Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Kur nors susiruošei?

— Į Surinamą.

Jis nusižvengia.

— Kaip čia atsikapanojai? Šįryt aš nemačiau mašinos.

— Pėsčiom.

Turėčiau paaiškinti, kad mamelės mašina remontuojama. Bet jos nėra grabų dirbtuvėse. Mašina sumokėjo už naująjį kilimą svetainėje — tą patį, į kurį Bredas šluostosi savo pirštus.

— Kaip manai, ko farams reikia?

— Manęs klausiat!

— Ha, — Lolis papurto galvą. — Pats supranti, geriau jau nebus. Paklausyk manęs: reportažą aš galėčiau baigti dar prieš saulėlydį, o sutemus jį jau transliuotų. Vernai? Manau, laikas papasakoti tavo istoriją. Tikrąją, nesumeluotą istoriją.

— Gal, — sakau susmukdamas sėdynėj. Jaučiu, kaip Lolis stebi mane.

— Tau net nereikės pasirodyti, galiu sulipdyti reportažą iš gabalų su tavo draugais ir šeima. Kamera užtaisyta, didysis žmogau. Tik išsižiok.

Klausausi Lolio pasiūlymo, bet lieku sėdėti, trokšdamas, kad Merionas Naklzas papasakotų savo prakeiktą istoriją. Jis žino, kad esu švarus, buvo tenai. Negaliu patikėti, kad visa ugnis krypsta į mane, — tą, kuris turi saugoti šeimos paslaptis, — o Naklzas tuo tarpu bimbinėja sušiktai tylėdamas. Įdomu, ko gi jisai užsiraukė?

Sudarkyta mėsininkų orkestro melodija išspjauna mus į Bjulos gatvę popierinių draiskanų sūkuryje. Kol manęs nebuvo, aplink siurblį išdygo mažytė mugė. Vienas prekystalis pardavinėja virtuvės prijuostes, lygiai tokias pat kaip Pemės. Šalimais keli žurnaliūgos ploja baksą už kažkokius čiulpinukus iš Hiustono. Čiulpinukų pardavėjas bejausmiu veidu užsiriša prijuostę. Prijuosčių prekeiviai bejausmiais veidais želėja čiulpinukus. Mano veidas pasidabina išpampusios Beždžionės mina. Tokia nutaisoma tada, kai gyvenimas aplinkui žengia septynmyliais žingsniais, o tu sustingęs styrai vietoj. Pavyzdžiui, aplink siurblį iškyla ištisas parduotuvių pasažas, o mano bėdos tos pačios, su kuriom išsinešdinau iš ryto. Nunarinu galvą ir paspiriu ženšenio buteliuką.

— Įkalk.

— Ką sakot?

— Įkalk ženšenio, nesuglebk.

Kai Lolis tai sako, aš pastebiu, kad ženšeninis myžalas tokio pat atspalvio kaip ir LSD žirneliai mano saujoj. Per ženšenį šunys niekaip jų nesuuos. Tiesiu ranką prie buteliuko, bet Lolis spusteli stabdį, kad aplenktų po Lečiugos gluosniu besimėtantį meškiuką. Aš prarandu pusiausvyrą ir žolės suktinės išslysta iš delno.

Lolis užgesina variklį, pasižiūri į suktines, pakelia vieną nuo grindų, apuosto ir išsišiepia. Tada pažvelgia į mane.

— Ha!.. Galėjai pasakyti, kad nenori dalytis.

— E, iš tikrųjų tai jos ne mano.

— Šiaip ar taip — greitai bus tavo, — ištaria jis šnairuodamas į veidrodėlį.

Atsisuku, kad pamatyčiau, kaip Smito apygardos transporterio nosis įsmunka į Bjulos gatvę už kvartalo nuo mūsų. Supisti Velcro lipdukai surakina man vidurius.

— Duok jas čia, — sako Lolis. Jis pasikelia ir sukiša suktines į skylę sėdynėje.

— Dėkui. Aš tuoj.

Skrieju stačiai per vejelę į namus, koridorium — į savo kambarį, kur nusuku ženšenio dangtelį. Teilorės LSD žirnelius sugrūdu į buteliuką. Myžaluose jie tučtuojau ištirpsta, o dangtelis užsisuka kaip naujas. Sviedžiu buteliuką į Nike dėžę šalia spynos rakto ir vėl paslepiu spintoje. Kai visiškai atsileidęs ir palengvėjimo prakaito ataušintas išslystu į prieangį, išvystu transporteriu atriedančius Veinę Gjuri, mamelę ir Smito apygardos pareigūną. Oro kondicionierius it jūros dumblius šiaušia jų plaukus, išskyrus mamelės, kuri pati pasišiaušus lyg nenuorama plukė. Lolis tūno Lečiugų gluosnio paūksmėj. Manau, galų gale tas Loliukas pasirodė visai nieko. „Tikras žmogus“, — kaip pasakytų kadaise pliauškus misteris Naklzas Nelabasis.

Staiga Likimas meta savo eilinę kortą. Naftos siurblio pašone praslysta Leonos Eldorado, išpūtęs nuo perdžiūvusių, apipelijusių dziundzių ir gilių, karčių troškimų. Mamelė susileidžia. Bybėtinai stulbinantis tų bobelių sugebėjimas laiku pataikyti, turiu pasakyti, — tarsi skandalų radarą turėtų ar kokį galą. Iš mašinos jos išputoja it pamuilės iš skalbyklės situacijų komedijoje. Išskyrus Bredą, kuris lieka gale, — paželėti snarglio, suprantama. Betė Pričard išlipusi ima stripinėti po vejelę it susišikus višta.

— Manau, man reikia į vonią — man neramu dėl tos infekcijos.

Leoną su Džordžą užsiima pozicijas prie mūsų gluosnio.

— Sveikute, Dorise, — pamojuoja jos. Aš beveik spėju įsmukti atgal į namą, bet Veinė Gjuri iš transporterio išsikrapšto greičiau, nei galėtum tikėtis.

— Vernonai Litli, prašom prisistatyti čia.

— Dar viena bėda, Dorise? — klausia Leoną viltingai.

— Ne, nieko baisaus, mergaitės, — kalba mama. — Namie turiu čiulpinukų.

— Negalim užtrukti, — aiškina Leoną. — Trečią pas mane atvažiuoja kieme kloti dangos.

— O aš maniau, kad tai žmonės su mano specialiąja laida, — beria mamelė, skuosdama per dirvą. — Pamačiau mašiną ir pamaniau, kad tai naujasis šaldytuvas...

— Mam? — kalbinu ją. Ji negirdi.

Joms dar neprasmegus viduj, Džordžą ant mamelės peties užkrauna savo ranką.

— Brangute, žinoma, kad jį persekios, jeigu jis ir toliau bus užsispyręs ir nekeis savo išvaizdos — ta šukuosena tikras košmaras.

— Na, aš neįstengiau jo užlaužti, žinai, kokie tie berniukai... — pranyksta tamsoje mamelės balsas, kai durys taukštelėdamos užsisklendžia.

— Vernonai, — sako Gjuri. — Pasivažinėkim truputį.

Ieškau jos veide atskleistos tiesos ir neišvengiamos atgailos ženklų. Tačiau neaptinku.

— Ponia, manęs ten net nebuvo...

— Nejaugi? Tada sunku paaiškinti, iš kur tie mūsų aptikti pirštų atspaudai, ar ne?

Įsivaizduokite Smito apygardos šerifo transporterį gatvėje tarp trijų medinių namų, su tykiai jame tupinčiu manimi. Gluosniuose kuo ramiausiai čirškia vabalai. Vabzdys maldininkas tarška už mugės prekystaliais paverstų virtuvinių stalų, nugramzdintų lopelyje aukštos žolės, kuri, lyžčiodama Martirijaus pakraštį, liula iki pat Ostino. Po kurio laiko prie mano lango išnyra Bredas Pričardas. Nosis užversta į dangų, pirštas nukreiptas į batus.

— Air Max, — pareiškia. — Nauji.

Stirkso užmerktom akim, laukdamas, kada pasiųsiu jam supistą oro bučinį, pulsiu į ašaras ar kokį galą. Mulkis.

Pakeliu prie lango savo koją:

— Jordan New Jacks.

Jis tučtuojau praveria akis, prieš parodydamas į mano Nike.

— Seni, — kantriai paaiškina. Tuomet parodo į savuosius: — NAUJI.

— Kepsninės ant ratukų kaina, — duriu pirštu į jo kedus. Paskui į saviškius. — Vidutinio reaktyvinio lėktuvo kaina.

— Ne.

— Tikrai, bybiai rautų!

— Gero kalėjimo!

Nušlepsėjęs per vejelę Bredas užstraksi prieangio laipteliais. Iš mano paties namų tarpdurio vienui vienas pirštas švysteli mano pusėn, — kol durys pokšteldamos užsisklendžia. Policininkui užvedus transporterį, durys vėl atšoka. Išpuola mano motušė ir pasileidžia link gatvės.

— Vernonai, aš tave myliu! Pamiršk viską, kas buvo — žinai, netgi žmogžudžius myli jų artimieji...

— Po velnių, mam: aš ne žmogžudys!

— Na, aš žinau... Čia tik pavyzdys !

Lolis įbeda į mane akis iš savo furgono, lyg ir pamodamas kamera.

— Tik išsižiok! — rikteli jis.

Mama bejėgiškai sustoja gatvės vidury už mūsų ir nunarina galvą ant krūtinės. Lūpos pasipuošia ašarų papliūpai. Iki kaulų smegenų geliantis vaizdas. Pro užpakalinį langą persisukęs matau, kaip Lolis pripuola prie mamelės ir uždeda jai ant peties ranką. Išbrinkusi mamos galvelė pasiduoda link jos. Lolis kyšteli po galva savo petį, kad sugertų ašaras, paskui išdidžiai atsitiesęs grėsmingai akimis nulydi tolstantį transporterį su manimi.