Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Su Loliu, atrodo, dar bent trejetas žmogėnų. Prižiūrėtojas nekantriai bilsteli į duris, bet daryti nedaro, lyg tenorėdamas mus užčiaupti.

— Paruoštų iškeliauti turime šimtą keturiolika, — dėsto kitas vyriškis. — Pirmajam balsavimui ketinat pasiūlyti kokius tris tuzinus ar daugiau?

— Ha, nieku gyvu. Aš kalbu apie porą ar trejetą, daugių daugiausia. Išnarstyti auditorijai kalinių charakterius, parodyti interviu, nusikaltimų rekonstrukcijas, aukų artimųjų ašaras. Galop, paskutinę savaitę, užtikrint kandidatams galimybę pasirodyti gyvai per internetą: žūtbūtinė kova dėl prielankumo.

— Aišku, — sako tas antrasis. — Kažkas panašaus į „Didįjį brolį“, ne?

— Būtent. Kaip tik dėl to ir iškišom rėmėjams.

— O kaip mes atrinksime pirmuosius du? — smalsauja trečiasis.

— Turint omeny nusikaltimų sunkumą, iš tikrųjų tai neturi jokios reikšmės. Ne per seniausiai nugirdau idėją, kuri mane sudomino, nors ji ir taikoma televiziniame žaidime ar kur ten. „Paskutinis turi kristi pirmas“, — štai kaip ji skamba. Yra racijos, ne?

— Jėga! — įvertina ketvirtasis.

— Būtent.

Priartėję prie kameros, žingsniai sulėtėja, girdėti, kaip prižiūrėtojas net dzingteli sustingdamas.

— Turi dingsčių čia būti, pareigūne? — klausia Lolis.

Prižiūrėtojas pamindžikuoja vietoj, tuomet durų akutę užgula šešėlis.

— Atrakink šitas duris, — sako Lolis.

Raktas pasisuka, ir Lolis žvilgteli vidun.

— Čia dabar kas? — jis atsisuka į prižiūrėtoją. — Argi jie neturėtų būt laikomi atskirai?

— Ak, žinoma, žinoma, — sumurma prižiūrėtojas, žaisdamas su raktais rankoj. — Čia tik tokia atseit terapija, suprantat? Gavus šiokių tokių patarimų, lengviau stumti dienas Eilutėje.

Lolis susiraukia.

— Šitas vaikinas — žudikas maniakas. Akivaizdu, kad truputėlį per vėlu jam patarinėti. Šiaip ar taip, šitomis kameromis draudžiama naudotis, čia stovės garso aparatūra.

— Kaip tavo mamytei sekas? — klausiu Lolio. Žodžiai it skrepliai atitrūksta nuo lūpų. — Močkrušy.

— Jėzau, vaikine! — užgniaužia kvapą prižiūrėtojui.

Lolis nuslopina impulsą užpliekti man, biznio sėbrai jį atvėsina. Perveriu jį mirtinu žvilgsniu.

— Atsakysi savo supistą subine, nes dangaus maldininkų per maža, kad mane sustabdytų, — išgirstu save šnabždant. Net Lasalis atšoka. Lolis tik parodo dantis.

— Išskirkit juos.

— Klausau, sere, — ištaria prižiūrėtojas. Išsitempęs jis piktai pamoja ranka man ir Lasaliui. Pasistengiu sugauti Lasalio žvilgsnį, bet tas tik iššlepsena, ir tiek.

— Lasali... Tai kokia ta paslaptis? — šnipšteliu pavymui.

— Vėliau, vaikeli, vėliau.

Kai aš einu lauk, Lolis išsišiepia.

— Vis dar tebeieškai siūlo galo, a, Mažasis žmogau? — jis astmatiškai nusižvengia, o kai pasivaro sėbrus toliau, balsas susilieja su aidu. — Taigi, pirmąjį balsavimą paleidžiam vasario keturioliktąją.

— Norit pasakyti, Valentino dieną? — pasitikslina kažkuris.

— Būtent!

Neatspėsit: reklaminis šlamštas pasiekia ir Mirtininkų Eilutę! Likus savaitei iki pirmojo balsavimo, gaunu loterijos laišką su pranešimu, kad aš tikrų tikriausiai išlošiau milijoną dolerių. Taip bent ant voko parašyta. Kad tą milijoną atsiimtum, turbūt reikia pirkti enciklopedijų ar dar kurį galą, o gal tiesiog — atsiimti. Randu ir „Bar-B-Chew klėties“ žetoną, kuris laiduoja man Chik’n’Mix dviem visuose „Klėties“ padaliniuose skersai išilgai šalies. O taip: dabar jie išsiplėtę per visą šalį. Rytoj, spėju, — per visą Žemę.

Kai triūsiu prie savo meninio projekto, išgirstu kamerų eilute link manęs besistumiantį Džounsį. Iš vienučių laidomi juokeliai leidžia spręsti, kurioje jis vietoj. Džounsis neša telefoną. Sustabarėjęs paslepiu savo meninius dalykėlius. Didžioji žinia vis dėlto mane pasiekia Džounsiui nespėjus prisikasti su telefonu. Išgirstu ją per kito zebro televizorių.

— ...amerikiečio palaikai šiandien bus išsiųsti namo. Per susirėmimą žuvo ir keturiasdešimt pabėgėlių, — pasakojama per žinias. — Po pertraukėlės — serijinio žudiko Vernono Litlio liepto galas, paskutinės žinios apie atmestą apeliaciją, be to — apie antį ir žiurkėną, kurie nesileis į šnekas nė su vienu.

Džounsas nežiūrėdamas į mane paduoda telefoną.

— Vernonai, man labai gaila, — sutraška ragelyje mano advokatas. — Aš nerandu žodžių savo savijautai apsakyti.

Aš tiesiog tyliu.

— Daugiau jau nieko nebegalime padaryti.

— O Aukščiausiasis Teismas? — klausiu.

— Tavo atveju, aš bijau, kad paspartintas procesas anuliuoja šią teisę. Apgailestauju...

Kai dedu telefoną ant gulto, kiekviena antklodės raukšlelė mano ausyse girgžda kaip žvyras.

Šįvakar mano vienutėj įtaisys kameras, o iš Eilutės iškraustys visus televizorius ir radijo aparatus. Mums neleista sekti balsavimo, štai kodėl. Kiūtau tylomis tamsiausiame kampe ir varinėju mintis, net su barškalu nežaidžiu. Gavau aštuonis skvilijonus valentininių sveikinimų nuo iškrypėlių iš visutėlės planetos. Kažkas iš pašto skyriaus malonėjo man persiųsti tik Elos Bušard sveikinimą. Palikau ją korespondentų sąraše, neklausinėkit kodėl. Sveikinimo, šiaip ar taip, neatplėšiu. Eilutėje šįvakar neįtikėtinai tylu, iš pagarbos tikriausiai. Juos vadina didžiausiais piktadariais žemėje, bet mano Eilutės bičiuliai apie pagarbą šį tą nutuokia.

Man reikia dar vieno pasimatymo su Lasaliu. Pirmam balsavimui įsibėgėjus, susizgrimbu, kad man vis stovi galvoje Lasalio pasakyti dalykai. Ne dėl to, kad tai būtų buvę kažkas be galo prasminga, — tuomet, kai dar turėjau šansų išgyventi. Bet sėkla, kritusi į mano smegeninę, ėmė dygti. Pažvelgti savo Dievui į veidą. Į tą tarpą, kai nesimaino reklaminėm šiukšlėm, kiti kaliniai varinėja šnekas apie šios savaitės balsavimą, kerta lažybų, kam pirmajam teks iškeliauti. Štai kaip mirtininkai galuojasi, kai nezaunija televizorių ir radijų. Jie nestato nė už vieną iš mūsų Eilutės, bet žinote, koks jausmas būti paskutiniam dantisto laukiamajame. Būtent taip dabar jaučiuosi. Blogiausia, kad iki pat paskutinės balsavimo dienos nežinai, ar tas paskutinis esi tu. Turi būt amžinai pasiruošęs. Kartais man kyla didingų sumanymų, kaip nukvaišti per savo egzekuciją, užsimauti ant ausų kojines ar kokį galą arba tariant paskutinį žodį suskelti ką nors nei į tvorą, nei į mietą. Paskui nulieju vieną kitą ašarėlę. Suprantu, pastarosiom dienom aš tikrai truputėlį per daug ašaroju, — kaip vyras.

Paskutinę balsavimo dieną aš jau nebegaliu ištverti. Už valandos pasaulis sužinos, kam eilė mirti. Įninku kaulyti Džounsio, kad man dar paskirtų laiko su Lasaliu, bet jis manimi nesidomi. Riejasi su kitu prižiūrėtoju, katram iš jų per pirmąsias egzekucijas budėti salėje prie telefono, sujungto tiesiai su kalėjimo viršininku. Kartkartėmis užmeta akį į mane.

— Pasimatymus misteris Lai-dos-ma užraukė, — amteli Džounsis. — Šiaip ar taip, dabar jau tau nebėr dėl ko jaudintis.

Galop aš vėl įninku barškinti šratus, kol likusieji kaliniai taip pat užsiveda zirzti. Tai tik dar labiau pašiaušia Džounsio šerius.

— Kas iš jūsų, šūdausiai, turi milijoną baksų susimokėti už ypatingąsias paslaugas?!

— Varyk iš čia, — užbaubia zebrai.

Aš tik atsidustu. Priplėkusio oro sūkurys sušlamina popierius ant mano staliuko. Drauge atšlamina ir idėją.

— Džounsi, — sakau kišdamas jam savo loterijos laišką, — štai tavasis milijonas.