Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ei, — riaumoja Džounsas. — Ką aš jum sakiau?

— Džounsi, vaikiščias visai patrako, jam reikia pas Lasalį, kad padėtų pažvelgt savo Dievui į veidą!

— Ne prakeikto Lasalio jėgoms sutramdyti šitą vaikėzą, — nukerta Džounsas. — O dabar eikit gult, mikliai!

— Aš taip pat turiu prakeiktų pagrindinių supistų žmogaus teisių šitoj supistoj skylėj! — užspiegia zebras.

— Gult, po paraliais! — amteli Džounsis. — Aš pažiūrėsiu, ką galima padaryt.

Aš tučtuojau nurimstu. Kas tas Lasalis? Susitikimo su savo Dievu idėja kaip rakštis įstringa smegeninėj.

Po pusryčių manęs ateina išsivesti iš vienutės sargybinis.

— Joo joo, — plyšoja zebrai, šlepsint pro kameras.

Nusileidžiame laiptais į pastato virškinamąjį traktą, kuris primena žarnyną, — jei ne per stačiai pasakyta, — ir užsibaigia tamsiu, drėgnu tokiu lyg ir koridoriumi, išsišakojančių viso labo tik į tris kameras. Kameros be grotų ir be langų, vien tik su tokiom bankų saugyklų durim su apkaustytom akutėm.

— Jei nebūtum tas, kas esi, niekad čia nebūtum patekęs, — paaiškina mano palydovas. — Tik jum, maniakam žvaigždėm, leidžiama čia nusileist.

— Kurgi mes esam? — klausiu.

— Manyk, kad tai koplyčia.

— Čia yra pastorius?

— Čia yra pastorius Lasalis, — sargybinis stabteli prie galinių durų ir keliais raktais atraka jas.

— Tenai laikote uždarytą pastorių? — nustembu.

— Tenai uždarysiu tave.

Sargybinis spragteli mygtuką prie durų, ir blausi žalsva šviesa įspįsta tarp kameros šešėlių. Celė tuščia, neskaitant dviejų metalinių gultų rėmų, atsilenkiančių nuo abiejų sienų.

— Prisėsk. Lasalis tuojau pasirodys.

Jis žengteli atgal į koridorių ir įbeda akis į laiptų tamsą. Po minutės pasigirsta klingsėjimas ir šlepsenimas, ir išnyra juodaodė žmogysta nudrengta mechaniko kepuriūkšte ir paprastučiais pilkais marškiniais bei kelnėm. Tarsi droviai vypsodama. Toks jausmas, kad tas vypsnys šiek tiek ten užsibuvęs.

— Pabarškink, kai norėsi lauk, — primena Lasaliui sargybinis, rakindamas duris.

Juodasis žmogėnas atsilenkia gultą priešais ir girgžteli ant plikų spyruoklių, tarsi aš būčiau tuščia vieta. Paskui nusismaukia žemyn kepurę, suneria sterblėj rankas ir užmerkia akis, kuo patogiausiai įsitaisęs.

— Tai jūs... ganytojas? — klausiu.

Jis neatsako. Po akimirkos Lasalio šnervės jaukiai sušvokščia, matau, kaip pamakaluoja liežuviu. Po kurio laiko galva nusvyra ant krūtinės. Jis užsnaudžia. Patyrinėju jį šešis dešimtmečius, kol atsibosta patamsis ir drėgmė, tada nušliuožiu nuo gulto ir traukiu barškinti prižiūrėtojui.

Lasalis krusteli už nugaros.

— Jaunas pasišiaušęs atstumtasis, — prabyla jis. — Drąsus vienišius, ne pagal metus subrendęs...

Mano pėdos prisvyla prie grindų.

— Šuoliuoja, kad įšoktų į užmiestinį autobusą.

Atsisukęs išvystu, kaip išsprogsta ir mane nutvieskia gelsva akis.

— Tik vienas autobusas palieka šį kraštą, sūnau... Ir tau nereik sakyti, kur jis veža.

— Atsiprašau? — įsistebeiliju į jo sudribusią figūrą, pastebiu nuo smakro mėmiškai atkarusią lūpą.

— Žinai, kodėl tu čia su manim? — klausia jis.

— Jie nesakė.

Aš vėl prisėdu ant priešinio gulto ir susikūprinu, kad įžiūrėčiau šešėlius po jo kepure. Lasalio akys spindi tamsoj.

— Tik dėl vienos priežasties, vaikeliuk. Nes nesi pasiruošęs mirčiai.

— Lyg ir ne, — sakau.

— Nes visus tuos metus bandei narplioti, kas ir kaip, o benarpliodamas tik dar labiau susipainiojai.

— Iš kur jūs žinot ?

— Todėl, kad aš — žmogus.

Lasalis prisigirgždina prie gulto krašto. Susigraibęs marškinių kišenėj, užsideda didžiulius akinius.

— Ką tu manai apie mus, žmones?

— Velniai griebtų, nė pats nebežinau. Visi kaip be galvų tik klykia apie savo teises ir kitokį šūdą, sako „Malonu tave matyt“, nors mieliau tave matytų upėj perrėžtu kaklu. Tiek tai jau aš žinau.

— Kaži ar tai tiesa, vaikeli, — sukrizena Lasalis.

— Kaip? Žmonės meluoja nė nesusimąstydami, kiekvieną savo gyvenimo dieną, maždaug „Pone, aš nubudau su temperatūra“, o paskui visą likusį gyvenimą aiškina, kad tu nemeluotum...

Lasalis papurto galvą.

— Amen. Su tais žmonėm, man rods, tu nebenori turėt nieko bendro, geriau nė nesitrint tarp jų.

— Pataikėt, pastoriau.

— Ką gi, — sako jis, nužvelgdamas celę. — Tavo noras išsipildė.

Nuo tokio smūgio aš net atsilošiu.

— Ko dar pageidautum, sūnau? Galiu kirst, kokį kartą kitą troškai užkišti savo motušę, galiu kirst, svajojai dėt į kojas iš namų.

— Atrodo, taip...

— Bingo, — sako jis, skęsdamas rankas. — Tau vis labiau šypsosi laimė.

— Bet palaukit... čia ne ta logika...

Lasalio akys prismeigia mane, balsas suduslėja.

— Aaa, tai vaikinukas mėgsta logiką. Tu tiesiog apkvaitęs nuo kitų melo ir įpročių, kurių nekenti, nes esi logiškas. Galiu kirst, tu net nepasakytum man, kas tau iš tikrųjų patinka.

— Ė...

— Tai dėl to, kad tu toks kietas vyrukas, pasišiaušęs ir nepriklausomas? Arba, pala, tuoj atspėsiu... Tai turbūt dėl tavo motušės... Galiu kirst, ji iš tos padermės bobų, kur verčia tave jaustis kaltą dėl menkiausio šūdo, turbūt iš tų bobų, kur per gimtadienius dovanoja tuos pačius idiotiškus atvirukus su šuneliais ir garvežiukais...

— Pataikėt.

Lasalis linkteli ir išpučia pro lūpas orą.

— O brol, skystaprotė dziundzė, matyt, ta bobelė. Turbūt pati bukiausia putė, kada šliaužiojusi šia žeme, turbūt tokia išverstrūrė...

— Ei, ei!.. Jūs iš tikro pastorius?

— O brol, ji kažkokia supistą susimyžusi savanaudė...

— Gana, velniai rautų!

Durys subilda, akutė užtemsta.

— Raminkitės, — perspėja prižiūrėtojas.

Susizgrimbu bestovįs ant kojų, tvirtai sugniaužtais kumščiais. Kai vėl pažvelgiu į Lasalį, tas šypsosi.

— Ką, nė trupinėlio meilės, vaikeli?

Prisėdu ant gulto. Velcro lipdukai tirpdo nugarkaulį.

— Pasakysiu tau šį tą veltui: gyvenimas bus saldus, jei mylėsi tuos, kurie tave myli labiau už viską. Ar kada matei, kaip motina tau renka gimtadienio atviruką?

— Ne.

Lasalis nusikvatoja.

— Iki dėl to, kad berniūkščių dienotvarkėse nenumatyta laiko žiūrėti, kaip motušė stovi ir skaito, širdyje pasverdama kiekvieną tų atvirukų žodelį. Turbūt skubėdamas paslėpti atviruką spintoj nė neperskaitai, kad jame parašyta apie saulės spindulius tą dieną, kai atėjai į pasaulį. A, Vernonai Gregori?

Karštis muša man į akis.

— Susišikai, sūnau. Pripažink.

— Bet aš nenorėjau, kad viskas taip susiklostytų...

— Kas nors turėjo susiklostyt, vaike. Bet ne tai, kas susiklostė. Tu dar nepažvelgei savo Dievui į veidą.

Lasalis įkiša ranką į kelnių kišenę ir ištraukia man skudurą akims apsišluostyt. Bet aš nusibraukiu jas rankove. Lasalis ištiesia ranką ir savo raukšlėtu delnu apglėbia manąjį.

— Sūnau, — ištaria jis, — senis Lasalis tau atskleis, kas ir kaip sutvarkyta. Lasalis atvers tau žmonių gyvenimo paslaptį, ir tu stebėsies, kodėl viso to nesupratai anksčiau...

Sulig tais žodžiais koridoriuje išgirstu bruzdėjimą. Žingsniai. Paskui — Lolio balsas.

dvidešimt ketvirtas

— Pirmojo balsavimo esmė, — aiškina Lolis, — nesuteikti publikai didelio pasirinkimo. Iš nuteistųjų turime sudaryti galutinį sąrašėlį, atrinktuosius gerai pareklamuoti, paskui įjungti balsavimo linijas ir išsiaiškinti, kuris praeis.