Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

Mamelė lyg ir ironiškai nusijuokia, — spėju, toks juokas ironiškas, kai juokiesi pro ašaras. Paskui mamelė sriūbauja kaip sriūbavus. Dairausi į gaubiančias sutemas: daiktai skaidriai pavandeniję, įkaitę ir rasoti, prieangio šviesos mirga snyguriuojančiais drugiais ir vabalais, tolima muzika sunkiasi iš jotynių ant šieno.

— Tėtušis nuolatos kartojo, kad aš ničnieko neverta.

— Ką čia kalbi, mam.

— Bet tai teisybė, tu tik pažvelk į mane. Visada taip buvo. „Nusmurgusi kerėpla, — sakydavo tėtušis, — nesukalbama kerėpla“. Visos mergaitės buvo sirgalių komandos galvom ir absolventų vakarėlių karalienėm, ir klasės seniūnėm. Kuo tik nori buvo Betė, gyva ir kunkuliuojanti...

— Betė Pričard. Leisk nusijuokti.

— Ką gi, Vernonai, tu juk viską žinai, ar ne taip?! Betė, tu žinok, buvo klasės seniūnė ketvirtoje klasėje ir vaidindavo strakaliukus makaliukus mokyklos scenoje. Ji niekuomet nesikeikė, nerūkė ir negėrė, kaip kiti iš mūsų. Žvali kaip jaunas mėnuliukas, tokia štai buvo Betė. Kol tėvas įniko ją juodai ir mėlynai talžyti, iki kraujų čaižyti. Taigi, taip viską kritikuodamas ir viską apie visus išmanydamas, prisimink, tamsta, kad visi likusieji viso labo tik žmonės. Tai priežastis ir pasekmė, Vernonai, tik tu neįsisąmonini šito. Net Leoną buvo atsipalaidavusi ir lipšni, kol jos ir vyro keliai... na, išsiskyrė, supranti.

— Čia tu apie tą, kuris numirė?

— Ne, ne apie tą, kuris numirė. Apie pirmąjį vyrą, ir iš užuojautos bent jau neturėtum šito klausinėti.

— Atsiprašau.

Mamelė atsikvepia, delnu nusišluostydama akis.

— Bet aš numečiau kelis svarus prieš mokyklos šokių vakarą. Bent tą vienintelį kartą tėtušiui įrodžiau, kad jis neteisus. Denis Gjuris paprašė pabūti jo pora — Denis Gjuris, futbolininkas! Aš visą savaitę miegojau po savo vakarinės suknelės šleifu.

— Štai, prašau!

— Denis paėmė mane savo brolio sunkvežimiu. Aš kone alpau iš susijaudinimo ir iš alkio tikriausiai, bet jis man liepė atsipalaiduoti, liepė jaustis taip, lyg leisčiau vakarą su artimu žmogumi... — giliai iš mamelės gerklės atsklinda katiniškas inzgimas. Dar vienas žliumbimo būdas, jei kartais nežinojot. Įžanginė kriokimo partija.

— Tai kas nutiko?

— Mes išdulkėjome iš miesto, mažne visą kelią iki Lokharto traukėme dainas. Paskui Denis paprašė manęs apžiūrėti užpakalinį sunkvežimio bortą. Kai aš išlipau, jis, mane palikęs, nuvažiavo. Tuomet šalia kelio aš pamačiau kiaulių fermą.

Aš sužaibuoju pykčiu — pykčiu neraliuotiesiems Gjuriams, pykčiu šio miestpalaikio papročiams. Įtūžis perskrodžia liūdesio bangas, perskrodžia vaizdus jaunojo Jėzaus — to, kuris pats prisitvojo save prie supisto kryžiaus, nelaukdamas, kol kiti tai padarys. Štai ko šis miestas taip niršta — neatsiskaitė jam kulkomis. Tačiau martirijiniai nekunkuliuoja mano įsiūčiu, kuris skrodžia plačia spirale. Skrodžia it peilis.

Po minutėlės pajuntu mamelės delno drėgmę ant savojo. Suspaudžia jį savo saujoje.

— TU visas mano turtas šiam pasauly. Jei būtum matęs tėčio veidą, kai jis sužinojo susilaukęs berniuko: nebuvo išdidesnio vyriškio Teksase. Visos tos šaunybės, laukusios, kol paūgėsi...

Jos papurtusios akys prisimerkia ir sminga į tolumas: už misis Porter namo, už miesto, už viso pasaulio. Ten, kur kreminiai pyragai slūgso. Ateity, praeity ar dar kokioj velnio subinėj. Tuo metu mamelė mūdraujančiai šypteli, nuoširdžia, bet perdėm menka šypsenėle, kad numėžtų kankinišką mėšlą. Jai šyptelėjus, orą virš miesto, kaip filme, suvirpina smuikai. Net Kurtas nekiša trigrašio, kai gitara skinasi kelią iš orkestro, o senutėlis teksasietiškas balsas išgina mūsų sielas į naktį. Kristoferis Krosas užtraukia Sailing. Mėgstamiausia mamelės melodija. Dar iš tų laikų, kai manęs nebuvo, kai jos gyvenimo dar negaubė sutemos. Iš tų dainelių, kurių klausaisi, kai esi tikras, kad tavęs niekas nemėgsta. Mamelė trūksmingai žiobteli. Tučtuojau suprantu, kad dainuojama daina man amžinai primins ją.

Lig rojaus nėr jau taip toli, ne man — tikrai,

Ir pavėjui nuplaukęs

Sužinosi —

Ramybę suradai...

Likimo gaidos. Šitosios skelia mano supistą širdį pusiau. Susėdę klausomės, kol pajėgiame nusėdėti, tačiau aš numanau, kad ši daina mamelės jausmų progumoje išgręžė šulinį. Kaip ir manojoje, spėju. Drumzlinas kraujas neilgtrukus siūbtelės per kraštus. Pianinas jį sukelia.

— Ką gi, — prataria jinai, — Džordžą sakė, kad tik lig rytojaus pajėgs vedžioti šerifą už nosies. Ir tai jau nekalbant apie narkotikus.

— Bet aš nekaltas.

— Ką gi, Vernonai, aš noriu pasakyti, hr hr hr... — neįtikinamai prunkšteli mamelė. Tokiu prunkštelėjimu bylojama, kad tu — vienintelis mulkis visoje žemėje, tikintis tuo, ką ką tik pasakei. Atkreipkite dėmesį, kokie jie šiais laikais populiarūs, tie supisti prunkščiojimai. Prieik prie pirmo pasitaikiusio asilo ir pasakyk, sakykim: „Dangus yra mėlynas“. Te mane perkūnas, jei tas neužgriaudės tuo neraliuotu juoku. Štai kaip šiom dienom kaitaliojami paradaimai — to jau išmokau. Faktai žmonėms dzindzilin, jie tik prunkščioja, ir viskas, suprask: o taip, žinoma.

— Aš noriu pasakyt, kad geras vardas, be abejo, suterštas, — tęsia mamelė. — Tu turėjai tą pasibaisėtiną katalogą, o dabar dar ir kvaišalai...

Pasibaisėtinas katalogas — tik pamanykit! Jos spinta tikriausiai užgrūsta apatiniais iš jo, bet dabar tai jau pasibaisėtinas katalogas. Peršoku nuo katalogo prie narkotikų.

— Po galais, galybės snarglių juose mirksta, o be to, ne mano tai nuosavybė.

— Na, aš žinau: tas katalogas — mano turtas. Kas tave, po galais, apsėdo? Gal tas Navarų berniukas prie tokių dalykėlių pripratino?

— Velniai rautų — ne!

— Nenoriu negražiai kalbėti, bet...

— Mam, aš žinau: meksikėnai spalvingesni žmonės.

— Na, aš tenorėjau pasakyti, kad jie... puošniau rengiasi. Be to, Vernonai, jie — meksikiečiai, o ne meksikėnai. Būk pagarbesnis.

Nanosekundė mus skiria nuo „kelnaičių“ — pokalbyje su motina niekada netartino žodžio. Mamelė, kiek ją pažįstu, greičiausiai sakytų „apatinės kelnikės“ arba „vidiniai rūbai“, arba dar ką supistai iškrypėliško. Aš suglembu dar kartą: aš negaliu įstatyti mamelei rago, kai ji šitaip elgiasi. Tiesiog ne dabar, tiesiog ne šįvakar. Man reikia pamąstyti, vienam.

— Einu kiek grynu oru pakvėpuosiu, — sakau, kildamas nuo suolo.

Mamelė išskečia rankas.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Na, į parką ar kur.

— Vernonai, jau greit vienuolika.

— Mam, aš kaltinamas bendrininkavimu žmogžudystėje, po velnių...

— Neburnok prieš savo motiną, šitiek patyrusią!

— Aš neburnoju!

Stoja pauzė, kol mamelė sukryžiuoja rankas ir susikūprinusi petimi nusišluosto ašaras. Naktiniams vabalams spragsint atrodo, tarsi jos oda spirgėtų.

— Nuoširdžiai sakau, Vernonai Gregori: jei čia būtų tavo tėvas...

— Ką aš padariau ? Aš tenoriu nukakti į parką.

— Na, aš tik sakau, kad suaugę žmonės daro pinigus ir truputį pašefuoja, o tai reiškia, kad keliasi rytais ir... Noriu pasakyt, kad šiame mieste turbūt koks tūkstantis vaikų, bet jie nezylioja parke vidury nakties.

Šitaip, romiai ir su meile, mamelė išvynioja mano grandinę iki pat galo, iki tos smaugiančios ribos, kai taip ir knieti padaryti ką nors bybėtinai nenuspėjama.