Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Besiartinančio sraigtasparnio grumėjimas rūgštį Lolio kraujyje suaktyvina iki maksimumo. Perspektyvos ima lietis Lolio akyse. Jis — nukvaišęs narkomanas, žudikas maniakas, palaidas mūsų visuomenėje. Lolis atsuka nugarą žemai ties atšlaite spingsinčiai saulei, tetrokšdamas susirasti jį iš kitos pusės prirėmusį prožektorių.

— Mesk ginklą! — amteli balsas. Tai Veinė su savuoju SPIT’o būriu. Ji prisidengia akis nuo dulkių iš po tupiančio sraigtasparnio.

Lolis blaškosi pašėlusiais ratais, sumišęs gniaužo šaudyklę, naikina mamelės pirštų atspaudus ir jos jaudulius amžiams. Kai iš sraigtasparnio su žinių operatoriumi išnyra Teilorė Figuera, Lolis pakelia šautuvą ir užstaugia nežmonišku balsu.

— Ma-myt , — klykia jis, abiem plaštakom čiuopdamas gaiduko. — Mama!

Saugokit Teilorę, o Dievulėliau!

— Ugnis! — užkaukia Veinė būriui.

Aš bybėtinai dievinu Lolio fizionomiją — kaukę, sustingusią laike amžių amžiams, kai švilpiančios kulkos suvarpo vakaro dangų. Lolis šoka ore, kai kūno gabalėliai pabyra it kruša, dar prieš trūkčiojančiam stuomeniui plumptelint į žemę. Leonos Dant Eldorado turi išsukti iš keliuko, kad jį apvažiuotų.

— Tai bent! Bet negi jo reikia ieškoti, na... šūdų krūvoj ? — tikslinasi Leoną, išvirsdama iš mašinos dūmų debesyje.

— Nensė, manau, turi galvoj, kad istorija apie šūdą, štai kas yra vertinga, — sukosčioja Betė, kratydama į dulkes pelenus. — Tiesiog šūdas kaip įrodymas, istorijos teisės...

— Brangute, — prabyla Džordžą, — riebus kąsnelis yra riebus kąsnelis, kad ir kur jis būtų — pačiam šūde, ant šūdo ar apie šūdą. O dabar paduok man žibintuvėlį...

— Vaje, — suaimanuoja Betė, braklindamasi per brūzgynus palei mano slaptavietę. — Atrodo, kažkas mus jau aplenkė...

Vizija išsisklaido, sąmonėje vėl sumirguliuoja vežimėlis, o aš susivokiu tebesąs gyvas, iššiepęs sukąstus dantis. Šiokie tokie supisti anestetikai, brol. Matau, kaip prižiūrėtojai susilinksi, kad yra pasirengę. Pirmąkart lauke sutraškėjus griaustiniui, pasisuku per stiklą pamerkti akį Elai. Paskui užsimerkiu. Laukiu, kada mane pasiglemš gelmės, kada vėsą rankoje pakeis ledinis šaltis arba greičiau — kada prasmegsiu spindinčiam akivare su visa kuo aplinkui, įskaitant ir mane, neraliuotą šūdausį.

Burės

Neša jos mane

Neša ten, kur — sako man — jisai turėtų būti

Svajos ir vėjelis neša po truputį

Laisvą tuoj pajusiu būtį...

Ūmai pro langus ir plyšius prasiveržia griaustinio garsas, kalėjimo laiptinėmis ir šachtomis nuvilnija kažin kokio nematomo ženklo įžiebtas tūkstančio balsų, kumščių ir pėdų grumėjimas. Mano akys išsprogsta, kad sužinotų — Dievas ar šėtonas atkilo pasiimti dumblinos mano sielos. Vietoj jų į liudininkų plotą įkuria operatorių gaujos persekiojamas Abdinis. Turbūt visas kalėjimas tai mato gyvai per televizorių. Vienoj Abdinio rankoj — rudas purvinas popieriaus gniutulas, kitoj — susilydžiusi žvakė. Laluodamas, strikinėdamas Abdinis kelia juos į viršų ir kiša prie stiklo. Tai Naklzo užrašai, tie patys, kuriais nusišluosčiau subinę aną lemtingąją dieną.

— Testas patvirtinti! — kriokia Abdinis.

Užpakaliniame kambaryje čirkšteli telefonas. Ištempiu kaklą ir po akimirkos išvystu Džounsį, kuris įtapnoja į kamerą purtydamas galvą. Jis pasilenkia virš vežimėlio, delnais prisidengia lūpas.

— Litli... Tau suteikta malonė.

dvidešimt septintas

Poniutės tyrinėja voką tarsi kūdikio lavonėlį.

— Be abejo, kokia itališka mašina, „Romeo ir Džuljeta“ ar kaip ten, — sako Džordžą.

— Suprantu, — atitaria Betė, — bet kodėl brošiūrą atsiuntė Dorisei?

— Brangioji, ant laiško neparašyta — Dorisei, čia parašyta — Leonai. Tik adresas Dorisės.

— Bet kodėl ?

Džordžą papurto galvą.

— Ko gero, Lonė nori mums pranešti, kad perka tą sportinę mašiną.

Betė sudeda lūpas ir kiek pačepsena.

— Aš suprantu, bet kodėl ji tiesiog neužsuka, kaip visuomet, ir net nepaskambina? Gal ji pagaliau išvyko dėtis tų implantų...

Džordžą apjuosia žiedu išpūstą dūmų debesį, ir jis nusklendžia virš centrinio vėdinimo dėžės vidury kilimo.

— Bete, neužknisk, gerai? Velniškai gerai žinai kodėl.

— O Viešpatie, — susiraukia Betė. — Bet juk Leonai jis tik eks-eks-vyrdis, su tragedija ji neturi nieko bendra...

Džordžą išsprogina akis.

— Aš suprantu, suprantu, bet kai kam gali kilti klaustukų dėl santuokos, po kurios vyras ėmė gainiotis vaikinukus. Pripažink: to jau net Melionui Nakbui per daug, ką jau kalbėti apie apsišaukėlį psichiatrą, su kuriuo jis susikukavo. Ir kad mane skradžiai, Bete, tu privertei mane sakyti „aš suprantu“.

— Suprantu.

Džordžą kaukšteli dantimis. Tada jų akys susitinka, ir jiedvi prapliumpa nevaldomu myžjuokiu.

— Mergaitės, štai jisai! — šūkteli iš virtuvės mamelė. — Mano dvipusis!

Mamelė stengiasi nepakelti lūpų kampučių, — ji gedi Lolio, — bet akys ją išduoda. Gedulą mano močia stačiai dievina. Turbūt tai vienas iš jos poreikių. Sena sukta katė.

Išgirdęs koridorium atplyšaujantį Bredą, sėlinu į virtuvę, kurioje ant suoliuko sukrauta laikraščių ir mano agento išrūpintų sutarčių rietuvė. Jos viršūnėje — faksu atsiųstas kitos savaitės Time žurnalo viršelis. „Rudis išvertė duris!“ — skelbia antraštė. Nuotraukoje — Naklzo popieriuose suvynioti mano šūdo džiūvėsiai tyrimų laboratorijoje. Už jų — Abdinis, išdidžiai iškėlęs raštelį, kurį Naklzui ir Gusensui, meilužiams ir internetiniams kompanionams, slaptavietėje paliko Jėzus. „Sakėt kad tai meilė šūsnukei“, — iškeverzota raštelyje jo vaikiška rašysena. Aš nudelbiu akis, dėl Jėzaus. Bet vienas dalykėlis: Jėzus savo rašteliu pats to nenorėdamas išpildė seną didelį Naklzo ir Gusenso norą. Dabar jiems bus prieinami visi vyrukai, kurių tik juodu panorės, — tenai, kalėjime. Net jeigu nuojauta ir kužda, kad ten jiem teks truputį daugiau priiminėti nei tiekti. Bet — po galais! — „Ubagu būdamas, negali rinktis“, kaip pasakytų pats Naklzas.

Tolėliau ant virtuvės suoliuko guli šios dienos laikraščio numeris su antrašte: „Tie patys ekskrementai“. Nuotraukoje – Leoną Kyterynėje su šūdų gabalais rieškučiose. Žemiau — straipsnis apie Teilorę. Jai viskas bus gerai. Gal tik nieko į kelnaites nebesikimš, kaip buvo įpratusi. Kas žino, gal jai implantuos silikoninį šiknaskruostį ar kokį galą?

Mamelė baksnodama nuvaro mane prie norų suolelio, kur sukinėjasi žmogus iš lavoninės.

— Leisk paspausti tau dešinę, sūnau, — prabyla jis. — Tėtis baisiai tavimi didžiuotųsi.

— Dėkoju, — sakau, įkvėpdamas vaiskiai žydro dangaus.

— Šauniai viskas kitu galu apsivertė, sere. Kaip jums pavyko, jei ne paslaptis?

— Meldžiausi klūpomis, sere.

— Smagumėlis, — sako jis, pasisukdamas į mamelę. — Beje, ponia... Manau, kaip tik dabar galime sutvarkyti ankstesniojo draudimo reikalus — akivaizdu, kad palaikai nebus surasti.

— Ką gi, ačiū jums, Takai, — kalba mamelė, braukdama delnu per norų suolelį.

— Misteri Vilmeri! — šūkteli iš prieangio Džordžą. — Pagalvokit, kaip galėtumėt pasirūpinti ta vargše moterėle iš Nakogdočių...