Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Tai bent, — nustemba Leoną. — Specialiosios laidos? Kokios spalvos?

Mamelės akys smenga į grindis:

— Na... Migdolinė ant migdolinės.

Jūs tik pažvelkite į ją: išraudusi ir spindinti prakaitu, susikūprinusi po savo rusvais plaukeliais savo rusvoje virtuvėje. Giliai viduje mamelės organai pulsuoja viršvalandžius, kad tulžį paverstų žemuogių pienu. Išorėje rusvas jos gyvenimiūkštis, besisukantis aplink juokingai rausvą jos suknelės peteliškę, genda be jokios naudos.

— Mam? — remiu ją iš vonios pusės.

— A, štai kur tu... Nueik paklausk to vyruko iš televizijos, ar nenorėtų kokos. Lauke tikriausiai koks devyniasdešimt laipsnių.

— To, kuris apsirengęs kaip Rikardas Moltenbomas?

— Na, jis kur kas jaunesnis už Rikardą Montalbaną, argi ne, mergaitės? Ir dailesnis...

— Hmm, — numykia Pemė.

Džordžą pasikelia savo krėsle, kad sugautų mamelės akis.

— Nori lyg niekur nieko pakviesti į vidų absoliučiai svetimą žmogų?

— Na, Džordžete, martirijiniai garsėja savo svetingumu...

— A-ha, — purkšteli Džordžą. — Nemačiau čia nė vienos aistruolių komandos narės, kai tąsyk sugedo jų autobusas.

— Na, bet tai visai kas kita.

Visos mergaitės, išskyrus Pemę, persimeta sučiauptomis lūpomis. Džordžą truputėlį krenkšteli.

Bredas Pričardas palieka ramybėje šikną. Dabar kantriai ir nuobodžiai išradinės dingstis, kaip susigrūsti tą savo pirštą į nosį. Išslysdamas pro virtuvės duris sugaunu Bredo žvilgsnį, parodau į savo užpakalį ir lyžteliu pirštą.

— Mam! — užspiegia jis.

Bjulos gatvė sproginėja nuo karščio. Nueinu vingiais iki limonado prekystalio, kurį keli vaikigaliai įsitaisė ant dvyliktojo namo keliuko. Už informaciją apie reporterį jie paprašo pusės dolerio, tad parvinguriuoju atgal ir patikrinu raudonąjį furgoną po Lečiugų gluosniu. Priploju nosį prie užpakalinio jo stiklo. Už sėdynės matosi priešpiečių dėžutė su parudavusiu obuoliu. Ant grindų — keletas laidų ir nutrinta knygšė. „Užkariauk žiniasklaidą“ — jos pavadinimas. Tada išvystu Ledesmos galvą ant aulinių batų. Išsikėtojęs nuogas ant brezentinio kilimėlio, užsimerkęs, raumeningas ir slidus.

Strykteli kaip užkluptas zuikis.

— O tu šūde ! — pasirėmęs ant alkūnių, pasitrina akis. — Didysis žmogau, eikšen prie durelių.

Paspiriu į Lečiugų vejelę pasimetusį žaisliuką, slinkdamas mašinos pašone. Prakaito banga trenkia į mane, durelėms prasivėrus. Vyruko veidas blizga. Jam neabejotinai per trisdešimt. Aiškus daiktas, mano mamelei jisai patinka, bet aš nesu tuo tikras.

— Gyvenate furgone? — klausiu.

— Ha, motelis užgrūstas. Bet kuriuo atveju mano korporacijai Amex tai tik į naudą, — kai čiumpa už drabužių, ant grindų pažyra krūva stiklinių buteliukų.

— Mama sako, galite užsukti kokos.

— Aš mielai pasinaudočiau jūsų tualetu. Ir galbūt perkąsčiau šį tą.

— Turime džiaugsmo pyragėlių.

— Džiaugsmo pyragėlių ?

— Neklausinėkit.

Ledesma čiumpa nuo grindų saują buteliukų ir, tempdamasis kombinezoną, susikiša į kišenę. Jis nužvelgia mane žvitriomis, tamsiomis akimis.

— Tavo mama šiandieną įsitempus.

— Viena iš geresnių dienų.

— Ahahahah, — nusižvengia jis lyg koks astmatikas ir pliaukšteli man į ranką. Panašiai pliaukšėdavo mano tėtis, kai būdavo draugiškai nusiteikęs. Kertame gatvę ir įsukame į keliuką, bet prie norų suolelio Ledesma stabteli, kad susigrabaliotų vyriškumą. Paskui pakraipo galvą ir pasižiūri į mane.

— Vernai... Tu nekaltas, tiesa?

— Aha.

— Ha, nesuprantu, kodėl man taip nutinka. Tau ant galvos pila visokį šūdą, ir aš negaliu nustoti galvojęs: į ką panašus šitoks supistas gyvenimas?

— Pasakojat tai man.

Ledesma uždeda man ant peties ranką:

— Aš pasirengęs tau padėti.

Aš tik įsispoksau į savo New Jacks. Intymios akimirkos atvirai šnekant — visai ne mano sritis, ypač kai prieš akimirką matei vyruką nuogą. Susizgrimbu, kad dalyvauju supistame televiziniame spektaklyje, drebinančiame visą miestelį. Ledesma, spėju, tai supranta. Jis patraukia savo ranką, vėl pasikrapšto tarpkojį ir atsiremia į norų suolelį, kuris stipriai pasvyra.

— Šūdas! — atsitraukia jis. — Negali jo pastatyti tiesiai?

— Jooo, suprask: atgal į parduotuvę.

Ledesma nusikvatoja.

— Turėtum papasakoti savo istoriją, mažasis didysis žmogau, susigrąžint gerą vardą. Autsaideriai pasauliui be galo patinka.

— O kaip tas numeris su šerifo padėjėja Gjuri?

— Ha... Kamera neveikė.

— Eik tu sau.

— Vadink tai paslauga — autsaiderio autsaideriui.

— Jūs — autsaideris! — sulig šiais žodžiais misis Porter durys prasiveria. Išlenda Kurto šnipas.

— Šiame pasaulyje tik autsaideriai ir psichai, — sako Ledesma. — Ta storašiknė šerifo padėjėja — iš psichų tarpo. Tu pamąstyk.

Ilgai nemąstau. Televizijoje privalai virpėti, tai jau supistas gamtos dėsnis. Turi virpčioti ir dieną naktį būti supistai priblokštas. Tikrai tai žinau, ir jūs taip pat turėtumėte žinoti, jei kada matėte „Teismo TV“ spoksančią mamelę. „Tik pažiūrėkit, koks jis apatiškas, jis sukapojo gabalais dešimt žmonių ir surijo jų žarnas, bet jam nusispjauti ant visko“. Asmeniškai aš nesuprantu tokios logikos, kai privalai drebėti, jei esi nekaltas. Jei paklaustumėt mano nuomonės, tai tie, kurie negraužia tavo vidurių, labiau nusipelno būti apatiški. Bet ne. Dar vienas mano atradimas: prisiekusieji žiūri tas pačias laidas kaip ir mano motušė. Ir jeigu tu nevirpčioji, esi kaltas iki užsikrušimo.

— Nežinau, — sakau sukdamas prieangiu.

Ledesma nesijudina.

— Nenuvertink paprastos publikos, Vernai: žmonės nori matyti, kaip daromas teisingumas. Aš sakau: duok jiems tai, ko jie nori.

— Bet, taip sakant... Aš nieko nepadariau.

— Ha, o kas tai žino? Žmonės padaro išvadas žinodami faktus ar nežinodami jų. Jeigu neišlįsi pats ir neapibrėši savo paradigmos, kas nors kitas nupaišys ją už tave.

— Mano — ką?

— Pa-ra-dig-mą. Niekad negirdėjai apie paradigmos kaitą? Pavyzdys: pamatai žmogų, grabinėjantį tavo senelės užpakalį. Ką pamanai?

— Šunsnukis.

— Teisingai. Paskui sužinai, jog užpakaliu ropojo mirtinai pavojingas vabalas ir tas žmogus iš tikrųjų nugalėjo pasišlykštėjimą, kad išgelbėtų tavo senelę. Ką dabar apie jį manai?

— Didvyris, — aišku kaip diena, kad nėra sutikęs mano babūnės.

— Štai prašau — paradigmos kaita. Veiksmas nesikeičia, o informacija, iš kurios darai išvadas — keičiasi. Nežinodamas faktų, buvai gatavas nukryžiuoti tą vyruką. Dabar nori paspausti jam ranką.

— Kažin.

— Nesuprask pažodžiui, bukagalvi, — nusižvengia, niuksu įlenkdamas šešis šonkaulius. — Faktai gali atrodyti juodos ir baltos spalvų, kai jie išmetami į televizorių ekranus, tačiau profesionalų komandos turi išsijoti pilkos masės kalnus, kad jie tokie taptų. Reikia užsiimti savo poziciją, panašiai kaip prekių rinkoje. Kalėjimai prigrūsti žmonių, kurie neįtvirtino savo pozicijos.

— Stop, aš turiu liudininką, suprantat.

Ledesma pasilypėja ant prieangio laiptelių.

— A-haa, ir šerifo padėjėją Riebiašiknę jis labai domina. Publikos nuomonė bus išvien su tuo psichu, kuris pirmas bes pirštu. Tavo uodega pavojuj, didysis žmogau.

Įgirgždame pro durų keturkampį į virtuvės vėsą. Štai ir mamelė, apsišluosčiusi orkaitės pirštine, su džiaugsmo pyragėlio dėmele ant skruosto. Likusios pliuškės antrajame plane vaidina, kad nevaidina.