Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Ši vadinamoji investicija buvo patikėta vienai iš tų kompanijų, kurių pavadinimai sukabinti maždaug iš tokios pavardžių grandinės: „Rechtumas, Golblateris, Gaktys & Šakumas“. Jei norite susipažinti su kuo tikriausiais psichais, kreipkitės į tokius vyrukus, kurie pristato biznelį su juristų kontorą primenančiu pavadinimu ir ramiai stebisi, kai žmoneliai jų nepalieka ramybėje.

— Elektrą išjungia rytoj, — sako mamelė. — Ar tau sumokėjo avansą? Dėjau viltis į tavąjį avansą, noriu pasakyt, elektros tik už penkiasdešimt devynis dolerius, dėl Dievo meilės, bet kai atvyko padėjėjai...

— Mam, lėčiau. Atvyko padėjėjai ?

— U-hū, maždaug pusę penkių. Jie visai nieko, vargu ar Lolis spėjo jiems ką papasakoti.

— O ką tu jiems pasakei?

— Pasakiau, kad tu su daktaru Gusensu. Sakė, rytoj tave susiras klinikoje.

Pabudus kitą rytą, Lečiugų meškiukų ferma atrodo sukriošusi ir sumurkdyta. Dar vienas antradienio rytas, antroji savaitė po Tos Dienos. Šešėlyje po Lečiugų gluosniu tuščia. Kurto — nė balso, misis Porter durys užvertos. Pirmąkart po tragedijos pašaliečiai iššluoti iš Bjulos gatvės. Birželis vos išsirengęs kelti bures, bet įspūdis toks, kad vasaros likeris jau išgaravo, palikęs sausas baisenybių nuosėdas. Dešimt trisdešimt sučirškia telefonas.

— Vernonai, tai bus elektros tinklai — kada darbe tau išmokės avansą, kad jiems pasakyčiau?

— E... Nežinau.

— Hmm, gal nori, kad paskambinčiau Lasynams ir sužinočiau, kodėl čia tas sulaikymas? Maniau, jie pažadėjo tau pačią pirmą dieną...

— Pasakyk jiems, kad jau šįvakar.

— Tu įsitikinęs? Jei nesi tuo tikras, aš galiu susukti Tairiui...

— Aš įsitikinęs.

Žiūriu, kaip pakėlus ragelį mamelės lūpų kampučiai susiraukšlėja iš gėdos ir sumišimo. Mano galvoje ratu sukasi Kyterynėje ištarti Elos žodžiai: „Misteris Doičmanas už tai net sumokėtų “. Įrodymas, kad mano sąmonė pasigavo šią idėją, yra tai, jog aš apsimečiau ja nesusidomėjęs. Aš nusukau į šalį, ir tiek. Štai iš ko suprasi, kad velnio sėkla krito į dirvą.

— Na, sveikute, Greise, — pradeda mamelė. — Vernonas sako, kad jau šįvakar jam bus sumokėta, be jokios abejonės. Ne, šiandien jam vėliau į darbą — studijuoja rinkodaros dinamiką. Ak, puikiai, tiesiog puikiai: Tairis nepaprastai džiaugiasi jo pažanga, gali net į aukštesnes pareigas pakelti! Aha. A-ha? Ne, ne, kalbėjau su pačiu Tairiu, jam tikrai žada sumokėti — Hildegarda draugė nuo senų laikų, todėl jokių problemų. O, tikrai? Nežinojau, kad ją pažįsti. Ką gi, perduok linkėjimų.

Mamelės akys vėl grimzta į savo lizdus, ji įsiplieskia raudonom dėmėm.

— Ką? O ar negalėtum užlaikyti jų bent iki pavakarių, aš nelikčiau skolinga. Sunkvežimis jau išvažiavo? A-ha. O jeigu aš jiems atsiskaityčiau grynaisiais — kai čia atvyks. Ar negalėtum tada atšaukti?..

Abiejų mano kūno galų kraujas sukimba it tešla ir sustingsta groteskiškom formom, kurios tegali ištikti melagius ir žmogžudžius ir kurias gali įžiūrėti prie telefono stovinti mamelė. Nevaisingos mintys daužosi mano makaulėje. Sodomonizuoti eržilkepį, pavyzdžiui. Mamelė padeda ragelį. Akimis parbloškia mane kniūbsčią gelbėjimosi valtelėje.

— Atjungimo sunkvežimis šiandien jau dirba savo darbą, — praneša jinai.

Supistą valtelę perrėžia kardžuvė. Mamelės antakiai pasiremia ant alkūnės pasižiūrėti.

— Geriau jau paskambinsiu Tairiui.

Ji ima grabalioti telefono staliuko stalčiuje savo užrašų knygelės. Aš toliau tysau ant pilvo priešais televizorių. Šitaip apsisaugosiu nuo kritimo ant nugaros, kai būsiu negyvai užpistas.

Protarpiais tarp mano studijuojamos vaizdinės medžiagos ištraukų ekrane suraibuliuoja žinios.

— ...įvykių centriniame Teksase šešėlį, — porina reporteris. — Šio ryto tragediją Kalifornijoje oficialūs šaltiniai įvardija kaip prasčiausiąją iš panašių įvykusiųjų šiais metais. Į priblokštą bendruomenę nesiliauja sruvusi užuojauta ir pagalba...

— Vernonai, turi „Atsarginių dalių ir remonto“ numerį?

— Ė... Ne čia.

Aš nesižvalgau. Girdėti kalbant, kad nemenką sumelę gali susižerti pardavęs savo inkstus, tačiau mano smegenėlės persisukusios nuo galvojimo, kam juos būtų galima iškišti. Gal mėsos kombinatui? Bybis žino. Vienintelis man likęs planas — planas B — yra desperatiškas planas. Peržiūrinėju tėčio vaizdajuostes, ieškodamas patarimų. Kreminio torto iš tikrųjų, tiesą sakant. „Sukirskite rankom“ — viena iš jo mėgstamiausių. Tėtis turėjo įvairiausių planų, kaip praturtėti, tai jau tikrai aišku.

— Na, štai — Hildė Lasyn, — praneša mamelė. Ji nušlepsi atgal prie telefono ir nusičiumpa už ragelio. Jai akompanuoja reikšmingi šaukimai, kai televizoriuje nuo pasaulio žinių peršokama prie vietinių.

— Misis Lasyn nesidarbuoja per jardą nuo namų, — sakau. — Tai tik jų namų telefonas.

— Ne, „Atsarginių dalių ir remonto“ numeris čia irgi įrašytas, — mamelė pradeda rinkti numerį. Vien tik televizorius girdėti kambario gale.

— Martirijaus dar nenurašykite, — kalba žurnalistas. — Tokią žinią mums siunčia kompanija, atsakinga už ką tik iškeptą daugiakanalės žiniasklaidos projektą, kurį įkvėpė besigaluojantys mūsų orieji piliečiai. Projektas, jo sumanytojo tvirtinimu, skelbs naujieną apie nelaimes pamynusio žmoniškumo pergalę kiekviename Žemės rutulio kampelyje.

— Martirijus jau beveik tapęs dalijimosi tarpusavyje sinonimu, — pareiškia Lolis.

Mamelė spygteli, paleisdama iš rankos ragą.

— Vis dar galime tarpusavy dalytis sukrečiančiom pamokom apie netektis, apie ištikimybę ir teisingumą, duoti tas pamokas stokojančiam pasauliui kaip dovaną — vilties ir gailesčio dovaną.

— O ką atsakytumėte tiems, kurie jus kaltina naudojantis šio meto visuomenės rykštėmis? — smalsauja reporteris.

Lolio antakiai nyra neįtikėtinai žemai.

— Su kiekviena tragedija mes gauname pamoką. Negandos tiktai kartojasi, jei tos pamokos praleidžiamos pro pirštus. Mūsų pasiūlymas toks: pasidalyti savo iššūkiais, savo kentėjimų vaisiais, viliantis, kad likusieji pajėgs išsisukti nuo šitų sunkių pamokų. Jei pajėgsiu išgelbėti bent vieną gyvybę, — nesvarbu, kurioj vietoj, — mes būsime pasiekę savo tikslą. Taip pat atminkite, kad šis interaktyvusis projektas suteikia galimybę visos planetos individams dvidešimt keturias valandas per dieną kontroliuoti, daryti įtaką ir palaikyti besiplėšantį Martirijų — per internetą. Vargu ar visa tai kam gali pasirodyti netikęs reikalas.

— Aš manau. Bet šiuo metu, — kai tragedija jau už mūsų nugarų, — jūs tikrai manote, kad šis gyvenimo būdo šou iš — šiaip ar taip — viso labo tik centrinio Teksaso kepsnių padažų sostinės vis dar turi nišą?

Lolis išskečia rankas.

— Kas pasakė, kad pamoka likusi užnugary? Pamoka dar tik ateities dalykas, mes privalome nugabenti prasižengėlius į teismą, surasti priežastis...

— Tačiau byla, savaime aišku, paprastutė kaip dukart du?

— Taip gali atrodyti iš žiniasklaidos požiūrio taško, — kalba Lolis. — Bet jeigu pasikliausime manosios partnerės šiame projekte — šerifo padėjėjos Veinės Gjuri — kompetencija, atrasime, kad dalykai, pasirodo, ne visuomet tokie, kokie yra...

— Lolitai?.. — suunkščia mamelė, tiesdama pirštus į ekraną.

— Vadinas, — tęsia žurnalistas, — savojo eksperimento jūs neperkelsite į Kaliforniją, turint omeny tragiškus šiandienos įvykius?