Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Kai padedu ragelį, prisistato pora prižiūrėtojų su kapelionu ir nulydi mane į grimo kambarį.

— Tu tik nesijaudink, branguti, — sako grimuotoja, — rausva pudra tau pakels ūpą.

— Nori dantų pastos ar, manai, tau pačiam pavyks? — sukužda kita moteriškaitė.

Prunkšteliu po jos žodžių, ji pasižiūri į mane suglumus. Po kurio laiko, matyt, susigaudo ir taip pat nusijuokia. Ironija ne visiems įkandama, šita jau supratau.

Vėliau pasirodo mergina su segtuvu ir liepia pasirašyti dokumentą, kuriuo atsisakau paskutinio žodžio. Iškeliausiu tyliai, kaip ir Lasalis. Mainais tos merginos paprašau vienos ypatingos paslaugos. Ji susuka prodiuseriui pasitarti, paskui praneša, kad jokių problemų. Prieš Įvykį galėsiu nusivilkti marškinius. Pastorių, pareigūnus ir mane mergina vedasi šviesiu tuneliu į egzekucijų salę. Mano keliai ima linkt nuo silpnumo, kurį sukelia medicininiai kvapai. Pastorius net paima mane už rankos, kai išgirstu koridorium atsklindančią melodiją.

Galvestonai, ak, Galvestonai, aš mirti taip bijau...

Praeiname pro transliacijų skyrių, ir žinote ką, — šiam šou tikriausiai buvo leista naudotis TV orų muzikine tema. Aš nekenčiu tos temos. Užsidengiu ausis, kol pasiekiame tokią kuklią baltą patalpą su stikline siena ir lyg kine išrikiuotom kėdėm anapus jos.

Kol ašarų jai riedančių nenuvaliau...

Aš nusivelku marškinius. Mano oda jau gerokai apgijusi — nuo meninio projekto. Didelėm melsvom raidėm ant mano krūtinės ištatuiruoti žodžiai: „Me ves y sufres“ — „Kentėk išvydęs mane“. Sanitaras man padeda užsikarti ant vežimėlio — tokio lyg ir žmogaus formos, panašios į spragą, kurią palieka per sieną išsimušęs karikatūrinis herojus. Sugaunu Džounsio žvilgsnį iš užpakalinio kambario. Turbūt jis budi prie telefono linijos, jungiančios su kalėjimo viršininku. Kalėjimo viršininkas dabar vienintelis žmogus, galintis visa tai sustabdyti. Kad tai padarytų, jam turi pateikti velnioniškai įtikinamų įrodymų. Išvydęs mane, Džounsis nusisuka, ir tiek. Jis nestoviniuoja prie telefono.

Kai prižiūrėtojai drūtais jaučio odos diržais su metalinėm sagtim pritvirtina mane prie vežimėlio, sanitaras išpampina mano rankos veną ir įšauna mažytę dozelę — anestetikų tikriausiai. Jis sujungia ilgą adatą su vamzdeliu, išsišovusiu pro užpakalinio kambario sieną. Nusuku akis, kai beda adatą į veną. Po akimirkos ramiai pradeda sroventi tirpalas.

Liudininkų plote už stiklo pasirodo tvarkdarė, ir žmonės vorele pradeda judėti į savo vietas. Vienintelis pažįstamas žmogus — išglebėlė misis Spelc. Nepaisant liūdesio bangos, kurią sukelia nerimastingos jos akys, man iš tikrųjų palengvėja, kad misis Spelc — ryškiausia persona tarp liudininkų. Jokių ženklų, kad iškeliavęs pasigesiu bent vienos iš šių žmogystų. Kai šitaip pagalvoju, pasiučiausias dalykas nutinka: į savo vietą paskutinėje eilėje kelią skintis ima graži jauna moteris melsvu kostiumėliu, įkurdama jau atsakiusius mano paslėpsnius. Net prižiūrėtojai atsisuka pasižiūrėti, kaip ta moteris atsisėdusi droviai smaukteli sijono kraštą žemyn. Paskui ji pažvelgia į mane. Ela Bušard. O brol, jos prietaisai atkeliavo! Melsvadėmės akys žadina mane pro stiklą.

Dabar užgroja Sailing, nes jei Likimas paleidžia ugnį, tai jau paleidžia iš dvivamzdžio. Bandau nuryti, tačiau burna sumedėjusi. Į galvą šauna paskutinis pamokymas: nepaisant visų gyvenimo sirenų, TV žaidimų skambučių ir būgnų mušimo, vyrams įgimta mirti tyliai. Aš noriu pasakyt: kas tai per gyvenimas buvo?! Krūva filmų ir apie juos tauškiantys žmonės bei krūva pokalbių šou apie žmones, kurie tauškia apie filmus. Vis dėlto, atrodo, aš pats prisiprašiau. Negatyviu, destruktyviu elgesiu. Pamenu, kaip kartą paskambinau tėčiui, kad paimtų mane iš vienos vietos, bet kai jis atvažiavo, nusiminiau, nes per tą laiką susigyvenau su ta vieta. Lygiai taip pat mane pasiima ir mirtis.

Pajutęs, kaip panyžta ties adata, užmerkiu akis. Balsai salėje prityksta, gyvai jaučiu, kaip išeinu iš savęs ir, pakilęs virš vežimėlio, susilieju su vizija. Žvelgiu į save iš viršaus, bet, užuot panikavęs, užuot kritęs vietoj, išplaukiu iš salės laukan, kur mano pojūčius užpildo nupjautos vejelės kvapas. Tiesiog akyse mane perkelia atgal į Bjulos gatvę. Štai misis Porter būstas, o štai ir mano kiemas. Šiandien, šią akimirką. Siurblys maldininkas sutvinkčioja išvien su mano dvasia, kai juodas mersedesas įslysta į mūsų keliuką. Trūkteli misis Lečiugos užuolaidos. Mamelės šį vakarą nėra namie, ir tai neįprasta. Mieste pietauja su Peme. Matau, kaip iš mašinos lipa Lolis. Tebus pašventintas jis pragare. Te palaimingai bus suknežinti to močkrušio kaulai ir išsikruš pro išliaukojusias ir išpistas akiskyles, te palaimingai jo nasrai mane nugrauš, te mano tulžimi bus įtrėkštas į žemę, kur nepraradęs sąmonės tysos ir nesijudins sumaitotas, o išsidraikę supisti jo organai, apėję kirmėlėm gleivėtom, tepus nuo mano juoko.

Lolį, atrodo, sujaudino noras, kurį jam parūpinau. Antrojo šautuvo mįslė, žinau, jam niekad nedavė ramybės. Pakliuvęs į namus pro virtuvę, Lolis pasileidžia link mano kambario spintos, joje — kaip ir nupasakojau — užtinka kedų dėžę su spynos raktu. Šalia rakto guli ženšenio buteliukas. LSD grūdelių, kuriuos kadų kadais į jį sugrūdau, nė nesimato. Lolis iššiepia dantis ir pasiima buteliuką.

Nesupainiojamas garsas atitraukia mane nuo namų. Tuščiąja eiga gatve atšiaušia Eldorado. Pirmą sykį gyvenime Leoną pasistato mašiną neištaigingame Bjulos gatvės gale. Nei ji, nei Džordžą su Bete neplepa, ir makiažo nesitvarko. Jos netgi nekvėpuoja. Tūno mašinoje po gluosniu ir laukia. Niekas, o, niekas nedrįsta nepaisyt Nensės Lečiugos nurodymų. Kartu su damomis stebiu, kaip Lolis įsiropščia atgal į mašiną ir nušvilpia. Trijulė seka jį per saugų atstumą. Lečiugos užuolaidos truktelėjusios užsiskleidžia. Ji vėl vadovauja brigadai, tebūnie ji palaiminta.

Kaip tik dabar, kai foninė muzikėlė čiulpia paskutinius kažkokio seno gabalo syvus, mamelė su Peme nerimsta dėl savo viščiuko. Dviejų colių aukščio ašarose sumirkytų servetėlių krūva apibarstyta druska ir trupiniais. Širdis sugrunda, kad su jomis esu dvasia, — kaip anais gerais laikais, kai buvimas draugėje prilygo senos geros plokštelės grojimui, plokštelės, kutenančios taip pat, kaip klausantis jos pirmą kartą. Gražiausia, kad Pemė su mamele nesikalba apie rimtus dalykus. Nežinau, ar sąmoningai taip daro, ar tai susiję su genais — lyg niekur nieko pereiti prie patogių bereikšmių ritualų.

— Hm, čia perstatė baldus, — sukudakuoja mamelė.

— Dievulėliau, tikrai, kasa stovėjo ana ten, — atitaria Pemė.

Nuo savęs tik pridursiu, kad viską perstatyt turėjo per penkias sekundes, — kol šitų paukštyčių nebuvo „Klėtyje“. Bet kurgi Veinė? Paprastai ji nepaprastai punktuali, kai pakvimpa viščiukais.

Kaip vėjas nušvilpiu virš mano kojom išvaikščiotos žemės, kertu Kroketo parką Kyterynės kryptimi. Pasiekęs Kyterynės kampą, Lolis jau nebegali susilaikyt nekrizenęs. Risnodamas keliuku nebegali nežvingaut, o prieš akis išnirus slėptuvei Lolis neabejotinai žvengs visa gerkle, nuo arkliškos haliucinogenų dozės pradėjus mišti sąmonei. Paskutinis prognozuojamas Lolio veiksmas — įtaikyti raktą į slėptuvės spyną, atplėšti dureles ir išžvejoti mano tėčio šautuvą. Tą šautuvą man perleido mamelė, — su sąlyga, kad niekados nepasirodysiu su juo namie. Žaibiškai turėjau veikti tėčio dingimo dieną. Mamelė iš tikrųjų sau vietos nerado. Surado ją tik įsigijusi sodo baldų, — supraskite, kaip norit.