Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ajoo, žinoma, — atitaria jis.

— Aš rimtai, — pažiūrėk, — iškeliu voką.

— Manai, aš vakar gimęs? — purkšteli Džounsis. — Kiekvieną rytą aš beveik kastuvu turiu nukabinti tą supistą reklaminį mėšlą nuo savo keliuko.

— Nūūū, — prunkšteliu aš. — Pui-kuu... Bet čia — juridiškai patvirtintas įsipareigojimas paklot milijoną žaliųjų. Supranti, jie negalėtų šito rašyti, jeigu tai būtų netiesa, o čia tai parašyta raudonu ant balto.

— Ei, Litli, — sumauroja vienas zebras. — Sakai, tavo laimingasis loterijos laiškas buvo paskutinis?

— Kaip tik taip.

— Ant jo juodai parašyta ar raudonai?

— Raudonai, — kaip ir turi būt.

— Dieve mano, Jėzau aukštybėse!.. Duosiu tau už tą laišką porą šimtų, — siūlo jis.

— Parodyk, — Džounsis pastveria pro grotas laišką. — Čia užrašytas tavo vardas, man iš jo jokios naudos, — pareiškia, kiek patyrinėjęs.

— Pareigūne Džounsai, — prabylu kaip mokytojas, — mano teisinių popierių komplekte yra paskutinė valia ir testamentas — aš galiu jį užrašyti tau, supranti?

— Litli, palauk! — suklinka kitas zebras. — Duodu tris šimtus už tą laišką.

— Dėjau! — klykteli dar vienas. — Imu už penkis!

— Užčiaupkit nasrus! — užriaumoja Džounsis. — Ką, negirdėjot, kad tą laišką jis perleido man?

Jis pasižiūri į laikrodį paskui beda pro grotas į mano šliures:

— Ruoškis.

Kai Džounsio raktų grandinės žvangėjimas nutolsta, Eilutė suvibruoja nuo klegesio.

— Hi, hi, hi, supistas Džounsis, — smaginasi mirtininkai.

— Litli, — sako mano kaimynas. — Pagaliau išmokai suktis.

Pareigūnas Džounsas asmeniškai pats varosi mane ieškot Lasalio, pro kameras laiptais į apačią. Turime užleisti kelią patarnautojui, stumiančiam vežimėlį su krūva televizorių ir radijo aparatų, keliaujančių atgal į vienutes. Tai reiškia — balsavimas pasibaigė. Įkandin prietaisų žygiuoja žmogėnas juoda eilute su egzekucijos popieriais. Jo darbas — perleisti dokumentus vyriausiajam Eilutės prižiūrėtojui, kad pastarasis tuos popierius įteiktų pasmerktajam. Kostiumuotajam lenkiant mus, matau, kaip Džounsis veik nepastebimai kilsteli antakį. Juodašvarkis nežymiai kresteli galvą žygiuodamas tiesiai pro šalį.

— Šian mano berniukai neatiduoda galų, — praneša Džounsas.

Mano viduriai atsileidžia. Aš vėl gyvenu, kol kas. Kai nusileidžiam į požemį, — šįkart į kitą aukštą, — Džounsas kyšteli galvą į niekuo neišsiskiriančią celę, bet ten nieko nėra.

— Lasalio nematei? — šūkteli Eilutės prižiūrėtojui.

— Tupykloj, — paaiškina tas. — Šika.

Džounsis tempiasi mane aukštu žemiau ir įsivaro stačiai į dušų korpusą.

— Nepalauksim, kol jis išlįs? — klausiu.

— Nėr laiko — šian egzekucija, man reikia varyt į apačią. Turi penkias minutes, — apdairiai apsidairęs, Džounsis palieka mane su skardžiu rusvo vandens lašnojimu, stodamas sargybon už durų.

Aš prisiriečiu prie šlapių betoninių grindų ir įsistebeiliju po tualetų kabinų apačia, ieškodamas gyvybės pėdsakų. Dviejų kabinų durys uždarytos, bet ne dėl to, kad jas galėtum užrakinti ar ką. Po vienom durim įžiūriu kalėjimo šliurių porą ir įprastines kalinio kelnes. Antrųjų durų apačioje — lakinių batų pora ir žydros kostiuminės kelnės. Beldžiu į pastarąją būdelę.

— Lasali... Čia Vernas.

— Jėzau... Kuo, manai, galiu tau būt naudingas, tupėdamas šitam supistam kaliūzės Šikinyke?

— Ė... Padėsit pažvelgt mano Dievui į veidą, — ironiškai prunkšteliu. Ironiška, sakyčiau, prunkščiot kalėjimo Šikinyke kažkurio nelaimingo šunsnukio egzekucijos dieną.

— Šūdas, — suniurzgia Lasalis.

Šiandien, žinoma, visi įsitempę. Net ir šios būdelės durys zvimbte zvimbia įtampa, lyg būtume susitikę „Giltinės prekių“ šaldymo skyriuj ar panašiai. Bangos kyla, kad mane prarytų.

— Tikrai nori pamatyt savo Dievą? — niurgzteli Lasalis. — Tada klaupkis, velniai rautų, ant savo supistų kelių.

— Ė... Iš tikrųjų tai čia truputį šlapia, Lasali...

— Tada sugalvok supistą norą Kalėdų Seneliui. Prašyk, ko labiausiai trokšti šitoj prakeiktoj žemėj.

Šiek tiek pamąstau, labiau svarstydamas: drožti lauk ar ne. Po akimirkos kabinoj išgirstu Lasalio drabužių šiugždėjimą. Sušniokščia vanduo. Durys atsidaro. Išlenda kalakutiškas kaklas, kyšantis iš kaklaraiščiu suveržtos apykaklės. Apatinė Lasalio lūpa liurbiškai atsikišusi į priekį.

— Nu? — apsižvalgo aplinkui. — Tu laisvas?

Dairausi į šalis lyg pusgalvis, kol jis pasitaiso kaklaraištį ir galantiškai ištiesia ranką į duris.

— Pareigūne Džounsai, — šūkteli, — turi naujienų dėl vaikigalio malonės prašymo?

Džounsis tik nusižvengia, labai šlykščiai nusižvengia. Lasalis perveria mane akimis.

— Štai tau ir supistas Kalėdų Senelis.

— Nieko sau pastorius, — pratariu ir suku link durų, tačiau Lasalis pastveria mane už rankos ir atsuka į save. Ant jo kaklo iššokusi vamzdžio dydžio vena tvinkčioja lyg ant reprodukcinio organo.

— Tu aklas bukaproti šūdo gabale, — apsipursloja jis, lyg įkaitintu švitriniu popierium tvokstelėdamas į ausį. — Kurgi tas tavo Dievas, apie kurį čia paistai? Sakai, užjaučiamai laužydamas galvą padarysi galą kūdikius marinančiam badui, apsaugosi padorius žmones, kurie degdami klykia ir plūsta kraujais dieną naktį, kiekvieną sekundę?! Nėra čia Dievo. Tai tik supisti žmonės. Tu įsmukai kartu su manim ir kitais štai į šitą žmogiškų troškimų gyvatyną, neišsipildančių ir poreikių formą įgavusių troškimų, geliančių it piktžaizdė.

Toks jausmų proveržis mane pritrenkia.

— Visiems kažko reikia, — išlemenu aš.

— Tai tada nebėk pas mane bliaudamas tik todėl, kad atsidūrei kito žmogaus troškimų kelyje!

— Bet, Lasali...

— Kaip manai, kodėl pasaulis graužia savo paties kojas? Todėl, kad visi geri dalykėliai yra ranka pasiekiami, bet — užsipisk! — tu negali jų pasiekti. Kodėl negali pasiekti? Todėl, kad perspektyvų rinkai naudinga, kad jų nepasiektume.

Tikrai ne Dievas tai sugalvojo. Tai žmonių darbas — gyvulių, kurie susapnavo kažkur tenai esantį Dievą, kad būtų kam nukreipti ugnį, — Lasalis kyšteli man prie veido virpančią lūpą. — Įsidėk į supistą makaulę: žmonių norų trintis suka šį pasaulį. Pasirūpink ta trintimi ir galbūt patenkinsi savo poreikius. Girdėjai posakį „Duok žmonėms tai, ko jie nori“?

— Žinoma, bet... kur tada lieka Dievas?

— Vaikine, tu tikrai nespėjai į traukinį. Išdėstysiu paprasčiau, kad net ir tu, šūdausi, sugebėtum pagaut. Tėvelis Dievas mus užaugino iki kelnių, tada davė leidimą naudoti savo vardą ant dolerių banknotų, paliko ant stalo velniaižin kokius mašinos raktelius ir išnešė iš miesto subinę, — Lasalio akiduobės paplūsta vandeniu. — Nesidairyk į dangų, prašydamas pagalbos. Žiūrėk čionai, į mus — svaičiojančius išgamas.

Jis sugriebia mane už pečių, apsuka aplink ir niukteli link sieninio veidrodžio.

— Tu esi Dievas. Prisiimk atsakomybę. Pasinaudok savo galiomis.

Duryse išdygsta keturi vyrai: du prižiūrėtojai, kapelionas ir juodašvarkis vyrukas.

— Finalo valanda atėjo, — praneša eilutė.

Metu akį į kabiną, kurioje tylutėliai tuštinasi tas kitas nuteistasis, bet ketvertas pražygiuoja pro ją ir sugriebia Lasalį. Jo lūpa vėl liurbiškai atvėpsta, pečiai nusileidžia. Akies krašteliu matau, kaip mane kviečia Džounsis.