Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— U-hu, Veinė Gjuri kreipėsi į apygardą, prašydama specialiosios paskirties būrio.

— Per šerifo galvą?

— U-hu. Baris tą pačią supistą dieną pasididino draus-dimo įmokas.

— Pats sakė?

— Takas.

— Takas Ten-tas-kažin-koks iš morgo? Ką jis nuraukia apie Bario draus-dimą?!

— Takas prastūminėja tuos prakeiktus draus-dimo policus.

Parblokštas Amvėjus prastūminėja supistus draus-dimo poliais.

— Nemalk šūdo.

Užuodžiu pamokymą: atsakingi tampa už tave gerokai bukesni žmoneliai. Štai pažiūrėkit: aš nesu supistas genijus nei ką, tačiau šitie avinai atsako už mažiausią mano krustelėjimą. Pradedu manyti, kad turbūt tik bukagalviai yra saugūs šiame pasaulyje, tie, kurie bastosi su banda, nesukdami sau galvos dėl mažiausių smulkmenų. O aš? O aš turiu sukti galvą dėl mažiausios supistos smulkmenėlės.

Kai sėdžiu, tysau, skaičiuoju žingsnius, paskui vėl sėdžiu savo vienutėje, laukdamas kito pasirodymo teisme, laikas — kuriam laikui tapęs Likimo įgaliotiniu — supistai sulėtina tempą. Ketvirtadienis springsta trečiadieniu ir paskutinis Jėzaus atodūsis nusitęsia per dešimt dienų, įkandin tempdamas ir Naklzo tylą. Tarsi šio nė nebūtų buvę, tarsi aš vienut vienutėlis turėčiau likti tiesos šešėlyje. Tęsiant dar toliau — mamelė skambina pranešti, kad Loliui ant trumpųjų užsakė susukti dar vieną reportažą iš Martirijaus. Įprastas dalykas, kai visos aplinkybės pasiūlo savo paslaugas Likimui: visur kur sulėtina laiko apsisukimus ir apsistoja ties supisčiausiom priplaukėlėm Sindėm. Vienas iš mano suformuluotų pamokymų toks: Likimo pokštų pripažinimas juos tik suprastina. Net perduodamas jums šias įstabias gyvenimo įžvalgas, užtraukiu jums prakeiksmą, suprastindamas juos. Nes vieną kartą apie Likimo pokštus sužinojęs, taip bybėdamas ir lauki, kada jie ištiks.

Mano pasirodymo teisme diena karšta ir garuojanti. Nujaučiu, kaip miesto šunys šiurpsta po languose įtaisytais oro malūnais, netrukdo šiaušti pro šalį miesto katėms, katės nekliudo miesto žiurkių, o žiurkės, ko gero, pernelyg apsiputojusios, kad turėtų noro kur judintis. Iš esmės judu tik aš vienas — teismo klasėn, tai yra teismo salėn.

— Prašom stot.

Šį penktadienį teismas tiesiog putoja atodūsiais ir trenkia drabužių garu. Visi spokso į mane. „O Dievulėliau!“ kaip pasakytų Pemė. Ji gal ir pasirodys kiek vėlėliau, bet mamelė tai neištaikys progos. Minia mirga veidais, menančiais tamsų kraują ir papilkėjusią odą. Kritusiųjų gentainiai. Misteris Lečiuga svaido akimis mirtinus žaibus — ir jis net ne tikrasis Makso tėtis! Čia pat ir Lomos Spelc mamelė, pažliugėlių vėžlių atstovė. Mane užlieja liūdesio banga, bet ne dėl savęs, dėl jų — sudarkytųjų ir priblokštųjų. Bet ką atiduočiau, kad tik jie atsiblokštų atgal.

Veinės nebėra, jos stalą užėmė juodais ir baltais apdarais blizgantis vyriškis. Jo dėmesys patraukia teisėją Gjuri.

— Misteri Gregsonai, jūs čia pasirodysite kaip valstijos atstovas.

— Jūs šimtu procentų teisi, ponia. Iki pat apygardos teismo.

Barškus kankolas.

Teisėja pakelia nuo stalo Gusenso bylą ir pamosuoja ja į prokurorą.

— Turiu raportą apie atsakovo psichinę būklę.

— Mes kategoriškai nepritariame paleidimui už užstatą, jūsų kilnybe.

— Kuo remdamiesi? — klausia teisėja.

Kaltintojas vos sulaiko šypseną.

— Lažinuos, kad tas vaikelis taip apsiraizgė nelemtom grandinėm, kad vargu bau beišplauks. Gaila, nes gali nuskęsti, ir mes jo daugiau nebepamatysim!

Krizesio banga, nusiritusi teismo sale, sustoja ties teisėja, kuri rūsčiai žvelgia į Gusenso bylą, o paskui kreipiasi į Abdinį:

— Yra papildomų pareiškimų, susijusių su minėtuoju prašymu?

Abdinis nustoja kuistis po stalą ir pakelia akis:

— Šeimininis vaikas, daug daliku mėgsta...

— Visa tai aš žinau, — numoja ranka teisėja. — Klausiu, ar yra kas naujo, pavyzdžiui... Kad ir apie virškinimo sutrikimus, paminėtus šiame raporte.

— Aha, tualetas... — labiau sau po nosim suvapa Abdinis.

— Jei jūsų kilnybė malonėtų, — įsiterpia Gregsonas, — mes protestuojame, kad teismas daro atsakovo namų darbus už juos.

— Tiek jau to. Jiems nebuvo aiškiai pasakyta, todėl palieku jiems šią užduotį...

— Ir dar, ponia, norėtume įtraukti liudininko Meriono Naklzo parodymą, — varo Gregsonas.

Teisėjos antakiai pakyla į orą. Salei užgniaužia kvėpavimą.

— Man buvo pasakyta, kad iki kitų metų kovo jokių parodymų negali būti!

— Teisėja, tai nuorašas iš nusikaltimo vietoje susuktos vaizdinės medžiagos. Mums ją parūpino CNN reporteris, visuomenės labui.

Močkrušys Lolis nušvinta mano smegeninėj. Įdomu, kokį užsičiulpėlį jis šiuo metu išpisinėja.

— Ką gi, labai pilietiškai pasielgta. Ar liudininkas patvirtina kaltinamojo alibi? — klausia teisėja.

— Ne mūsų tai baras, jūsų kilnybe. Mūsų pareiškimas ganėtinai susijęs su galima antrojo šautuvo vieta, — esu tikras, visi sutiksime, kad tai meta blausią šviesą ant kaltinamojo užstato prašymo.

Imdama dokumentą teisėja Gjuri užsideda akinius. Raukdamasi permeta akimis, padeda į šalį ir sužiūra į kaltintoją.

— Teismūne, tikrasis žudiko ginklas buvo surastas pačioje pradžioje. Jūs teigiate, kad su nusikaltimu galima susieti antrąjį ginklą?

— Pasistengus, ponia.

— Jūs turite tą ginklą?

— Iš esmės ne, bet pareigūnai atlieka tyrimą.

Teisėja atsidūsta.

— Ką gi, akivaizdu, kad nė vienas iš jūsų neskaitėte psichiatro ataskaitos. Stokodama tvirtų įrodymų, daugiausia vadovausiuosi psichiatro išvadomis.

Salę užgula nekantri tyla, matuojama dešimtimis tūkstančių metų. Žiūrovai savo dėmesį paskirsto tarp manęs ir teisėjos, visąlaik žongliruodami padorumo ir vertelgiškumo įgūdžiais, kurie leidžia viską susiurbti, neatrodant eismo nelaime besigrožinčiais žiopliais. Tie įgūdžiai žongliruojami antakiais.

Akimirką teisėja Gjuri pasėdi tylutėliai, paskui apveda žvilgsniu susirinkusiuosius. Šie sustingsta.

— Ponios ir ponai, Manau, kad reikia pasakyti tiesiai: mums jau gana. Mums jau per gerklę lenda — iki pasidygėjimo! — šie nesibaigiantys nelemti pasikėsinimai į teisėtai mums priklausančią ramybę, — salė prapliumpa plojimais. Kažkoks pusgalvis net suūbauja kaip televizijoje. Laukiu, kada ims skanduoti: „Gju-ri! Gju-ri! Gju-ri!“

Teisėja padaro pauzę, kad išsitiesintų apykaklę.

— Šiandieniniu savo sprendimu atsižvelgiu į aukų artimųjų, lygiai kaip ir į platesnės visuomenės, jausmus. Be to, pripažįstu, kad atsakovas, — nepaisant santūrios jo elgsenos ir labai migloto konteksto, — išlieka kandidatu stoti prieš teismą kaip nusikaltimo bendrininkas.

Mašininkė nužvelgia mano aptvarą, turbūt norėdama patrinti ir pablizginti savo kietakakčius vaikelius. Nė vienas šiandien jų neparištas, ne-e-e-e.

— Vernonai Gregori Litli, — kreipiasi teisėja. — Remdamasi šioje ataskaitoje nurodytu negalavimu ir imdama domėn abiejų teisininkų pozicijas, aš tave išleidžiu...

— Mano vaikeliai, vargšai negyvi vaikeliai, — suklykia kažkokia poniutė.

Salė trykšteli įsiūčiu.

— Tylos! Leiskite pabaigti, — stabdo teisėja. — Vernonai Litli, aš tave išleidžiu jau nuo ateinančio pirmadienio ambulatoriškai lankyti daktarą Oliverį Gusensą. Atsisakymas laikytis gydymo režimo, kad ir koks jis būtų, baigsis kardomojo laiko pratęsimu. Ar suprantate?

— Taip, ponia.