Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Laiškų dėžutę Silasui Benui atstoja senutėlė skalbiamoji mašina. Pasisaugokit jos, lindinčios už medžių, jei prie Silaso būsto artinatės iš šitos Kalaveros gatvės pusės. Užsiminiau todėl, kad vieną dieną gali kilti noras pakvaišusiu greičiu įsukt į Silaso keliuką. Neįvažiuokite į tą susuktą skalbyklę. Tai toli gražu ne vienintelė Silasiuko keistenybė. Suprantu, kad brautis pas jį ankstoka, tačiau Silasas visada palieka šviesą svetainėje, — saugumo sumetimais tikriausiai, — ir ta šviesa suteikia dingstį pasakyti: „Suk tave devynios, Silasai, aš mačiau žiburėlį“. Jis perkandęs šį triuką, bet vis dar taikstosi su juo. Įstumiu dviratį į Silaso keliuką, nustypinu prie miegamojo lango ir kaip įprastai pabarškinu į stiklą. Tada atsitraukęs sulaikau kvėpavimą. Užuolaidose sušmėžuoja tarpelis. Tipenu prie užpakalinių durų. Kiek pasikrapštęs ir pažvanginęs, Silasas atšauna duris ir iškiša parūgusias akis.

— Statyk mykolą, sūnau, žinai, kiek dabar laiko?

— Suk tave devynios, Silasai, aš mačiau žiburėlį...

— Mano migiamajame nematei jokio prakeikto žiburio. Kad tave laužas, po velnio raišo... — Silasas neturėjo kada prisiveržti savo kojos. Laikosi į kažką pasirėmęs. Silasui, matot, amputuota pėda.

— Šile, noriu prasukti su tavimi vieną tikrai garantuotą biznelį.

Jis ima šlamintis po savo apsiautalą, ieškodamas akinių.

— Nagi, pažiūrim, ką čia šian man parovei...

— Na, matai, reikaliukas toks... Aš neturiu tau kietųjų dalykėlių, na... ant popieriaus ir taip toliau, nes mano kompiuterį išsivežė.

— Tai ko po?!.

— Supranti, aš turiu planą, kaip galėtum susikombinuoti kokių tik nori paveikslėlių, šimtų šimtais... Šiandien pat, kai tik Harisas atsidarys.

— Kratyk pragaro skylėn, sūnau, — ištempei mane be reikalo ?!

— Stebėk, — sakau išskleisdamas popierių. — Matai šituos interneto adresus? Būtent čia saugomi visi tie juodieji vaizdeliai — nemokamai. Netgi „Neįgaliųjų šėliojimo“ nuotraukos, kurias tu išties mėgsti. Su šitom instrukcijom nueisi į Hariso krautuvę, išsinuomosi būdelę su kompiuteriu ir išsispausdinsi viską, kai tik užsimanysi. Šūdo aš nemalu. Su šituo sąrašu tau daugiau niekada nebereikės mokėti už nuotraukas.

— Velnias, aš nežinau... Man niekada neišeis su tom kompiderinėm mašinom.

— Nusišneki, tai lengva. Čia parašyta, ką turėsi daryti.

— Nū, — sako kasydamas barzdą. — Kiek už tai nori?

— Dėžės.

— Varyk iš čia.

— Tai ne juokai, Šile, per vasarą tas sąrašėlis tau sutaupys visą sunkvežimį alaus. Vieną prakeiktą sunkvežimį, mažų mažiausiai.

— Duodu šešių paką.

— Nū, — imu dvejoti. Su Silasu reikia patempti. — Nūū, nežinau, Šile. Galybė vaikiščių norės nudėti mane, kai aš sumoviau jiems šitokį biznį.

— Coors pakuotė, varau atnešu, — šmurkšteli vidun it vienakojė beždžionė. Šiame krašte negali gerti, jei neturi dvidešimt vienų. Dvidešimt vienų aš nesukrapštęs. Gerasis Silasėlis visada turi užsislėpęs alaus, kurį keičia į ypatinguosius paveikslėlius. Mes, Martirijaus vaikėzai, jam nelyginant kilnojamasis internetas, jis — mūsų asmeninis baras.

Dar prieš pusę aštuonių šį pirmadienio rytą murksau brūzgynų apsuptoje sąnašingoje Kyterynės proskynoje ir plempdamas alų skęstu mintyse, iš kur iškapstyti grynųjų. Iš tos vietos, kurioje mirkstu, matyti, kaip saulė čiurškia oranžadu palei apleistųjų unitazų pakraščius. Sėdžiu su giliai į pakaušį sėdančia kantri muzikėle, alumi ir suktinėmis. Esu gatavas šuns balsu užkaukti. Visos sąnaudos tik tam, kad apmesčiau ir ištiesinčiau savo gyvenimo kreivę. Aš — čionai, Meksika — tenai. Teilorė Figuera — tame tarpe. Visa, kas man lieka — sudėti trūkstamus taškus. Kaip sakydavo misteris Naklzas, kai jo nelemtoji burna dar funkcionavo: „Prisikasti iki Reikiamo Dydžio“. Kalbant be užuolankų, vieninteliai mano gaunami duomenys — spiečius melų apie mano vadinamąjį darbą. Įsidėkite į kišenę, kas atsitinka tokiame melų pasaulyje: kai šitaip esi įklimpęs, — išgalvojęs menamą darbą su menama to darbo pradžia ir menamu uždarbiu ir savo mylimiausiesiems pridaręs vargo su dirbtiniu suvožtinių darymu, ir tas „O Dieve mano, gal man paskambinti Hildegardai Lasyn“ ir taip toliau, — jokios reikšmės jau nebeturi, ar pats pripažinsi melą, ar tave, bybiai rautų, tiesiog susems, burbulus leidžiantį. „O atrodė toks patikimas “, — užrypuoja žmoneliai. Jie ima aiškiai suvokti, kad pateikei jiems ištisą paralelinį pasaulį, pilną išgalvoto šūdo. Velnioniškas dalykėlis, suprantu, aš jų visiškai nekaltinu. Bet tai maždaug tas pats, kaip ūmai gauti patvirtinimą apie tavo tinkamumą supistai „Patologijos zonai“. Net jeigu tie patys žmoneliai tučtuojau apsigręžia ir varo: „Negalėsiu dalyvauti, Glorija: mano žmonės ką tik parskrido iš Denverio“.

Ne-a, aš taip storai aplipęs purvu, kad nė neverta jo gramdytis. Įsidėkite giliai į kišenę: kuo giliau grimzti į purvą, tuo sunkiau Likimas leidžia tą purvą pripažinti. Kas per mechanizmas?! Aš, būdamas Purvų komiteto pirmininku, leisčiau lengviau išplukdyti šūdą į paviršių. Jei šūdo išplukdymas yra tai, ko iš tavęs reikalaujama, tada, sakyčiau, jis turėtų būt prieinamesnis, po paraliais. Tas ne juokais mane užplūstantis drebulys, atrodo, kyla dėl to, kad ne per seniausiai aš visiems įdaviau paskutinę savo kryžiaus vinį. Ant visa ko viršaus jiems trūko tik patikimo melo. Jau galiu įsivaizduoti savo močią televizoriuje per kriminalus, neskieskite, kad jūs to neįsivaizduojat: „Ką gi, o aš net pavakarojau, tepdama jam suvožtinius ...“

Susigraibau kišenėje žiebtuvėlį ir prisidegu suktinę. Pas Gusensą šiandien neinu. Dėjau skersinį. Mano močia saugi su babūnėle. Turiu rasti išeitį.

— Berni?

Ela Bušard. Stirkso proskynos pakrašty už krūmo, o lūpos juda visiškai kitaip nei žodžiai, kurie skamba mano ausyse, primenančiose keptą vėžį.

Jei kartais manote, jog aš slapta įsimylėjęs Elą, tai leiskite paaiškinti, kad pažįstu ją nuo aštuonerių metų. Visi miestelio berniūkščiai pažįsta Elą nuo aštuonerių, ir nė vienas jų slapta jos nemyli. Elos įranga vėluoja. Pažvelgęs į Elą, imi manyti, kad ta įranga nė nežada pasirodyti. Tartum jos daikčiukai būtų pristatyti lėlytei Parton ar dar kam. Ela yra paprastų paprasčiausias, kiek strazdanotas džiūvėsėlis didžiule galva, su kaip iš pragaro trauktais, amžinai susivėlusiais šviesiais karčiais lyg lėlės Barbės, kurią mėnesį želėjo tavo šuo. Niekas dar neatrado būdo, kaip bendrauti su Ela Bušard. Gyvena ji su namiškiais kiek toliau už „Atsarginių Kyterio dalių ir remonto“. Elos gimdytojai it kaimo jurgeliai vaikšto nejudindami rankų ir visą laiką spokso nosies tiesumu. Jie iš tų, kurie šnekėdami viską kartoja po aštuonetą sykių, maždaug: „Štai kaip buvo, taipone, kaip tik būtent taip ir buvo kaip buvo, kaip tik taip, buvo būtent taip“. Galbūt tai paaiškina, kodėl ir Ela nei šiokia, nei tokia. Priežastis ir pasekmė, brol.

— Labas, Berni, — į proskyną ji įlenda pamažu, lyg ketinčiau nerti šalin. — Ką dirbi?

— Sėdžiu, ir tiek.

— Ką darai rimtai ?

— Jau sakiau: sėdžiu, ir tiek. Tavęs dar betrūko.

— Tu supistai pumpuojies ir girtas supistai kaip subinė. Šiaip ar taip, tu, užsipisk, man davei žodį!

Tamstas, ko gero, šokiruoja tokia nepraustabumė mergiotė. Paskui tikriausiai pagalvojat: nepraustabumė mergiotė, Kyterynėje, viena su Berniu. Na, gerai jau — iš tiesų kaip tik Ela Bušard krūvai mūsų, berniūkščių, leido patirti pirmąjį nuogumo kvapsnį. Jis suminkštino mūsų ragučius, kurie būtų galėję sukietėti. Negalėjai įvardyti, kokių ledų aromatus priminė pro jos kelnaites prasikošęs kvapelis tomis dienomis. Panašu, kad Ela tuo metu suvystė mūsų seksualinį vystymąsi. Ji tenorėjo keiktis, spjaudytis ir gadinti orą drauge su mumis, ir vienintelė Elos valiuta, spėju, tebuvo jos varganas kūnelis. Žinau, dabar jau užginta kalbėti apie tam tikras moteriškaites ir taip toliau, bet — kalbant neoficialiai — visa tai buvo Elos kraujyje. Tai ji nuolatos vartydavosi kūliais ant pievelės, žargstydamasi į visas keturias puses. Jos apatiniai amžinai blyksėdavo prieš tavo akis. Kai miestelyje leisis ateiviai, Ela stovės priešakinėse eilėse pasikėlusi savo supistą suknelę, garantuoju.