Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Žinoma, ne. Mūsų kapitalas — čionai. Mes tikime, kad dorieji Martirijaus gyventojai sušvytės atsakydami į iššūkį, savaime suprantama, remiant kilniadvasiškai „Bar-B-Chew klėties“ korporacijai ir suvienijus pajėgas su Martirijaus prekybos rūmais.

Žiurkėniškai švelnios Leonos akutės liuokteli į ekraną.

— Tai bent, kaip aš jaučiuosi? Tiesiog tai toks iššūkis — niekada anksčiau neteko pristatinėti šou...

Mamelės plaštaka vėl pliaukšteli į krūtinę. Abu pasisukame į virtuvės langą. Tarp siurblio barškėsiu girdėti gatve atskriejantis Eldorado.

— Vernonai, jei tos krušeklės užgriūtų čionai, manęs nėra namie. Pasakyk, kad esu pas senelę, arba ne, geriau... Pasakyk joms, kad aš „Penyje“ su savo auksiniu Amex...

— Bet, mam, tu juk neturi...

— Tiesiog padaryk tai!

Kai mamelė it kraujo sankraša nušiaušia koridorium, Tos Mergužėlės įšoka į keliuką. Miegamojo durys užsitrenkia. Man, užsipisk, to jau per daug. Toliau sukalioju tėčio vaizdajuostes, ir tiek. „Pinigai daro pinigus“, „Ar kada nors matėte vargšą milijardierių?“ Turiu išmokti purvą paversti teisėtu verslu, tai mano teisė šiam laisvam pasauly. Kone priedermė, geriau pagalvojus. Viskas priklauso nuo žodžių, kuriuos vartoji, — štai ko aš, be jokios abejonės, ką tik išmokau. Kad ir ką gyvenime darytum, tereikia visa tai įvynioti į tinkamus žodžius. Šiaip ar taip, sąvadautojai šiais laikais jau įteisintas dalykas, — užmeskit akį į bet kurį serialą. Kai kurie iš jų net patrauklūs, su leopardo kailio kadilakais ir purpurinėm skrybėlėm. Su savo aimanonėmis ir taip toliau. Aš galiu toli žengti su žiniomis, kurių šį rytą pasisėmiau iš tėčio filmotekos. Produktai ir Paslaugos, Etikečių Segimas, Motyvacija. Jau žinau, kad aš siūlysiu Paslaugą. Tereikia Užsiimti Poziciją ir Supakuoti.

— Dorise? — pro virtuvės durų tinklelį pralenda Džordžą. Betė iš paskos. — Do-tise?

— Ė... Jos čia nėra, — sakau.

Už Džordžos ir Betės nugarų įvilnija Leoną.

— Galiu kirsti — Dorisė savo kambaryje, — pareiškia ji, krypuodama tiesiai į supistą koridorių. Ūmai pasijuntu kaip sekretorė iš serialo, kokiam bybausiai braklinantis į šefo kabinetą. „Sere, jums ten negalima...“ Bet ne: supistai garantuota Leoną šturmuoja mamelės vietelę.

— Ei, štai — prašom, — užlaluoja Leoną, tarsi jiedvi būtų susidūrusios krautuvėlėj. — Ar visi girdėjote — aš turiu savo šou!

— Oho, — šnirpšteli mamelė.

— Dar neturi, brangute, — mesteli iš savojo krėslo Džordžą. — Neturi, kol Veinė nesukrapštė sumelės, kad prisidėtų.

— O, labanakt, Džordže. Sukrapštys ji tuos pinigus! Veinei ką tik pavedė specialiųjų priemonių ir taktikos būrį, dėl Dievo meilės!

— A-ha. O jo vadžias paskui įdavė krepšarūriui Bariui, kuris viso labo tik prakeiktas kalėjimo sargas. Aš tik viliuosi, kad SPIT’o būrys reiškia, „ Musės apSPITo“.

— Velniai rautų, tu tiesiog užsigavusi dėl to, kad „Klėtis“ peršoko per šerifo galvą.

— Tikrų tikriausiai, galvele. Manyk, kad mane tai be gaaalo pribloškė, — atšauna Džordžą. — Aš tik sakau, kad SPIT’o būrys nesuteikia Veinei teisės transliuoti internetu ir, kas be ko, nesukraus jai turtų.

Ji padaro pauzę, kad susisiurbtų pusę cigaretės.

— O ir mūsiškė tragedijėlė, be to, jau nusmaukta nuo koto, po velnių.

Leoną partrepsi iš mamelės kambario ir įsprendžia rankas į šonus.

— Nepilk šalto vandens ant galvos man didžią dieną, Džordžete Ana! Lalo sako, kad sukurti infrastruktūrą Kalifornijoje jiems neužteks laiko, jeigu tik mes pasiskubinsim.

— Noo, — Džordžą pašokdina iki lubų dūmų pirštą. — Noo, aš pasistengsiu nemirkčiot, kad tik nepražiopčiočiau besiskubinančios Veinės.

— Klausyk: tai įvyks, aišku ?!

— Aš tik tiek tesakau: pasiruošk velnioniškai suktam rateliui.

— Džordžai Norį nenori, bet Loliui tai jau faktas, čiurlį — smeigdama paskutiniu žodžiu Leoną net sulinksta per juosmenį. Ji dar minutėlę taip pastovi, kad įsitikintų, jog pataikė. Paskui vėl nučirpina į mamelės skylę.

— Ei, ar jau sakiau, kad mano poilsio kambaryje atidarome Lalo biurą?

Mamelė išskuodžia į koridorių.

— Ką gi, manau, mes dar turime laiko kavos porcijai, kol neišlėkiau į „Penį“. Vernai, tau ne laikas į darbą?

— Oi! — nudžiunga Leoną. — Galėsiu jį pamėtėti.

— Lone, liaukis, — sako Džordžą.

— Bet... Taip bus greičiau...

— Leoną! Nesiderėkim, — dūmų uždangoje Džordžą išrausia tunelį iki mamelės. — Brangute, nekaip jaučiuosi tai sakydama, bet Bertramas siunčia žmogų pargabenti berniuko. Psichiatras jį grąžino atgal.

— Na, bet... Vernas dabar kala pinigus, kaip suprast, jam sumokės penkis šimtus dolerių, šiandien pat...

— Neturėjai jai to sakyti, Džordžą, — purto galvą Leoną.

— Ak, žinoma. Kad galėtum prasukti pro Lolį ir nufilmuoti areštą. Nelaimingoji Dorisė yra mūsų draugė, Leoną!

Mamelės veido oda atšoka nuo kaukolės ir draiskanomis pakimba ties smakru.

— Na, bet...

— Šiaip ar taip, aš turiu išsitrinkti galvą, — pakylu nuo žemės.

— Na, štai — prašom. Matote? Tai į save nebepanašus jaunuolis, turintis atsakingą darbą ir visa kita.

Palikęs poniutes, pro mamelės kambarį slystu koridorium — persikrauti kuprinės. Grūdu užrašų knygutę, švarką ir keletą lengvų drabužėlių. Grotuvą ir kelis diskus. Išmetu klarnetą ir riedlentę. Kažkodėl nemanau, kad dar kada trauksiu per miestą. Griebiu kuprinę ir, Blogio Jėgoms netaręs nė žodžio, išsmunku pro skalbyklos duris. Prieangyje mano ausis dar pasiekia mamelė, iš visų jėgų pumpuojanti kremą į savo pyragą.

— Ką gi, naujojo šaldytuvo turėsiu gautis į San Toną, taip pat tariuosi dėl centrinio vėdinimo prietaisų kainos, juos galima sukišt į bet kurią namo vietą... Manau, atėjo metas pagalvot, kaip pasikeisti pačiai, jei jau Vernas neria į karjerą.

Stovėdamas prieangio laiptų apačioje, išvystu sunkvežimį iš elektros tinklų, šliaužiantį pro naftos siurblį ir besidairantį į gatvės namų numerius. Užpelengavęs mane, pradeda stabdyti. Neriu savo girgždančiu dviračiu šalin.

tryliktas

Du kartus į mus nieks nepažvelgs, dėl to esu beveik tikras. Vaikinukas ir mergaitė ant dviračio. Vaikinukas įprastais džinsais ir susitaršiusi blondinė nepadoriai išgaubta žydra suknute. Jokių kvapų, visai kaip televizoriuj. Aš su kuprine, tad mes galbūt net į prekiautojus panašūs. Prekiavimas šiose vietose yra puikus pasiaiškinimas.

— Žinai ką? — rėkia Ela į mano ausies būgnelį.

Stabdau Džonsono kelio pakrašty painstruktuoti, kaip vežama dviračiu ji gali nepražudyti vežėjo. Ela pakelia suknelę, kad pademonstruotų savo tvarkingas baltas kelnaites. Užmetu į jas tik vieną akį, nes popietė, kaip regis, ramybės nežada: gūsingo vėjo sriegiai įsuka perkūniją, o horizontas virš Kytelynės šviečia vienu vieninteliu aukso spalvos žiedu. Ela jokių ženklų nepastebi, iš karto matyti, jog ši diena ją tiesiog įkrauna. Tikriausiai todėl, kad pasiruošusi su manimi komerciniam nuotykiui. Neraliuotoji Ela, prisiekiu Dievu. Mudu rengiamės pasidalyti lobiu, nors ji ir sako, kad daro tai ne dėl pinigų. Štai kokia ji iki užsikrušimo nenormali.

Dėl šio reikalo mane pagauna keletas bangų. Kiek žinau, dieną po dienos stumiantis Doičmanas galbūt bandė pabaigti su mokinukėmis, galbūt galėjo būt užmezgęs su jomis mazgelį. Ir staiga — Ela! Verčiu save mąstyti pagal tėčio vaizdajuostes. Kitaip tariant: klientas turi Nepatenkintą Poreikį, taigi — štai jums Savalaikė ir Geranoriška Paslauga. Į mūsų Išplėtoto Aptarnavimo Paslaugą, be kita ko, įeina ir tai, kad niekas niekada apie ją nesužinos. Tai Spraga Rinkoje, dėl Dievo meilės. Tačiau mano sąžinė vis dar šaukia iš Bruklino: „Nė, Berniūks, — sako ji, — vyriukui pats atkemši visą kirmgraužų skrabinę“. Tada pagalvoju apie mamelę namuose. Greičiausiai be elektros, greičiausiai užbadytą pirštais dėl savo neturto ir supisto šarmo stokos. Su reguliariai purkštaujančia dušaklyne Leoną. Aš pastūmėtas.