Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Lasali? Tu – zebras! — klausiu.

— Jau nebeilgai, — švelniai ištaria jis. — Jau nebeilgai, atrodo.

— Litli, čionai, — rikteli Džounsas nuo durų. — Lasalis nugalėjo pirmajame balsavime.

— Bet, Lasali, ar tai ir buvo ta... gyvenimo paslaptis?

Jis purkšteli purtydamas galvą, kai grupelė vedasi jį link durų.

— Turiu galvoj, kokia iš viso to?..

Lasalis pakelia rankas, stabdydamas savo sargus. Tie sustoja.

— Turi galvoj, kaip tai daryti? Nebūk mažvaikis — ieškodamas atsakymų, stebėk gyvūnus. O kalbant apie mus, žmones, — žiūrėk...

Lasalis išsitraukia iš kišenės žiebtuvėlį ir duoda ženklą nutilti. Jis spragteli žiebtuvėlį vieną kartą, tyliai, tada pasuka ausį tualeto kabinų pusėn, kur vis dar pasislėpęs tupi tas antrasis zebras. Po akimirkos būdelėj pasigirsta šiugždesys. Joje spragteli žiebtuvėlis. Įtaigos jėga. Lasalis šypsodamas pasisuka į mane ir, iškėlęs į viršų, spragteli žiebtuvėlį.

— Perprask jų norus, ir jie šoks ką tik nori pagal tavo sumautą dūdelę.

Grupelei sukant į koridorių, Džounsis nustveria mane už parankės. Aš ištrūkstu ir liuokteliu kelis žingsnius įkandin Lasalio, bet Džounsis užlaužia man rankas iš užpakalio. Šito jam reikia. Aš nesipriešinu.

— Ačiū, Lasali, — surinku aš.

— Į sveikatą, Vernonai Dieve, — atsklinda balsas.

— O brol, — prataria Džounsis, parsivaręs mane prie laiptų, — jis tau iš tikro išplovė smegenis.

— Kažkas sakė, kad jisai — ganytojas.

— O taip, žinoma. Klarensas Lasalis, neraliuotasis galvažudys kirvininkas.

Tysau vakare ant gulto, Lasalio egzekucijai gaudžiant iš Eilutės televizorių. Tikiuosi išgirsti Teilorės balsą, bet vienas iš mūsiškių sako, kad Teilorė metė šou, norėdama tapti iškviečiamąja reportere. Kontaktų, mano galva, jai dabar netrūksta. Tik tos vienintelės nepakartojamos istorijos. Kad ir kaip ten būtų, mes spėjame nugvelbti tik paskutinę šou valandą. Lasalis jokių paskutinių žodžių netaria, ir tai atrodo kietai. Paskutine daina pasirenka I Got You under my Skin. Kas per vyrukas!

Per likusią savaitę apsiprantu su lubų vaizdu, toliau triūsiu prie savo meninio projekto po rankšluosčiu, tysodamas ant nugaros. Pramogų aparatai po Lasalio pasirodymo vėl bemat pranyksta, o aš nugrimztu į paskutinių jo šnekų apmąstymus. Visa, ką jis sakė, skambėjo per daug paprastai, lyg iš kokio serialo ar kokio galo, kaip nuvalkiota banalybė, kurią palydėtų čirpiantis smuikas. Net jei ir priverčia susimąstyti — apie savo nelemtą, prašvilptą gyvenimiūkštį. Nėra net tokio darbo, kur būtų reikalingi mano talentai. Tragiškiausia tai, kad prokuroro ar net Brajano Denehio vietoje turėjau būti aš, mano galva, — tai aš sugebu suuosti kas ir kaip apie žmones, aplinkybes ir visa kita. Žinoma, nesu aš nei moksliukas, nei sportininkas, nei dar koks galas, bet talentą aš turiu, be abejo, turiu. Sudėjus visus jų paradaimus prieš mano talentą, daimų suma jėgos sistemoje reikštų, kad jie išplauktų, o aš — ne. Vienas pamokymas vis dėlto: didžioji mano yda — baimė. Pasaulyje, kuriame dera būti nevispročiu, aš neklykiau be proto garsiai, kad stumčiausi į priekį. Velnioniškai drovėjausi vaidinti Dievą.

Stebėk gyvūnus, sakė Lasalis. Duok jiems, ko jie nori, ir stebėk gyvūnus. Davimą aš galiu suprasti, bet pranaktinėju iki pat kovo idų, pratraukiu du, paskui dar tris egzekucinius balsavimus, besistengdamas įminti gyvūnų mįslę. Galop imu stebėti dykus rusvus naktinius drugius, besiplakančius apie mano kameros lempą, susivėlusias nakties atplaišas, pasimetusias ir apdujusias. Aš manau, jie gyvūnai. Naktiniai drugiai, girdėjau, jau taip užprogramuoti — skristi tiesia linija, kurią brėžia mėnulis. Bet šitos, va, prekybcentrių šviesos sujaukia jų navigaciją. Ir še tau: matau, kaip vienas drugeliukas, užstrigęs už lempos tinklelio, pliaukšėdamas dulkina savo sparnus. Paskui — čirkšt! — krinta suktuku ant žemės sumaitotas. Tik lempa zirzia kaip zirzusi. Tiek to nakties šviesulio. Su naktiniais drugiais, brol, randu šį tą bendra.

Fantastiniai padarai pasisėja mano sapnuose, drobiniai spanieliai, išdykaujantys su Jėzumi, užtat dienos šviesoje aš neriuosi iš kailio, kad perkąsčiau Lasalio idėją. Jaučiu, vienintelis man žinomas amžinas gyvūnas yra šunelis Kurtas. Senis Kurtas, kurį iš proto varo kaimynystėje kepamos mėsos kvapsniai, kuris pasikelia savigarbą, lyderiaudamas skalijimo lenktynėse. Kurtas, aišku, lyderiu nebūtų nė iš tolo, jei kiti lenktynininkai sužinotų, koks jis nelaimingas suskis. Jei žinotų, pirštais išbadytų iš miesto. Bet jie nežino.

Pakylu savo guolyje. Kurtas sugeba išsilaikyti, ambrydamas kur kas didesnio šuns balsu.

dvidešimt penktas

— Hmm, o tualetu, Vernonai, tu kasdien naudojiesi?

— Po galais, mam!

— Na, tik tiek, kad šią savaitę tu kovoji su tokiu simpatišku invalidu, kuris, kaip spėjama, nudaigojo savo tėvus. Ir jis visą laiką verkia. Visą laiką.

— Sakai, atrodau kaltas?

— Na, kai tave rodo, tu tik drybsai ir spoksai į lubas, tu toks apatiškas, Vernonai.

— Bet aš nieko nepadariau.

— Nepradėkim iš naujo. Aš tik nenoriu, kad išaušus tai dienai tu būtum... na, supranti, nepasiruošęs... Rytoj kovo dvidešimt aštunta, tai yra vėl bus balsavimas tyruose...

Mirtininkų Eilutė visados nuščiūva, kai skambina mano močia. Televizinis kontinentas, manau, taip pat, — patys suprantat, kaip ji sugeba smaginti žmones.

— Gavote tą dalykėlį, kurį pasiunčiau Pemei? — klausiu.

— Na, taip, ir mes tau labai dėkojame, abi su Peme. Žinai, mes net sakėme...

— Mam, manau, juo pasinaudosite tada, kai... supranti...

— Būtent taip mes ir sakėme...

Lukteliu, kol ji kiek pašniurkščioja ir išsišnypščia nosį. Miglelė aptraukia ir mano akis. Mamelė trumpam atsitraukia nuo ragelio, kad suimtų save į rankas, ir grįžta su atodūsiu.

— Tada galėsime prisiminti, koks tu buvai, vaizduosimės kur lauke minantį pedalus...

— Aišku, — sakau. — Dėl to ir atsiunčiau tą žetoną, galėsit išsikeisti jį bet kurioj užkandinėj, suprantat.

— Ką gi, mes be galo dėkingos, ypač jei pamatytum dabartines Chik’n’Mix kainas. Žetonu pasinaudosime mudvi su Peme, o Veinė susimokės pati...

— Ir, mam, pasakyk bobutei, kad jai nebūtina čia trenktis.

Tylos pauzė linijoje.

— Kaip čia pasakius, Vernonai... Bobutei aš dar nepranešiau apie... na, bėdą. Ji sena ir, šiaip ar taip, tik TV parduotuves težiūri, žinių ji nė nebus mačiusi. Tai, sakau, galėtų būti nedidelė mudviejų paslaptis, sutariam?

— O kai pavasarį nepasirodysiu tvarkyti vejelės?

— Velnias!.. Vernonai, ką tik mergaitės atlėkė, o aš dar nepabaigiau Veinės sijono.

— Veinė nešioja sijoną ?

— Paklausyk, mažuli, mes agituojame balsuoti už tave, todėl tu nesijaudink. Kai kurie ištisus metus pralaukia mrrt llt...

Po skambučio aš vėl išsitiesiu ant gulto ir imu laužyti galvą. Poreikiai, brol, žmonių poreikiai. Palmyra, kartą prasitarė mamelė, į valgymą įniko dėl to, kad jos gyvenime tai esą vienintelis dalykas, kuris paklūsta jos valiai. Maistas nepaspruks iš lėkštės ir nestos piestu priešais. Galvoju apie tai ir regiu Leoną, siurbiančią kitų dėmesį it saulės spindulius, senučiuką Doičmaną, besigardžiuojantį kvapsnių slėgtainiais. Į smilksinčią mamelės gyvenimo kempinę svaigiai lašančią užuojautą. Ištižusį sūrį ir Veinę Gjuri. Suteik jiems viską, ko jie trokšta, aš sakau.