Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Prieštarauju! — pašoka Abdinis.

— Ramiau, misteri Abdini, mes galime tuoj pat iškviesti kitą advokatą, — nukerta teisėja.

Gjuri pakelia antakį.

— Jūsų kilnybe, ta nauja informacija, žinot...

— Ne, aš nežinau. Aš dar labai daug ko nežinau.

Mašininkė ir Gjuri persimeta žvilgsniais, atsidūsta. Senutėlis teismo tarnautojas tučtuojau atsisukęs į mane suraukia kaktą.

— To ji dar nematė, — iš už nugaros sušnabžda apsauginis. Visi kietai sučiaupia lūpas.

— Kas čia dabar vyksta? — nustemba teisėja. — Gal šis teismas persikėlė į paralelinį pasaulį? O mane paliko šičia?

— Ponia, į dienos šviesą iškilo naujų faktų: kaip tik šią akimirką juos tiriame.

— Vadinasi, paleisiu jūsų įtariamąjį, iki įstengsite man pateikti apčiuopiamesnių detalių. Be to, tikiuosi, kad atsiprašysite dėl visos šitos sumaišties.

Mane nupurto aukštos įtampos drebulys: iš susijaudinimo, vilties ir gyvuliškos baimės. Manote, aš trinsiuos čia, kol vadinamoji teisinė sistema išsikuops savo mėšlą? Šūdausis būčiau. Autobusai į Ostiną ir San Antonijų kursuoja kas porą valandų. Bankomatas su penkiasdešimt dviem doleriais — babūnėlės vejapjovės fondu — yra per kvartalą nuo Greyhound autobusų stoties. Tai yra už penkių kvartalų nuo čia.

Mašininkė atsidūsta ir dar kiečiau sučiaupia lūpas. Tada, palinkusi prie teisėjos ausies, prisidengia burną delnu. Besiklausydama teisėja Gjuri susiraukia. Ji užsideda akinius ir nužvelgia mane. Paskui — mašininkę:

— Kada tas kitas raportas? Po pietų?

Mašininkė linkteli ir teisuolės akimi žybteli Veinės pusėn. Teisėja ištiesia ranką prie savo plaktuko.

— Posėdis atidedamas iki antros valandos.

Taukšt!

— Prašom stot, — užbaubia pareigūnas.

Įtariu, kad nuo pamokslų krušos sustandėję vyrukai, gyvenimo dėsnius ramiai įsikirtę trikampiai, kampuoti tamsios šlovės bičai per teismo pietų pertraukas savo kamerų vienumoje traukia dūmą. Jiems veikiausiai nereikia pliurpti su savo mamelėm.

— Ką gi, Vernonai... Kaip čia pasakius... Tu turi nuosavą kamerą ar tave pasodino su kitais... na, supranti... su kitais vyrais!..

Baris stirkso prie telefono ir smakso į ožkos putę susiraukšlėjusiom akim. Atrodo, ir Eilynos antakiai šiandien pakilę — tiek, kiek sustandėjęs kuodas leidžia. Nežinau, kaip pas jus, bet šiame krašte moralinis pranašumas demonstruojamas antakiais.

— Na, pats supranti, — tęsia mamelė, — tiek prisiklausius apie simpatiškus, dorus berniukus, kuriuos visuomet... Na, supranti, prisiklausius apie stambesnius vyrus, užkietėjusius nusikaltėlius, kurie simpatiškus berniukus visuomet...

Dievaži, kiek metų išgyvenusi šioje laisvoje šalyje, ji dar nesusigraibė žodžių, kad galėtų stačiai paklausti: „Ar koks recidyvistas dar nepaėmė tavęs per subinę?“ Šit kokie graudūs reikaliukai. Prieš jus moteriškė, kuri užtraukia užuolaidas ir užveda idiotišką šneką, kai du šuneliai pradeda drožtis gatvėje. Tuo tarpu pati, kiek ją pažįstu, kasnakt turbūt susigrūda į šikną supistą gaisrinę žarną, — tiesiog savo malonumui. Aš jums sakau!

Besikalantį atšiaurumą mamelės balsas nubraukia lyg sušiktus medvilnės pūkelius miegamajame. Į ką panašus šitoks supistas gyvenimas?! Šviesa pro langą vadina mane, čiulba apie anoj pusėj ant šaligatvio tyžtančius ledus, apie visai čia pat tvyrančius vandens lašelius. Vasarinės suknelės iki pat Meksikos alsuoja gaiva. Bet tik ne man. Aš pasmerktas stebėti, kaip Eilyna trina šerifo balną, — jau antrąsyk nuo to laiko, kai čia patekau.

Pagaunu save svarstantį, ar šerifo balnas visuomet susilaukia tiek dėmesio, ir jeigu taip, tai kodėl jis dar neprabrūžintas kiaurai. Paskui pastebiu, kad kabinete yra televizorius. Eilyna dirsčioja į jį.

Pietų meto žinios. Pasigirsta šaukimų dūdos ir mušamieji, paskui tolumoje pasimato kažkokio šūdausio, spoksančio pro užpakalinį tolstančio Smito apygardos transporterio langą, marmūzė.

— Vernonai, turiu akmenėlių į tavo daržą, — pareiškia mamelė.

— Dabar turiu eiti.

— Ką gi, Vernonai...

Klankt.

Akys prilimpa prie ekrano. Lengvas vėjelis šnarina celofaną virš Lečiugų meškiukų fermos, paskui pasigavęs pašiaušia Lolio kaltūną. Pro Lolio balsą prasimuša ritmingas pompos girgždesys.

— Ši išdidi bendruomenė ryžtingai žengia iš antradienio šoko šešėlio, — areštuodama naują žaidėją iš mirtino priežasties ir pasekmės tinklo, parklupdžiusio kadaise ramutėlį miestą.

— Kada mane kas matė ant supistų kelių?! — apžergdamas kėdę suriaumoja Baris.

— Kaimynams Vernonas Gregoris Litlis atrodė normalus, gal netgi drovokas paauglys, vaikinas, kuris gatvėje nepatrauktų jūsų dėmesio. Šitaip buvo iki šios dienos.

Ekraną užplūsta ryškiaspalviai vaizdai: nusikaltimo vietą žyminti juostelė kratosi po pajuodusiu dangumi, kruvinos lavonmaišių šliūžės, bobelės sudrėkusiom akim, su picos sūrį primenančiom seilių tįsenom. Galų gale — mokyklinė nuotrauka su išsišiepusiu manimi.

— Be abejo, aš pastebėjau, kad tas bernas keičiasi, — kalba Džordžą Porkomi. Už mišrainės maišytuvo ant baro mūsų namuose matyti paslėptos jos cigaretės. — Jo batai pasidarė agresyvūs, jis užsispyręs reikalavo skustagalvių šukuosenos...

— Suprantu, — fone atsiliepia Betė.

Šuolis prie Leonos Dant. Užrašas Gucci ant Leonos rankinės tokio dydžio, kad pastaroji turėtų būti visu jardu aukštesnė.

— Tai bent, o atrodė visai, na, eilinis vaikiukas.

Niūrūs, nedarnūs ksilofono garsai persmelkia skambančią muziką, kai kamera koridorium šokuoja mano kambario link. Lolis stabteli prie mano lovos ir atsisuka į kamerą.

— Vernonas Litlis man buvo apibūdintas labiau kaip vienišius, keletą artimų bičiulių turintis vaikinas, labiau užsiėmęs savo kompiuteriu ir... skaitymu.

Kamera nirtulingai neria į skalbinių krūvą šalia mano lovos. Išlenda moteriškų apatinių katalogas.

— Tačiau nei Steinbeko, nei Hemingvėjaus asmeninėje Vernono Litlio bibliotekoje mes neužtiksime... Tiesą pasakius, jo literatūrinis skonis apsiriboja tik šit kuo...

Katalogo puslapiai supliaukši ekrane, žaismingieji torsai, kadaise sutraukę mano kraujo gyvybę kausčiusias gėdos grandines, dabar pjauna mane. Netrukus pastringam ant šešiasdešimt septinto puslapio. Pliaukšėjimas pasibaigia.

— Nekaltas lipukas, — kelia klausimą Lolis, — ar šiurpi iškrypusio seksualumo, sietino su antradienio nusikaltimu, užuomina?

Prie ksilofono prisišlieja išderinti smuikai. Kamera mano kompiuterio ekrane pritraukia bylą pavadinimu „Namų darbai“. Klik klik — nuoroda į invalidų sekso nuotraukos, kurias išsaugojau Silasui Benui.

— Vajetau, — surypuoja mamelė. — Kad man bent į galvą...

Lolis prisėda šalia jos ant mano lovos, graudulingai suraukdamas antakius stogeliu.

— Ar dabar būtų teisinga jus, kaip Vernono mamą, įtraukti į šios tragedijos aukų skaičių?

— Ką gi... Manau, kad aš esu auka. Aš iš tikrųjų taip manau.

— Bet jūs vis tiek tvirtinate, kad Vernonas nekaltas?

— O Dieve, mamai jos vaikas visuomet bus nekaltas... Na, netgi žmogžudžius myli jų artimieji, suprantat.

Kažkokia supistą paradaimo kaita. Šioje vietoje Lolis pabaigia. Netgi Baris sumoja, kad tai jau viskas, ir atsidusęs pakyla nuo kėdės:

— Laikas keliauti.

Jis nukreipia mane durų pusėn, bet nujausdamas artėjantį smūgį aš nesiskubinu. Viskas būtų kitaip susiklostę, jei kiek ankstėliau būčiau išmokęs rašyti, jei tik būčiau buvęs žvitresnis, įprastesnis vaikas. Bet, pasirodo, aš teįstengiau iškeverzoti Alamas 2 , tik sulaukęs septynerių. Todėl ant pirštais nuteplioto paveikslėlio, kurį penkiametis padovanojau mamelei, užrašo nėra. Tik krūva lavonų-pagaliukų ir gyva pekla raudonos.