Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Žinau, kad „Klėties“ žetonu pamaloninau Palmyrą, bet aš turėčiau sumąstyt ką nors ypatinga mamelei. Net jeigu po dar vieno šeimos nario mirties jai, ko gero, nebetrūks to, ko jai labiausiai trūksta, — užuojautos. Tik apmaudu, kad tokia kaina. Beje, žinote ką? Prieš iškeliaudamas norėčiau dar patenkinti ir misis Lečiugą. Sunkius laikus jai teko išgyventi, ir aš gailiuosi pasakojęs apie Makso nesąmones. Man regis, dabar čia glaistau kreminį pyragą, ir tiek, visais tais norais ir taip toliau, bet — po paraliais! — juk miršti vieną kartą. Ir, kas keisčiausia, man knieti netgi žurnalistams kaip nors atsilyginti. Galas žino, ko jiems iš tikrųjų trūksta.

O štai ir Teilorė. O, Tei! Dabar ji susidėjusi su visokiais žiniasklaidos veikėjais, — reporteriai, sraigtasparniai ir visa kita, — tad jos norus patenkinti nebus lengva. Iš tikrųjų tai Teilorė geidžia naujo didelio įvykio karjerai padaryti. Gal stačiai koks delikatus skambutis ar koks galas duotų vaisių. Galbūt jisai išpildytų visus kitus, sunkiau patenkinamus norus, delikatus telefono skambutis.

Skinuosi po truputį per poreikininkų sąrašą, kol užšoku ant Veinės Gjuri. Šiuo metu ji, regis, viena rūra šika su Peme, net nesinori gilintis į tai. Veinei trūksta tik vieno dalyko, mano galva, — žudiko maniako jos SPIT’o būriui pasipraktikuoti. Lengvai jos nepaimsi. Bet, kalbant atvirai, su Veine, mano manymu, aš užtrukau tik vengdamas galvoti apie Lolio norą. Žinau, kad dievobaiminga ir gailestinga būtų Lolį uždegti noru, net jeigu jam beveik nieko netrūksta. Žinot, kokiu nors apdriskusiu suvenyru?

Ankstokai šį sekmadienio rytą parsiradę aparatai įpučia dienai gyvybės. Kovo dvidešimt aštuntoji. Egzekucijos diena kažkam. Televizorius technikai šį kartą palieka visam laikui, įdiegę sistemą, išjungsiančią juos per balsavimus. Emocijos lyg vėjas sukyla manyje, kai su pusryčių padėklu atkeliauja popierių pluoštelis. Jo viršuje guli brošiūrėlė apie tai, kaip laikytis prieš kameras, ko nesakyti ir ko nedaryti. Kiekvienas zebras Eilutėje turėjo gauti po tokią brošiūrą, — juk jie visi kalba ir elgiasi ne taip, kaip reikia. Po brošiūrėle paklotas blizgus lapas su keliomis nuteistųjų karikatūromis ir rodyklytėmis, sufleruojančiomis, ką sakyti per paskutinį žodį. Dar kitame blanke pateiktas sąrašėlis muzikos, kurią gali pasirinkti Finaliniam Įvykiui: vieną kūrinį pasirenki groti dar prieš liudininkų pasirodymą salėje, kitą — per patį Įvykį. Grojaraštyje daugiausia gerokai susenusių gabalų. Laikui atėjus, žinau, gailėsiuosi savo pasirinkimo. Turėsiu narsiai pasitikti tą bangą.

Kai viską suvirškinu, įprastinė sekmadienio ramybė įsiviešpatauja Eilutėje. Girdisi kažkokių popierių šnaresys. Po kurio laiko vienas zebras pašaukia mane, tyliai:

— Bernemai... Viskas gerai, vyruti?

Aš atverčiu paskutinį savo popierių šūsnies lapą. Po juo patiestas potvarkis dėl mano egzekucijos, įsigaliosiantis šeštą valandą popiet. Spoksau į jį lyg į servetėlę ar kokį galą. Tada puolu ant kelių, užstaugiu it audros debesis ir pratrūkstu malda.

dvidešimt šeštas

Mano mirties dieną žmonės man draugiškesni. Kaliniai draugiškesni tuo, kad nesirieja tarpusavy, ypač tas, kuriam perleidau savo šratinį barškalą. Visi kiti tylom sutinka tokią baigtį. Atmosfera kibirkščiuojanti, lyg neišsiliejus skubiną, bet nenusisekusią mamelės kepinių dieną, toks jausmas, lyg būčiau kažką pamiršęs, palikęs neišjungtą orkaitę, neužrakinęs durų. Jausmas, kad galėsiu tai padaryti sugrįžęs.

Kai mano manta tvarkingai sudėta ant stalo, o gultas švarutėliai nugremžtas, prisistato keturi bausmės vykdytojai su operatoriumi. Šlepsint pro Eilutės kameras, sėbrai mojuoja pirštais pro grotas ir plyšauja šauniais linkėjimais.

— Ehei, Bernemai!.. Pavaryk, žmogau, myžk tiesiai ant tų moč...

Būkit palaiminti. Mes praeiname vestibiulį, kuriame pranyko Lasalis: mane gabena ne į Hantsvilio padalinį, o į naująjį Veiksmo Kompleksą čia pat, Elyje, pirmame aukšte. Dabar čia visa universalinė parduotuvė, išklota kilimais ir taip toliau, su meno kūriniais ant sienų. Nustoju galimybės paskutinį kartą prasilėkti mašina, bet Komplekse bent jau yra langų. Lauke, atrodo, pilka ir vėsu, spragčioja vos vienas kitas vabaliūkštis. Truputėlį nusiviliu, kad mano mirties vakarą nekyla nei audrų, nei tornadų, bet kita vertus — kas aš sau manau esąs?! Tiesa?

Kaip ir žadėjo, paskutiniu mano patiekalu pasirūpino Pemė. „Rinktinis Chik’n’Mix “: bulvių šiaudeliai, kauliukai, padažas ir pora daržovių mišrainės indelių. Išradinga ta Pemė: kad duonos riekės liktų trapios, prisakė jas sukrušt į garus sugeriantį indelį. Užtat daržovių mišraine turbūt ne Pemė, o mamelė pasirūpino, — daržoves mat valgyti sveika. Lygiai tą patį šios mergužėlės doros šį vakarą, kai aš gulėsiu ant vežimėlio. Taip jos pageidauja — įsivaizduoti mane minantį pedalus, o ne pjaunamą giltinės.

Keturios trisdešimt man leidžia išsituštinti ne bendrajame tualete. Duoda net Newsweek egzempliorių paskaityti ir Marlboro užtraukti. Aš visas nutirpęs, lyg užmarintas ar ką, bet tokius mažmožius dar sugebu vertinti. Anot Newsweek, Martirijaus ekonomikos augimo tempai didžiausi pasaulyje, naujųjų milijonierių jame net daugiau nei Kalifornijoje. Ant viršelio — pulkas Gjurių, kurie mėto banknotus į viršų ir kvatoja. Vis dėlto ne viskas rožėmis klota: žemiau rašoma, kad „Kalifornijos tragedija“ iškėlė Gjuriams bylą už jų statistikos panaudojimą. Tipiškas Martirijus, turiu pasakyti.

Valandą iki egzekucijos gaunu pats paskambinėti telefonu. Pirmiausia bandau užmegzti ryšį su namais, paskui — su Peme. Jokio atsako, matyt, jau apsilenkėm. Mamelei tiek visko teko patirti, Pemei irgi tikriausiai. Būkit palaimintos. Jos neturi atsakiklių, todėl negaliu leptelti „Aš jus myliu“ ar ką panašaus. Be kita ko, tai man įkvepia drąsos kitiems skambučiams.

Suku pirmiausia Loliui — padėti tašką. Jo sekretorė vos nepadeda ragelio, kol nepaaiškinu, kokiu reikalu skambinu. Lolis dalyvauja naujojo Martirijaus parduotuvių pasažo atidaryme. Sekretorė sujungia su jo telefonu. „Didysis žmogau!“ — atsiliepia jis. Aš įvykdau Lolio norą: atskleidžiu vietą, kurioj paslėptas mano ginklas. Atrodo, Lolis taktiškai reaguoja į šį mano mostą.

Tuomet skambinu misis Lečiugai. O brol, kaip ji nustemba, net balsą pabando pakeisti, kad pamanyčiau ne ten pataikęs.

— Dieve mano, — atsidūsta ji.

— Prašau? — atsiliepiu aš.

Jai tiek daug teko patirti, telydi ją palaima. Galop Lečiuga tikriausiai liko patenkinta mano skambučiu. Atsižvelgiant į jos naujienų pomėgį ir dušinės brigados prezidentės postą, misis Lečiuga, be jokios abejonės, mane tiesiog dievina už sužadintą norą. Tam tikra prasme šį vakarą aš jai perleidau norų valdymo centrą.

Tuomet kyla mintis paskambinti Veinei Gjuri, ji vyksta į „Klėtį“ prisidėti prie mamelės su Peme. Suteikiu Veinei tai, ko ji iš tikrųjų trokšta, — iš tikrųjų tai, ko jai iš tikrųjų reikia, kai geriau pagalvoji. Išklausiusi mane, Veinė ne juokais susijaudina ir pažada perduoti mergaitėms karščiausius linkėjimus. Manau, tai galima vadinti meile, kad ir kokia paika ta žmogiškoji meilė būtų.

Galop paskutiniam skambučiui šioj žemėj pasirenku Teilorę Figuerą. Ji pati atsiliepia, ir jos balsas mane kaipmat panardina į kitą laiką ir vietą — į drėgną, sodrią vietelę, jei padoru taip sakyti. Ir tik pamanykit: aš jai suteikiau atokvėpio valandėlę, kurios ji taip laukusi. Teilorė spygteli iš malonumo ir prisako laikytis. Atrodo, ji tą patį pagalvojo.