Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Ką?!

— Sakau dėl teismo, — kad neatrodytum per daug apatiškas. Pats žinai, kaip apatiškai tu sugebi atrodyt.

— Mam... Daugiau nesikalbėk su Loliu, sutarta?

— Palauk dar, — ji atitraukia ragelį, — viskas gerai, Leoną, čia šaldytuvo žmonės.

Klegesys antrajame plane besistebint tokiu vėlyvu metu, paskui ragelyje vėl pasigirsta mamelės žodžiai.

— Ką gi, tai juokinga! Žmonės, aš dienų dienomis jūsų laukiau!

— Labanakt, mam.

— Palauk! — prispaudusi prie lūpų ragelį ji ima šnabždėti. — Vernonai... Turbūt geriau nė neužsiminti apie tą... hm...

— Šautuvą?

— Na, taip, geriau tegu jis lieka tarp mūsų, supranti?

Tėčio šautuvas. Jeigu tik mano močia būtų leidusi jį pasilikti namie! Bet ne. Tas supistas šautuvas jai kėlė drebulį. Turėjau jį paslėpti toli nuo namų, kur nors viešojoj vietoj. Naklzas tikriausiai žino apie jį. Jėzus turbūt juo pasinaudojo kaip džokeriu, turbūt užsiminė apie tą šautuvą, kad jo nesektų, kad pamanytų, jog kažkur yra visas ginklų arsenalas. Bet paskui Jėzus mirė. Kartu su savim nusinešė paslaptis, raktus joms įminti, visus mūsų nekaltos paauglystės metus. Tiesą nusinešė su savimi.

Tik mano tėčio šautuvas liko, su niekam tikusiais pirštų atspaudais. Liko ir laukia.

1 Turimas minty vokiečių filosofas Immanuelis Kantas, kurio asmenvardžių fonetinė raiška labai panaši į bendrinių anglų kalbos žodžių manual ir cunt tarimą: [menjuel kant] (čia ir toliau paaiškinimai vertėjo).

2 Alamo mūšis (1836 m.) - vienas garsiausių Teksaso nepriklausomybės nuo Meksikos karo mūšių. 187 teksasiečių sukilėliai Alamo tvirtovėje San Antonijuje daugiau kaip savaitę sėkmingai gynėsi nuo 4000 meksikiečių karių šturmo. Tvirtovė buvo paimta, visi sukilėliai žuvo.

II veiksmas Kaip aš praleidau vasaros atostogas

septintas

„Dr. Gusensas“ — skelbia ženklas ant psichoanalito durų. Gusensas! — nors iš kanopų krisk. O brol, kaip dieną aišku, jog tai su juo iš proto kraustės „Ataušusios galvos“ kūrėjai, kad ir kas jie būtų. Pakeliui į čia turėjau vežimu vežamų sumanymų, kaip suvaidinti pamišėlį, apsimesti kad ir Paspirtu Šunimi, Pabaidyta Stirna ar dar kuo, — taip, kaip mamelė. Net mąsčiau, ar neįsimetus krovinio į kelnes — kaip paskutinės gelbėjimosi priemonės. Šlykšti tai paslaptis, pats suprantu. Aš net šiknaskylę atpalaidavau, jeigu iki to būtų nusirista. Tačiau dabar, ataušusia galva pažvelgus, tiesiog viliuosi, kad buvau per daug atleidęs vadeles.

Psichiatrinė tolokai už miesto — klinikinio kvapelio burbulas dulkynėje. Aštriadantė sekretorė, kurios balsastygės susuktos iš kalkinio popieriaus su įstrigusiom bitėm, sėdi laukiamajam prie pulto. Bybėtiną virpulį ji man kelia, bet kalėjimo sargai, atrodo, jos nė nepastebi. Nors ir knieti paklausti, kuo ji vardu, neklausiu. Galiu įsivaizduoti ją švokščiančią: „Nagi, aš — Griežtė Stelt“ arba „Achtung Kirst“, arba dar ką supistai iškrypėliško. Psichoanalitams turbūt įprasta samdyti žmones, kurie galutinai tave išmuš iš vėžių, jei sužinosi apie juos bent smulkmenėlę. Jei prieš atsidurdamas čia nebuvai klaikšis, tai paklaiksi, susidūręs su neraliuota sekretore.

Už jos pulto suūkia vidinio ryšio telefonas.

— Argi negavote mano laiško? — klausia vyriškis.

— Ne, daktare, — atsako sekretorė.

— Prašyčiau patikrinti sistemą, jokios prasmės tobulinti mūsų techniką, jeigu jūs netikrinate sistemų. Aš prieš tris minutes išsiunčiau tau elektroninį laišką dėl kito paciento.

— Taip, daktare, — ji patarškina klaviatūrą, pažvairuoja į monitorių, tada pažvelgia į mane. — Gydytojas jus priims dabar.

Juodžaliu linoleumu manieji Nike nučirpina pro duris į prekybos centro šviesomis tvieskiantį kabinetą. Prie lango — du krėslai; viename riogso magiūkštis su kišeniniu kompiuteriu ant viršaus. Kabineto gale stovi rankšluosčiu dengtas gultas su ratukais. O štai ir dr. Gusensas: apvalus, minkštas, storašiknis ir patenkintas savim nelyginant Disnėjaus kirminas. Jis prijaučiančiai nusišypso ir mostu pakviečia į krėslą.

— Sinde, prašom atnešti kliento bylą.

Bliamba, pamatytumėt dabar mano snukį! Sindė! Lūžk iš koto. Laukiu nesulaukiu, kada ji pasakys „Vienas du, Veinai“ ir įbumbsės pro duris su tenisininkės sijonėliu ar kuo ten3. Bet taip neįvyksta, ataušusia galva pažvelgus. Sindė įplumpina su kojinaitėm ir sandalais ir paduoda bylą Gusensui. Šis perbėga pirštais bylos puslapius laukdamas, kol toji išsinešdins iš kabineto.

— Vernonai Gregori Litli, kaip šiandien jaučiatės?

— Gerai, atrodo, — Nike pabilsnoja vienas į kitą.

— Tvarkelė. Paaiškink man, kodėl tu čia?

— Turbūt teisėja mano, kad aš beprotis ar ką.

— O tu beprotis? — jau susiruošia kikenti, lyg butų akivaizdu, kad ne. Būtų ne pro šalį, jei teisėja palaikytų mane puspročiu, bet žiūrint į tą Motulę Žąsiną man kyla noras pasipasakoti, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Tai yra kad visi iki vieno įspraudė mane į kampą su tais savo sustumtai supistais paradaimais.

— Manau, ne man spręsti, — sakau jam. Bet to, atrodo, nepakanka: jis spokso ir laukia daugiau. Kai sugaunu jo žvilgsnį, pajuntu, kaip praeities dalykai karčių žodžių lavinoje atšniokščia mano gerkle.

— Matot, pirmiausia ant manęs visi varo dėl to, kad mano draugelis — meksikietis, paskui dar dėl to, kad jis buvo ne toks kaip kiti, o aš jį palaikiau, maniau, kad draugystė — šventas reikalas, paskui viskas nuėjo velniop, ir dabar mane už tai baudžia, kiekvieną nekaltą faktelį iškreipia taip, kad aš atrodyčiau kaltas...

Gusensas pakelia ranką ir švelniai nusišypso.

— Tvarkelė. Nagi, ką mes galime išsiaiškinti. Prašau ir toliau kalbėk nieko neslėpdamas: jeigu geranoriškai atsiversi šiam procesui, nebus jokių problemų. Taigi, papasakok man, kaip... kaip tu jautiesi po visų tų įvykių.

— Nusivaręs. Mirtinai nusivaręs. Dabar mane visi vadina psichu. Žinau, ką sakau.

— Kodėl, tavo manymu, jie turėtų taip elgtis?

— Jiems reikia kokio ožio, jie nori ką nors pakabinti ore.

— Atpirkimo ožio? Jauti, kad tragediją sukėlė koks nors nematerialus kūnas?

— Hmm, ne, aš sakau — mano draugo Jėzaus nebėra, kaip asmens, kuris prisiimtų visas kaltes. Šaudė tai juk jisai, aš tebuvau liudininkas, niekaip su tuo nesusijęs.

Gusensas patyrinėja mano veidą ir kažką įrašo byloje.

— Tvarkelė. Ką galėtum papasakoti apie savo šeimą?

— Normali, ir tiek.

Gusenso rašiklis sustingsta rankoje, jis žiūri į mane. Supranta ką tik aptikęs piktžaizdę mano šiknoj.

— Byloje parašyta, kad gyveni su motina. Kaip apibūdintum judviejų santykius?

— Ė, tiesiog... normalūs.

Ši tema iš mano subinės ištraukia patį didžiausią skaudulį, po galais, neklauskite kodėl. Skaudulys guli čia pat, ant grindų, tvinkčiodamas, žvilgėdamas žarnų glitėsiais. Gusensas net lošteli kėdėj, kad išsilenktų vimdančių supisto šeimyninio gyvenimo kvapų.

— Nei brolių neturi? — kamantinėja, apdairiai sukdamas aplinkui. — Nei dėdžių? Ir apskritai... jokio poveikio iš vyriškosios giminės pusės?

— Lyg ir ne, — sakau.

— Bet tu turėjai... draugų?..

Aš nudelbiu akis. Akimirką Gusensas pasėdi tyliai, paskui ištiesęs padeda man ant kojos delną.

— Gali neabejoti, Jėzus mane taip pat palietė, iki širdies gelmių visas šis reikalas mane sukrėtė. Jei pajėgsi, papasakok, kas nutiko tą dieną.