Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Kaip reikaliukai, Palmyra? — klausia jis.

Mane užgula Pemės šešėlis.

— Po velnių, ką tu čia išdarinėji, Vemi?

— Ė... Ieškau darbo.

— O Dievulėliau, tuščiu pilvu vaikas negali darbuotis... Nagi, eik šen, kaip tik pro „Klėtį“ važiuoju į jūsų vietelę...

Užsipisimas! Visa salė pakelia akis pasižiūrėti, kaip Pemė it prakeiktą snarglių ištempia mane už rankos laukan. Diedas su laikraščiu baksteli alkūne savo kaimynui ir parodo pirštu. Pajuntu, kaip šio supisto miesteliūkščio kilpa ima veržtis ant mano kaklo.

devintas

— Be to, šunys padės susekti šaunamuosius ginklus ir kitokius prietaisus, — porina šerifas per televizorių. — Todėl išpaišius šautuvą beliks patikrinti, ar dera pirštų atspaudai.

— Ir jei suderinat pirštų atspaudus — byla baigta? — klausia žurnalistas.

— Nė neklauskit!

Skuosdama atgal į virtuvę mamelė išjungia televizorių.

— Vernonai, Dievulėliau, prašau tavęs: nevažiuok į „Tragedijos mugę“ su tais kedais. Aš atsiprašau! — juk girdėjai, ką visi mano. Negaliu patikėti, kad visame mieste nėra tavo dydžio Tumbledown batų.

— Mam, jų pavadinimas Timberland.

— Koks skirtumas? Žiūrėk, pastorius jau čia. Aš suprantu, kad iš to darbo maža naudos, bet, kaip Lolis sako, svarbu parodyti bendruomenei, kad už tave vėl galima statyt.

— Bet aš juk nieko — nė velnio — nepadariau!

— Vernonai Gregori! — kiša trigrašį Lolis. — Nesiginčyk su motina.

Šiandien jis persirengęs prašmatniu kostiumu, su kaklaraiščiu ir taip toliau. Ir iš dangaus jam tas supistas kostiumas nukrito?!

Man taip ir norisi užversti supistas kanopas, mauti atgal į cypę — Bario ir jo karštaklynių klounų kompanijos globon. Ilga buvo praėjusi naktelė namie, bybėtinai ilga. Dar pridėkim loti vėl užsivedusį Kurtą. Garbės žodis, lojimo lenktynes, kiekvieną naktį apsukančias visą miestą, pradeda ir baigia tas pats krušlius Kurtas. Galva neneša, kaip toks nuoboda sugebėjo tapti lojimo lenktynių lyderiu, netrindamas ratų supistais miesto šunkeliais.

Lolis nugurgia ženšenį ir pabaksnoja nosimi mamelę.

— Ei! — išsišiepia jis. — Atsimeni, ką šnekėjom? Jei man paves reportažų seriją, šiuos namus mes užversim specialiosios laidos šaldytuvais.

Mamelė sudeda lūpas.

— Ką gi, nesuprantu, kas per netvarka, jei užsakymas, taip išeina, nukeliavo pas Nensę. Šiaip ar taip, jei būtum matęs jos senąjį šaldytuvą, suprastum, kodėl taip nutiko. Tiek draudimo pinigų, o ji tebelaikė tą apipelijusį griozdą!

— Ššš, — kužda Lolis. — Mudu juk nusipirkom naują telefoną su mikrofonu, ar ne? Dabar net ragelio kelti nebereikia!

Dėl viso to mane užplūsta bangos. Mano močia niekada nebuvo tokia Lipšni Laputė, kai gyveno su tėčiu. Dievaži, triūsdavo jis ligi paskutinio prakaito druskos grūdelio, stengdamasis įsitvirtinti šiam suknistam pasauly. Bet šito, spėju, vis tiek buvo per maža. Tą dieną, kai tėtis uždirbo savo pirmąją tūkstantinę, kaimynai, ko gero, užkalė dešimt tūkstančių dolerių. Nusitaikęs į milijoną baksų, staiga įsigeidi milijardo. Aš patobulinau savo kompiuterį, bet to buvo maža. Į rankas jei kas patenka, užsipisk, neužtenka, — štai ko išmokau.

Pastorius užsikabaroja į prieangį ir įlinguoja savo drebutieną pro virtuvės durų rėmus.

— Šis didingas šeštadienis kvepia džiaugsmo pyragėliais, — užgriaudėja jis. Prisiekiu, Dievulis pastoriui Gibonsui suteikė malonių ir, užsipisk, dar vis jų teikia.

— Pyragėliai karšti ir žvalūs, pastoriau, — mamelė nutraukia servetėlę nuo padėklo su nusmurgusiais kepiniais, lyg atnašaudama savo papus, turėtus prieš dvidešimt metų. Nauji Gibonso Timberland spygčiodami nubrėžia drūžę per linoleumą.

Nustvėręs pyragaitį, atsisuka ir nusišypso man:

— Tai šiandieną tu mano užvadėlis?

— Šis bernas jūsų paslaugoms, — sako Lolis. — Šimtu penkiasdešimt procentų.

— O siaube! Pastatysiu jį prie kepinių prekystalio. Šią dieną turime vilties užkalti dešimt gabalų — naujajam spaudos centrui.

Lolis išmeta pozą kaip tas tėvelis iš nudrožtojo „Namelio prerijose“:

— Šiame mieste, pastoriau, be jokios abejonės, galima šio to pasimokyti apie bendruomeninę dvasią.

— Dievas mato, Tragedijos komitetas išdarinėjo stebuklus, kad išryškintų ir gerąsias šios pribloškusios nelaimės puses, — paaiškina Gibonsas. — Sklinda gandas, kad vienas iš telekomunikacinių tinklų galbūt prastums šiandieną mus į nacionalinį kanalą.

Palikęs amžinybę, Gibonso žvilgsnis susifokusuoja į Lolio veidą.

— Tai juk bus... jūsų žmonės, misteri Ledesma, tiesa?

— Žinoma, — maloningo Dievo šypsena nušvinta Lolis, — jums laiko atsiras, pastoriau, tik tamsta nesijaudinkit. Pasaulis bus jūsų.

— Jėzau Kristau, — Gibonsas akyse persimaino į viliūgišką kapelioną iš senutėlio karo lauko ligoninės šou.

— Tvarka, Vernonai, — kalba jis, bakštindamas mane durų link. — Dievas padeda tiems, kurie padeda patys sau...

— Pasimatysime tenai, — atsisveikina mama.

Lolis išseka mudu į prieangį. Vos tik dingstam iš motinos akiračio, jis nutveria ir stipriai užsuka man ausį.

— Tai tik pradžia, vyreli. Nesusimauk!

Kekšių stadiono vaikis. Trinuosi ausį pakeliui į Tikrojo gyvenimo centrą. Pastorius vairuoja, įbedęs nosį į priekinį stiklą, ir klausosi radijo. Su manimi nė žodeliu nepersimeta. Pravažiuojame pro Leonos Dant namą su fontanu priešaky. Jos šiukšlės vėl keturiom dienom anksčiau į lauką ištemptos. Šitaip pagelbėja tau revizuoti visus jos drabužėlių krepšius virvinėm rankenom ir aštriabriaunes dėžes, trykštančias kaspinų bei servetėlių fontanais. Leonai, garbės žodis, galėtum iškišti sudžiausią šūdo gabalą, jeigu tik supakuotum kaip dovaną.

Ant Laisvės gatvės kampo Lozanų berniūkščiai puldinėja siūlydami pirkti marškinėlius. Vienas ant jų raudonai nutėkštas užrašas skelbia: „Likau gyvas Martirijuje“. „Iš Martirijaus parsivežu tik šitą niekam tikusią žaizdą“, užrašyta ant kitų, skylėmis suskvarbytų, marškinėlių. Pamokslautojas Gibonsas papučia lūpas ir pakraipo galvą.

— Dvidešimt dolerių, — sako. — Dvidešimt dolerių už paprasčiausius medvilnės marškinėlius.

Susmengu į sėdynę, bet Emilis Lozanas vis tiek spėja mane pamatyti.

— Ėhėhė, Verminas! Verminas Litlis! — užvemia jis ir saliutuoja man kaip supistam herojui ar kokiam galui. Dvasininko antakiai tik šokteli į viršų. Ačiū tau, bybausi Emili. Galų gale tik apsidžiaugiu, matydamas šalimais besirangančius geležinkelio bėgius, kai artinamės prie Tikrojo gyvenimo centro. Atvirai sakant, mane dabar radijas knisa. Ką tik per jį paskelbė, kad „Bar-B-Chew klėtis“ pritarė vietinio specialiosios paskirties būrio formavimui. Dabar trimituoja dėl antrojo šautuvo paieškos. Tikslios medžioklės vietos jie nenurodo, tai yra neskelbia, kad ieškos konkrečiai Kyterynėje, nieko panašaus. Atspėkit, kaip jie jums praneštų, jei patys būtų susiruošę naršyti Kyterio valdas.

Beje, Tikrojo gyvenimo centras — tai mūsų bažnytėlė. Šiandien žalioji veja aplink ją ir automobilių aikštelė paverstos prekyviete su atrakcionais. Besiplaikstančių baltųjų viešo skalbimosi diena. Transparantuose, kuriuos metų metus paišėme sekmadieninėje mokyklėlėje, Jėzaus vardas užpeckiotas užrašu „Ponas Dievas“. Padedu pastoriui ištuštinti mašiną ir nugabenti visą tą gera prie kepinių prekystalio, per sprindį nuo geležinkelio bėgių. Įtaisytas prie stalo, aš, pyragų sargas, — kaip jums tai patinka! — turiu užsivilkti kažkokią supistą choristo kamžą. Vernonas Gučis Litlis, su savo senamadiškais Jordan New Jacks ir supistą choristo kamža. Po dešimties minučių man už nugaros prabilda rytinis prekinis traukinys, — visą laiką signalizuodamas. Nė garso jis neišleistų, jei nestypsotum čia su supistą choristo kamža.