Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Nagi, pirmyn, ponaiti, tie karčiai juk vis tiek ataugs.

— Po galais, mam...

— Vernonai, aš tiktai stengiuos tau padėt. Dar reikės tau ir kokių padorių batų paieškoti.

Prakaitas ima tvenktis mano tarpušikny. Šviesos nėra, vos vienas kreivas saulės spindulys pro durų angą įspįsta ant žalių plytelių. Tvyrantis skerdienos tvaikas. Patalpos vidury musės saugo dvi istorines kirpyklos kėdes: balta oda nurudusi, sutrūkinėjusi ir sustandėjusi. Patikrinu, ar nėra diržų rankoms. Vienoje įsitaisau aš, kitoje — Doičmanas. Jo rankos po apsiautalu tik slankioja, slankioja. Laukti jam, atrodo, patinka. Tuo metu kieme pasigirsta švilpukas ir aptvare ant smėliuko išsirikiuoja mėsos kombinato dūdų orkestras. „Trūturū-tu-rū“, — prasideda orkestro repeticija. Vienai orkestro vedlei, kurią išvystu pro duris, apie aštuoniasdešimt tūkstančių metų, šikna žygiuojant pliaukši į kulnis. Akys sprunka prie televizoriaus patalpos kampe.

— Žiūrėk, Vernonai, jis neturi nei rankų, nei kojų, bet kaip puikiai prisižiūri. Ir darbą turi, žiūrėk — jis netgi investuoja akcijų biržoje.

Televizoriuje to berniūkščio klausia ir kodėl jis taip gamtos apdovanotas. „Argi ne visi tokie?“ — patrauko tas pečiais.

Kirpėjas daugiau raižo orą. Musės krinta perkirstos pusiau.

— Buvo Baris. Sakė, tas reikalas narkotikais atsiduoda.

— Už narkotikus atseit duoda, taip, — pritaria misteris Doičmanas.

— Narkotikais atsiduoda, arba kitu ginklu.

— Arba kitu galu atsiduoda, aa-haa. Girdėjau, buvo kelnaičių kultas, — jūs girdėjote apie kelnaičių kultą?

Geriau pasvarsčius, ši diena užknisa. Nesinori čia būti, jei aptiktų narkotikų. Taigi aš sėdžiu su dviem žolės suktinėm ir pora rūgšties žirnelių kišenėje. Žirniukai žvėriški, pasak Teilorės: nuryk vieną, ir smegenėlės neva iššaus pro nosį. Pakeliui bandžiau jais atsikratyti, bet Likimas nebuvo man palankus. Šiomis dienomis tas supistas Likimas nuolatos stoja prieš mane.

Susikrausiu kuprinę ir mausiu pasišokinėdamas — štai mano planas. Pasišiaušęs ir vienišas, toks, kaip per teliką rodo. Atsikratysiu Teilorės šlamšto ir mausiu pasišokinėdamas. Kur kas sėkmingiau nei praeitą naktį — su Loliu ir lauke susimetusia visa pasaulio žiniasklaida. Prilėkė šniukštinėdami vos keturis žingsnius nuo prieangio pajudėjus. Dabar galvoja, kad tą šlamštą išgabensiu kuprinėje. Ilga buvo praėjusi naktis, brolyti, ilga ir šiurpulinga šmėklų bei pamąstymų naktis. Pamąstymų, kad reikia veikti.

— Veinė pardulka su šunimis, — porina kirpėjas. — Pasakysiu jai, kad mums ne kažkokių šunpalaikių reikia, o specialiosios paskirties būrio su automatais. Kad kailį kaltininkams nudirtų.

Čyrkšt čakšt! — genėja jis mano makaulę. Tyrinėju grindis, ar nepamatysiu savo ausų.

— Kailiukai geriau nei šunys, — atitaria Doičmanas.

— Sėdėk ramiai, Vernai, — perspėja mamelė.

— Turiu šį tą nuveikti.

— Hmm, tave turbūt paimtų į Hariso parduotuvę.

— Ką?

— Dirbti, supranti? Sebas Harisas net sunkvežimį įsigijo!

— Aš visai ne apie tai. Šiaip ar taip, visa ta krautuvė priklauso Sebo tėčiui.

— Ką gi, dabar tu esi šeimos galva, aš dedu viltis, kad tu prasimuši. Visi bernai, kuriuos pažįstu, turi darbus, štai ir viskas.

— Kurie bernai, mam? Na, kurie?

— Na... Rendis ir Erikas?

— Rendis ir Erikas negyvi.

— Vernonai Gregori, aš tik sakau, jei nori įrodyti, kad esi iki galo suaugęs, pats laikas įsikirst, kaip reikia suktis šiam pasauly. Būk vyras!

— O taip, klausau.

— Ir nevaidink kietuolio svetimų akivaizdoj. Kad nesibaigtų kaip aną kartą, kai aš suradau tas kelnaites.

Doičmano ranka po apsiautalu trūkteli.

— Po velnių, mam!

— Pirmyn, burnok prieš savo motiną!

— Aš neburnoju!

— Dieve mano , jei čia būtų tavo tėvas...

— Veinė užtat čionai, — paskelbia kirpėjas. Apsisuku ir strykteliu iš kėdės, per galvą nusiplėšdamas apsiautalą.

— Ką gi, pirmyn, Vernonai... Nagi, pirmyn, — pažemink savo motiną po viso to, ką teko patirti.

Pisau ją! Pokšteliu į saulę pro duris. Pro orkestrantų kojas žybteli Smito apygardos transporterio masė. Martirijiniai iš esmės tik supistas juokelis, tačiau su Smito apygardos vaikinais geriau nežaisti. Jų kadrai, kaip Dievą myliu, važinėja šarvuotais transporteriais. Trombonų iešmams akinamai žybsint, ragai atmuša vaizdus, kuriuose liulėdamas išsilydau ir susigeriu į krūmus aptvaro pakrašty ties stačia atkalne.

Keberiojantis įkalnėn įkaitusios žolės brauko per veidą, arkliniai mašalai kirbina orą, bet dulkės per tingios, kad kiltų į viršų. Vienui vienas debesys kybo danguj virš apmirusio iš nevilties mano kūno. Močia manęs nesivys. Ji liks kur buvusi, pripasakos apie mane visokiausio mėšlo tiems berniukams, kad kitą kartą susitikus jie galėtų nutėkšti gudrias šypsenėles. Subinėn susikišk tas mano kelnaites! Ir bybiene, o ne narkotikais čia kvepia! Nė velnio, Jėzus niekad neturėjo pinigų. Matot, koks Isterikvilis? Mokslo duomenim, šiam mieste turėtų būti dešimt skvilijonų smegenų ląstelių, bet jei garsiau riaugtelėjai nesulaukęs dvidešimt vienų, jos teišgali suformuluoti dvi mintis: arba tu supistai nėščia, arba šnioji narkotikus. Pizdon! — dingstu iš čia. Įsiutus gyvenimas paprastesnis. Žinau, ką daryti, ir kad mane galas, jei to nedarysiu. Supiston subinėn tas mano kelnaites!

Atskleisiu jums savo atradimą: tokios peilių sukiotojos kaip mano motušė, tiesą sakant, aktyviuoju paros metu iš įvairiausio mėšlo verpia baisulinį tinklą. Rimtai, visai kaip vorai. Visus supistos visatos žodžius jos registruoja ant tavojo peilio. Kol galiausiai, kad ir kokį žodį sakytum, vis tiek pajusi jį ant savo peilio ašmenų. Tarkim: „Oho, matai tą mašinytę?“ — „Aha, mėlyna kaip ir tas švarkelis, kurį apsivėmei per Kalėdų vaidinimą, pameni?“ Suvokiau, kad tėvai savo tikslų pasiekia mokėdami naudotis tavąja bukumo ir mėšlinų dalykų duomenų baze ir laikydami ją paruoštą kovai. Nesuklyskit, paties jus per supistą sekundės dalį. Daug greičiau, nei spėsite paleisti į darbą artileriją, kurią sapnuojate. Ir pasakysiu, kad iš neturėjimo kas veikti — kai jų pupuliuko blizgesys vieną sykį apsitrina — tėvai pradeda ta baze naudotis tiesiog savo malonumui.

Sustingstu be kvapo. Kelyje už posūkio kažkas subarška. Raudonas furgonas atraito pakalnėn dulkių uodegą. Lyg turėdamas senatvinių sutrikimų, — nesumesdamas, ką čia daryti, — permetu akimis savo marškinėlius. Džingt! — jie atmuša Lolį. Jis cypčiodamas sustoja ir delnu nuleidžia automatinį langą. Tik tik tik, — vožtuvo stūmikliai skaičiuoja laiką drauge su mano širdim.

— Didysis žmogau!

Pamojuoju lyg iš šaldymo skyriaus supistoj naktinėj krautuvėlėj ar kur. Reikėtų mest narkotikus tenai, kur stoviu, bet šunys netoliese. Jie suuostų. Šiaip ar taip, nesu jau toks ryžtingas gyvenime, nors ir svylančiais padais, nors ir kunkuliuodamas pykčiu. Peilis, bybiai rautų. Van Damas turi būti tavo dievukas, jei nori mest narkotikus tiesiog va čia.

— Matai faraonus? — rikteli Lolis. — Jie važiuoja iš tavo namų — šok į vidų.

Ženšenio buteliukai skimbčioja ant grindų, kai mudu brėžiame šviežią dulkių juostą mano namų link.

— Kur likusi galvos dalis? — Lolis veidrodėlyje laižosi antakius. Aiškus daiktas, veidrodėly kurį laiką kelio neišvysi.

— Neklausinėkit, — burbteliu.