito paporinti savųjų istorijų. Lauki, norėdamas sužinoti, jie ketina tau padėti ar nutrenkti į pragarą. Kai lapkričio vėsa į mano vienutės gultą pasikviečia antklodes, teismo procesas jau įkaitęs iki kaulų smegenų.

— Teismas kviečia daktarą Oliverį Gusensą.

Gusensas nukrypuoja į liudytojų vietą. Nuo pudros išpampę skruostai žvilga it šilkiniai. Davęs priesaiką, persimeta su prokuroru taupiomis šypsenėlėmis.

— Daktare... Esate psichiatras, besispecializuojantis asmenybinių sutrikimų srityje?

— Taip.

— Ir šiandieną jūs dalyvaujate teisme kaip nešališkas kviestinis ekspertas, atsiribojęs nuo profesinių kontaktų, kuriuos galėjote turėti su kaltinamuoju?

— Taip.

Teisėjas prokurorui parodo pirštą, kas reiškia „stop“. Paskui kreipiasi į Brajaną.

— Advokate, gal jūsų protestas pasimetė pašte?

— Ne, jūsų kilnybe, — sako Brajanas, stovėdamas be emocijų.

— Tai jūsų kliento psichoterapeutas. Ar turėčiau suprasti, kad jūs čia neįžvelgiate konflikto?

— Jeigu norite, sere.

Teisėjas šiek tiek pagromuliuoja. Paskui linkteli.

— Tęskite.

— Daktare Oliveri Gusensai, — klausia prokuroras, — gal galėtumėte kaip profesionalas apibūdinti asmenį, įvykdžiusį visus šiuos nusikaltimus?

— Prieštarauju! — užbaubia mano advokatas. — Neįrodyta, kad šie nusikaltimai — vieno asmens darbas.

— Atmesta, — pareiškia teisėjas. — Teismo organams reikia geriau įsigilinti.

— Paklausiu kitaip, — varo prokuroras. — Daktare Gusensai, ar šie nusikaltimai jums sugestijuoja kokį nors elgsenos tipą?

— Beveik be abejonės.

— Jūsų darbo baruose įprastą elgsenos tipą?

— Šio tipo sutrikimai sietini su antisocialiniais asmenybės bruožais.

Prokuroras dviem pirštais patrina sau pasmakrę.

— O kas byloja, kad šie bruožai būdingi vienam asmeniui?

Gusensas lengvai sukrizena.

— Priešingu atveju tai būtų lokalizuota antisocialinio elgesio epidemija, trunkanti lygiai šešias dienas.

Prokuroras šypteli.

— O kuo kenčiantieji nuo šių sutrikimų skiriasi nuo likusiųjų iš mūsų?

— Tokios asmenybės gyvos neatidėliotinu savo norų patenkinimu — jos negali pakęsti nė menkiausios jų troškimų frustracijos. Jos be vargo manipuliuoja kitais ir pasižymi neprilygstamu egoizmu, kuris leidžia joms nekreipti dėmesio į kitų žmonių teises ir poreikius.

— Ar aš teisus, manydamas, kad tai nėra išskirtiniai psichiniai negalavimai, kad šie sutrikimai nesumažina nuo jų kenčiančiojo atsakomybės?

— Visai teisus. Asmenybiniai sutrikimai yra charakterio nesugebėjimas prisitaikyti, įvertinimo siekimo mechanizmų išsikreipimas.

Prokuroras mąsliai palinguoja nuleistą galvą.

— Girdėjau jus minint antisocialinius asmenybės bruožus. Gal yra įprastesnis terminas kenčiantiesiems nuo šių sutrikimų apibūdinti?

— Antisocialios asmenybės yra... Ką gi, tai jūsų klasikiniai psichopatai.

Prislopintas aiktelėjimas persimeta per salę. Mano akiniai apsiniaukia ir pasunkėja.

— Ir minėtieji sutrikimai pasireiškia žmogžudystėmis?

— Prieštarauju, — terpiasi Brajanas. — Dauguma žudikų nėra psichopatai, ir ne visi psichopatai tampa žmogžudžiais.

Teisėjas nuvargusiom akim pažiūri į prokurorą.

— Pareigūne, aš atsiprašau ! — sako jis. Matosi, norėtų tarti stipriau, bet tepasako „aš atsiprašau“. Skirtumas tarp to, ką nori, ir to, ką jis gali pasakyti, — štai kas teisėjui įtaiso veršio akis, garantuoju. Kaltintojas įtempia suglebusius lūpų raumenis ir darkart kreipiasi į Gusensą.

— Taigi, daktare, kenčiantieji nuo jūsų paminėto sutrikimo... Ar aš teisingai suprantu, kad jie apatiški savo veiksmų padariniams? Atgaila jiems svetima?

— Prieštarauju! Neatgailavimas yra nekaltumo rodiklis!

Prokuroras atsigręžęs išsiviepia prisiekusiesiems. Aš ir toliau lieku apatiškas.

— Atmesta, — pareiškia teisėjas, — jūsų klientui tai netaikoma.

Jis linkteli Gusensui atsakyti.

— Šių ligonių susijaudinimo laipsnis kur kas aukštesnis nei jūsų ar mano, — porina Gusensas, skruostais blizgindamas prokurorą. — Jaudulių alkis kursto juos rizikingiausiems žygiams, nekreipiant dėmesio į padarinius.

— Tokių jaudulių kaip žudymas?

— Taip.

Šiems žodžiams prokuroras leidžia nusėsti ant teismo grindų. Jų smarvė nusidriekia iki prisiekusiųjų. Prieš kitą klausimą Gusensui kaltintojas atsisukęs pažiūri į mane.

— O sakykite, seksualumas tokiam elgesiui turi įtakos?

— Seksas — galingiausia mūsų varomoji jėga. Paprastai seksas labiausiai veikia tokias elgsenas, kuriomis siekiama išlaikyti ir įtvirtinti savo galią kitų atžvilgiu. O antisocialiniame mąstyme mirtis ir seksas — neišskiriami partneriai.

— O kaip šios savybės išsiugdomos, kalbant ne specialisto terminais?

— Ką gi, fiksacija gali išsivystyti vaikystėje...

— Fiksacija, sakykim, į... moteris? — prokuroras palenkia galvą, bet pro kaktą žvelgia į liudytojų atitvarą.

— Na, taip, dažniausias vyrų fiksacijos objektas — moteriškoji lytis.

— Sociopatas dėl savo jaudulių gali nužudyti moterį?

— Taip, arba gali... žudyti dėl jos...

— Klausimų nebeturiu.

Makaronai su sūriu pietums šiandieną. Ir duona. Vėliau visa tai gerokai susitrombuoja viduriuose, kai mano advokatas su šypsena prisiartina prie liudytojų atitvaro.

— Oliveri Gusensai, kaip jaučiatės šiandieną?

— Tiesiog puikiai, dėkoju.

— Sakykit, daktare... Ar tie antisocialiniai bruožai su amžiumi stiprėja?

— Nebūtinai. Klasifikaciniu požiūriu, charakteringiausi bruožai turi susiformuoti iki penkioliktųjų gyvenimo metų.

— Sulaukus penkiolikos metų, liga dar išgydoma?

— Dauguma sutrikimų lieka išgydomi bet kuriame amžiuje, nors dėl užkietėjusių antisocialių asmenybių išgydymo kyla abejonių.

— Norite pasakyti, visiškai išgydyti jų neįmanoma?

— Tai vyraujanti nuomonė.

Mano advokatas kiek pavaikštinėja ratais, nuleidęs galvą, mąstydamas. Galimas daiktas, skaičiuodamas pi. Paskui sustoja.

— Savo raporte municipaliniam Martirijaus teismui jūs rekomendavote mano klientą ambulatoriškai gydyti pas jus, o ne laikyti suimtą?

Gusensas pakelia akis į teisėją. Šis linkteli atsakyti.

— Taip, — patvirtina Gusensas.

— Sakyčiau, toks nekaltas kontaktų su neišgydomu psichopatu ieškojimas, argi ne taip?

Daktaro veidu perbėga susierzinimo šešėlis.

— Per vieną seansą minėtus sutrikimus sunku diagnozuoti.

— Jums nebuvo sunku štai dabar tai pripažinti prisiekusiesiems, — prunkšteli Brajanas. — Beje, daktare, kalbant jūsų minimos seksualinės konotacijos terminais, ar antisocialinei sąmonei lygiai taip pat gali būti būdinga fiksacija vyro arba... berniuko atžvilgiu? — Brajanas aplink Gusensą ima minti siaurėjantį ratą.

— Žinoma. Džefris Dameris — puikus pavyzdys...

— Bet kas skiria paprastą homoseksualinį potraukį nuo patologinės fiksacijos?

— Kaip čia pasakius, hmm... Sutikimas. Patologinis iškrypėlis į savo objektus taikysis apgaule arba jėga, nepaisydamas jų norų.