Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Vadinasi, iš esmės siūlote finansuoti šalies baudžiamąją sistemą iš egzekucijų transliavimo teisių pardavimo? Ooo... paskutinės nuteistojo valandos nėra mažumėlę asmeniškos ?

— Nė truputėlio. Nepamirškite, kad visose egzekucijose dalyvauja liudininkai, netgi mūsų dienomis. Mes tiesiog plečiame auditoriją, pritraukdami visus, kurie suinteresuoti atsakančiu įstatymo funkcionavimu, — Lolis įremia į klubą ranką. — Ne per seniausiai, Bobai, visos egzekucijos buvo viešos, vykdomos netgi miestų aikštėse. Nusikalstamumas slūgo, publikos pasitenkinimas augo. Istoriškai visuomenei priklausė teisė bausmę prasižengėliui įvykdyti savo rankomis. Elementaru visuomenei sugrąžinti šią teisę.

— Taigi balsavimas internetu?

— Būtent. Ir ne vien tik apie egzekucijas kalbame — kalbam apie supertikrovišką televiziją, kai visuomenė per kabelinę televiziją ar internetą gali veikti kalinių mirtininkų gyvenimą. Publika gali gyventi tarp jų, jei galima taip pasakyti, ir savo galva nuspręsti, kuris nuteistasis vertas bausmės. Taigi kas savaitę žiūrovai iš viso Žemės rutulio galės balsavimu spręsti, kuriam nuteistajam priėjo eilė atiduoti galus. Aktyvi žmonija — tai dar vienas logiškas žingsnis tikrosios demokratijos link.

— Bet kalinių likimą, be abejonės, lemia tam tikri teisminiai procesai?

— Žinoma, ir mes negalim su tuo nesitaikyti. Tačiau naujasis paspartintas apeliacijų svarstymo procesas reiškia, kad paskutinės teisinės kalinių gelbėjimosi priemonės išsibaigia kur kas greičiau, ir štai tuomet visuomenė, sakyčiau, turėtų prikišti nagus prie baigiamųjų įvykių tvarkaraščio, — Lolis prunkšteli į reporterį ir plačiai išskečia rankas. — Tradiciška, kad išskirtinė pažanga pasižymi akinančiu paprastumu, Bobai: nusikaltėliai kainuoja pinigus. Populiarioji televizija daro pinigus. Nusikaltėliai televizijoje populiarūs. Sudėk visa tai į viena, ir — oplia! — problemos kaip nebūta.

Reporteris lukteli, kol užnugaryje nutupia sraigtasparnis, paskui tęsia.

— Ką jūs atsakote tiems, kurie tvirtina, kad šitaip bus pažeidžiamos kalinių teisės?

— Ak, atsiprašau... Kaliniai pagal apibrėžimą gyvena beteisiškai. Kad ir kaip ten būtų, zebrai įkalinimo įstaigose nūdien gali kamuotis metų metus, nežinodami savo likimo, — jums tai neatrodo žiauru? Galop nuteistiesiems užtikrinsime tai, ką įstatymai numato, bet niekados nesuteikia, — praktinę naudą. Be kita ko, lengviau bus prieinamos dvasinės konsultacijos ir muzikos, akompanuosiančios finaliniam įvykiui, pasirinkimas. Paskutinį žodį papildysime ypatingu elementu — nuteistųjų pasirinktais foniniais vaizdais. Patikėkit manim — kaliniai šiuos pokyčius džiaugsmingai sutiks.

Reporteris šypsodamas linkteli Loliui.

— O kaip su raportais, kuriuos intensyviai rengiate senatui?

Išjungiu televizorių. Nedegu noru sulaukti čia kamerų.

Matot, mūsų tualetai atviri. Kaip tik čia tikriausiai daromi pinigai. Internetiniai žiūrovai galės pasirinkti, kurią vienutę stebėti, galės kaitalioti kamerų rakursus ir taip toliau. Svarbiausius dienos veiksmo momentus rodys per televizorių. Paskui visi bendrai balsuos telefonu arba internetu. Balsuos už tą, kuriam eilė užverst kanopas. Kuo kietesnis būsi, kuo daugiau malonumo suteiksi, tuo ilgiau tempsi. Gyvensim kaip tikri aktoriai, ne kitaip, girdėjau sakant vieną seną zebrą.

Prieš gesindamas šviesą dar prisėdu pažaisti su savo metaliniais šratais, paskutiniu metu labai dažnai tai darau. Ela Bušard man atsiuntė eilėraštį, kurį taip pat kartkartėmis permetu akimis, apie ištikimas širdis ir visa kita. Aš žinau, kad turi būti eilėraštis, bet Ela nežino, bent jau kol kas. Šį vakarą prie eilėraščio nagų nekišu, žaidžiu su priežasties ir pasekmės rutuliais, ir tiek. Neilgtrukus prižiūrėtojas Džounsas atneša man į kamerą telefoną. Mobilusis telefonas — vienintelis geras Lolio suorganizuotas dalykas. Telefonas, kabinos su durelėm dušų korpuse ir elektroniniai žiebtuvėliai, — kas, kad užrūkyti neduoda.

Paimu iš Džounsio ragą.

— Klausau?

— Ką gi, — sako mamelė, — neturiu supratimo, kas kalbėjosi su Loliu...

— Veikiau kas su juo nesikalbėjo.

— Tik nepradėk riesti nosies, Vernonai, Dieve. Aš tik sakau, štai ir viskas. Atsibastę šniukštinėjo apie tavo tėvą ir prie mergaičių lindo. Lolis, mano galva, turėtų būt kaip reikiant užsiėmęs: tai tuo, tai anuo. Aš tuo tarpu turiu sukrapštyti pinigų prakeiktam suoliukui, jis su kiekviena diena vis giliau klimpsta...

— Šniukštinėjo?

— Na, pats supranti, klausinėjo, kodėl nebuvo surastas tavo tėčio kūnas ir visa kita. Po to, kai nusikratė Džordžetės, Lolį toks nirtulys pagavo, net Pemė su Veine pastebėjo.

— Veinė dabar jau tavo pusėj, ne?

— Na, jai tiek visko teko patirti. Šerifas visas savo šeimos bėdas ant jos krauna, Veinė ne juokais spaudžiama parodyti, ką sugeba. Tu tiesiog neįsijauti, Vernonai.

— Ne kažin kuo galiu padėti, mam.

— Suprantu, aš tik sakau, štai ir viskas. Jei tik jis sugrįžtų, viskas pasikeistų.

— Nė nesitikėk.

— Ką gi, ant kortos pastatyta meilė, moterys jaučia tokius niuansensus.

— Niuansus, mam.

— Oi, turiu lėkti! Pemė su Veine atvažiavo, o aš dar nebaigiau Pemės kelnių užtrauktuko. Harisas šiandien atidaro internetinę krautuvę, taigi, ypatingos kainos pasiūlymų tiek ir tiek. Pažadėk, kad būsi gerutis...

— Palmyra nešioja kelnes ?..

Mamelė padeda ragelį. Iš gretimos vienutės prasisunkia televizinis Teilorės balsas, todėl vėl įninku barškinti ir stebėti šratus. Per daug skausminga būtų dabar užsiimti savo meniniu projektu. Galbūt vėliau.

— Jėzau, Litli! — užklykia zebras iš Eilutės. — Eik tu pist netriukšmavęs!

Jis visai nieko vyrukas, tas zebras. Jie visi neblogi iš tikro. Suplanavo visi drauge padaryti alaus su kauliukais ir kepsniais, kai nukeliaus į dangų. Ar kur kitur. Aš, atvirai pasakius, tebeplanuoju alų čia — žemėje. Šiaip ar taip, į Eilutę aš ne per labiausiai kreipiu dėmesį. Tokie jau tie šratai, jeigu įjunksti juos barškint. Bematant užvaldo. Paleidi porą šratų, ir lygiai tiek jų šokteli kitoj pusėj. Tiktai tas vienas — vidurinis — absorbuoja smūgį.

— Bernemai Litli, tu piziašikni močkrušy, šūdgraužy tu, — spiegia zebras.

— Jėzau Kristau, — paleidžia gerklę Džounsis, — užsikišit ar ne?!

— Džounsai, — užsiveda zebras, — prisiekiu, aš pasidarysiu sau supistą galą, jei jis nenustos barškint tų savo nudrožtų šratų.

— Nuleisk garą, vaikiūkštis turi teisę truputėlį papramogauti, — sako prižiūrėtojas. — Patys žinot, kaip būna, kai tavo apeliacija tebekybo ore.

Iš tikrųjų jis visai nieko, tas Džounsonėlis, nors ir ne proto gumbas. Kartais stabteli prie mano celės pranešti, kad man suteikta malonė. „Litli, tau suteikta malonė“, — praneša jis. Paskui nusikvatoja. Paskutiniu metu mane taip pat ima juokas.

— Džounsi, aš nejuokauju, — baubia zebras. — Tas pisantis barkšt barkšt, barkšt barkšt — kiaurą dieną ir naktį, vaikigaliui temsta protas, suvesk jį nors trumpam su Lasaliu, dėl meilės Dievo.

— Ane?! Lyg tu čia komanduotum! Duok milijoną baksų, ir aš pagalvosiu, — atšauna Džounsas. — Šiaip ar taip, apsieis jis ir be Lasalio. Nereikia jam jokio Lasalio, o dabar užčiaupk kakarinę.

— Litli, — kaukia zebras, — dėjau aš ant tavo prakeiktos apeliacijos, aš tau rotorium praplatinsiu tavo supistą šikną, jei nepaliksi tų šratų ramybėj!