Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Aptvare nebus nekaltumą reiškiančio mygtuko?

— Vernonai, tamsta esi nekaltas. Kol neįrodyta kaltė, pameni? — pasvyra mano pusėn ir nusišiepia į akis lyg kūdikėliui. — Užtikrinu, kad rengiant šią sistemą buvo imtasi visų atsargumo priemonių. Ir pats mygtukas, ir juo įžiebiamos šviesos — žalios spalvos. Taip apsidrausta nuo nereikalingos įtampos, kurią implikuoja raudona. Be to, nors mes juokais šį prietaisą ir vadiname elektriniu skambučiu, jo garsas labiau primena varpelių skambėjimą...

IV veiksmas Kaip mano vasaros atostogos praleido mane

devynioliktas

Sulig keturiasdešimt trečiuoju akies mirktelėjimu policijos mašinų, sekančių paskui mano transporterį į Hiustoną, švyturėliai sublyksi vienu metu. Keletą posūkių švyturėliai blykčioja kas sau, paskui ima blykčioti serijom, tarsi perspėjamieji signalai. Paskui, vos vieną sekundę, visi sušvytuoja tuo pat metu.

Pirmąją teismo dieną po žemais, sustingusiais debesimis ir sraigtasparniais gabenamas į Hiustoną suprantu, kad panašiai ir gyvenime. Dažnai nujauti dermės galimybę, bet tik labai retai kas nors išties susiderina. Dermė būna vykusi arba nevykusi. Galiu būti pavyzdys. Man pateikti kaltinimai kone dėl visų žmogžudysčių Teksase nuo tada, kai ištrūkau iš namų, iki mano šikną pargrūdo atgal. Žurnalistams išplatinus mano marmūzę, žmonėms, matyt, ėmiau vaidentis ant kiekvieno kampo. Tai vadinama grįžtamuoju ryšiu. Neužkibkite ant to čiulpinuko. Mane tebekaltina ir dėl tragedijos. Jėzų visi paprasčiausiai pamiršo. Visi, išskyrus mane.

Taigi, visa vasara praslinko nuo paskutinio karto, kai varginau jus savo šnekom. O taip, vasarojau kalėjime, laukdamas teismo. Jėzus tam tikra prasme man palaikė kompaniją. Tik aš neįstengiau bendrauti. Turbūt viskas ėmė tikroviškiau atrodyti. O gal aš tiesiog suaugau. Tokio čiulpinuko taip pat pasisaugokit, aš rimtai.

Sukuosi į šoninį furgono langelį ir stebiu pro šalį slystančius tvoros stulpus. Į peizažą susigėrusi spalio drėgmė nuskalbė jo spindesį. Nuskalbtas gal ir gražesnis. Šitaip galvoju, prisimindamas pastarąsias savaites, Mano močia, pavyzdžiui, kėsinosi į savo gyvybę. Slapta paskambinusi Pemė paprašė labiau ją palaikyti: dėl Lolio, šaldytuvo ir viso kito. Ji papasakojo, kad vieną dieną mamelė užsibarikadavo namuose, atsuko viryklę iki galo ir prisėdo šalia atidarytos orkaitės. Tikriausiai tai Pagalbos Šauksmas, kas, kad mūsų viryklė elektrinė. Pemė dabar padeda mamelei atgauti jėgas.

Jei kalbėtume apie mane, tai šiandieną aš pats kaip šaldytuvas: suplėkęs, tuščias, net neįjungtas į lizdą. Mano kūnas atskleidė sau, kad jutiminės programos jam daugiau nereikalingos; kad išgyventų, jam pakanka nekintamu diapazonu veikiančios logikos. Užtenka palošti šaškėmis ir paspoksoti televizorių, štai koks protingas tas žmogaus kūnas, pats sau nusistatantis tokios veiklos režimą. Ir neatspėsite — man prireikė akinių. Teismas atrado, kad aš neįtikėtinai blogai matau, tad kilniaširdiškai parūpino man naujutėlaičius akinius. Iš pradžių nebuvau dėl jų labai tikras, mat jie kaip ir didoki, drūti, tokiais skaidriais plastikiniais rėmais. Bet prie švariai nugramdytos ir atsakančiai nupoliruotos makaulės, turiu pripažinti, tie akiniai visai dera, — kai jau susigyveni su jais. Iš tikrųjų tai prie visos mano aprangos nelabai prikibsi: šviesiai žydras kostiumėlis, akiniai su elastine juostele ant galvos prilaikyti. Juostelei buvo skirta karoti ant kaklo, bet aš ja susiveržiau galvą, kad neuždengtų mano kryželio. Taip, misteris Abdinis padovanojo man nukryžiuotąjį ant grandinėlės. Negalėjau tuo patikėti, jis buvo toks malonus ir visa kita. Gerasis Abdinis sukorė tokį kelią vien tam, kad atvežtų man šį kryželį su smulkiu bičeliu. Na, tai net ne kažkoks smulkus bičelis, tai neva... Jėzus ant kryžiaus. Noriu pasakyt, visas subtilybes sunku įžiūrėti, bet tu žinai, kad ten tikriausiai Jėzus, ir tiek.

Bendravau aš čia su psichologu, prisipažinau, kad neturiu jokių žmogiškų savybių, na, jokių sugebėjimų, nieko. Bet psichologas pasakė, kad tai netiesa, sakė, aš puikiai išsiugdęs įžvalgumą ir jautrumą mane supančių asmenų atžvilgiu. Tam tikra prasme aš manau išties turįs tokį talentą. Nelaimę užuodžiau dar jai neprasidėjus, sakyčiau, tai talentas. Tai kažką turi reikšti. Kita svarbi naujiena, tikėsit ar ne, aš nustojau keiktis. Spėju, keiksmams skirtas laikas sueina televizoriaus žiūrėjimui, ir aš nieko nebevertinu negatyviai. Negatyvus vertinimas buvo apibrėžtas kaip probleminis laukas, jis ir įsigilinimas į šūdniekius, — jei atleisite už tokius žodžius, — kai visos mano mintys galop ima suktis apie tuštinimąsi, apatinius drabužėlius, — na, patys suprantat. Didžiulis probleminis laukas, bet, pasak psichologo, įsisąmoninimas yra pirmasis žingsnis į pokyčius. Net kvapų nebeįstengiu atgaminti, rimtas reikalas. Tiesiog žiūriu aibes senų TV filmų, ko gero, tikrindamasis, kur aš ką ne taip padariau. Vienas filmas kažkurią dieną man net ašarą išspaudė.

Linčiuotojai susigrūdę gatvėse aplink teismo rūmus svaido daiktus, kaukia ir tranko kelią besiskinantį transporterį. Pro savo mažutį langelį matau juos ir juos sekančias kameras. Beje, tolėliau, rodos, spiečiasi ir palaikančiųjų būrys. Teismo rūmų prieigos pavirto Žvaigždžių Arena: kamerų ir prožektorių bokštai, tiesioginių transliacijų studijos su Nacionalinėmis Įžymybėmis. Taip pat ir užkandinės ant ratų, dešrainių būdelės, elektrą generuojančios mašinos, grimuotojų sunkvežimiai. Marškinėlių stovai, ženkliukų prekystaliai, balionų pardavėjai.

Mane gabena ne tiesiai į teismo salę, bet į grimavimo kambarį teismo užkulisiuose. Matyt, dėl to, kad teismas „skendi sodrioje išsklaidytoje šviesoje“, kaip paaiškina tipelis, kuris pasisodinęs brauko man per galvą. Kitiems teismo tarnautojams čia rausvinami skruostai. Jie šypso man nelyginant kolegai iš pašto skyriaus, o apie šią dieną kalba lyg laukdami beisbolo rungtynių. Mane, pastebiu, nugrimuoja blyškia spalva. Blyškia ir pilka.

Galų gale nulydi it pabūklo vamzdis ilgu koridorium. Jo gale ryški šviesa iškirtusi durų kontūrus, pro kuriuos mane įleidžia į teismo salę. Kas bus, tas. Įžengiu į teismą kaip nekaltas žmogus ir, reikia pasakyti, aš tikiu, kad išžygiuosiu pro paradines teismo duris, vos tik jie išklausys mano istoriją. Suprantat, teisybė visada triumfuoja pačioj pabaigoj. Permetu akimis visutėlio mano gyvenimo veikiančiuosius asmenis. Jie sėdi ir laukia, uosdami pirštų tepliones bei spragintus kukurūzus, kuriais aplipintos ganytojo Juozapo avelių kartoninės figūrėlės. Ant sukamųjų stovų cypteli kameros, su jom išvien pasisuka ir žmonių galvos, kad pamatytų, kaip mane uždarys tokiame kaip ir zoologijos sodo narve su mikrofonu bei didoku žaliu mygtuku priešaky. Tarp juodų blizgančių narvo virbų — keturių colių tarpai, mano galvą nuo jo viršaus, kai stoviu, skiria trys pėdos. Vienas prižiūrėtojas atrakina narvo duris, kitas — ranka įstumia mane vidun. Metalinėje plokštelėje ant durų įspausta, kad narvas nulietas iš kažkokio naujoviško lydinio, kurio vienam žmogui niekaip neįveikti. Salėje išvystu mamelę su sučiaupta iki ausų burną, kaip „Mapetų“ lėlė ar kas. Riešai aptvarstyti, tikriausiai po ano Pagalbos Šauksmo. Pemė drybso jos pašonėje, o jos fizionomija byloja, kad jiedvi prisikimšusios kokių nors plastmasinių motelio pusryčių — iš tų, kur porcijos vienodo dydžio, tarsi tiesiai iš molžemio formelių. Jos tiesiog alpsta dėl ligoninių maisto, motelių pusryčių ir kitokio kamšalo. Mamelės stebėjimo pozicija šiandien savotiška. Žinia, jokio peilėsukio, nieko. Pastaruoju metu manasis peilis sukinėjasi pats, — kai jau tapau suaugėliu. Sąžine, štai kuo išvirto manasis peilis, pasak psichologo. Peilis, jo teigimu, yra pati nuostabiausia dovana, kokią tau gali sukombinuoti artimieji.