Ди Би Си Пьер - Vernonas Dievas Litlis

— Apžiūrėjot Litlio drabužius, ne? — šerifas kreipiasi į Gjuri.

— Mano partneris apžiūrėjo.

— Apatiniai?

— Įprastinės trikampės.

Porkomis valandėlę mąsto, pakramto lūpą.

— Vidinę jų pusę patikrinot, ką, Veine? Tam tikros rūšies užsiėmimai, žinai, gali atpalaiduoti vyrų išeinamąją.

— Jos atrodė švarios, šerife.

Užsipisk, suprantu, kur link jie suka. Įprastas dalykas, kad ten, kur gyvenu, niekas šito tiesiai šviesiai nepasakys. Pabandau suvaldyti padėtį.

— Sere, aš negėjus, jei tai norite pasakyti. Mes buvom draugai nuo vaikystės, nesuprantu, kaip jis galėjo pasirodyti...

Po šerifo ūsais išsiplečia nepatentuota šypsena.

— Vadinas, normalus bičelis, ką, sūnau? Patinka mašinos, šaudyklės? Ir... mergaitės?

— Žinoma.

— Okei, gerai... Patikrinsim, ar tai tiesa. Kiek mergina turi postų, į kuriuos telpa daugiau nei vienas pirštas?

— Postų?

— Kiaurymių, skylių.

— Ė... Dvi?

— Klysti, — pasipučia šerifas, lyg būtų ką tik atskleidęs supistą reliatyvumo teoriją.

Šūdas! Iš kur aš turėčiau žinot, tiesą sakant? Kartą įbrukau piršto galiuką į skylę, neklauskite kurią. Atmintyje užsiliko naktinės krautuvėlės prekių kiemas po audros: tyžtančio kartono ir pagižusio pieno aromatai. Kaži kodėl nemanau, kad apie juos bylotų jūsų pomoindustrija. Niekuo nepriminė tos kitoniškos merginos, kurios vardas, žinau, — Teilorė Figuera.

Šerifas Porkornis sviedžia kaulą į dėžę ir linkteli Gjuri.

— Užprotokoluokit, paskui sulaikykit, — ir išgirgždina iš kabineto.

— Veine? — šūkteli pro duris policininkas. — Fiberė laukia.

Gjuri vėl išsikėtoja į angelą sargą.

— Girdėjai, ką šerifas sakė. Grįšiu su kitu policininku užrašyti parodymų.

Kai Gjuri kulšių trinties garsas nuslopsta, pakeliu nosį, kad nors kiek atsipalaiduočiau: įtraukčiau šiltų skrebučių ir šaltmėtės kvapo. Tačiau, be prakaito ir mėsos padažo, tesuuodžiu mokyklą. Taip trenkia kumeliai, kampe užspaudę kokį romųjį žodžių meistrą. Rąstgalių sumautam kryžiui sukalti aromatas.

antras

Geriausia mano mamos draugė vardu Palmyra. Visi ją vadina Peme. Ji storesnė už mamą, tad šalia Pemės mama jaučiasi gerai. Kitos mamos draugės plonesnės. Jos nėra geriausios mamelės draugės.

Pemė jau čia. Trijose apygardose girdėti, ką ji baubia šerifo sekretorei.

— Dievulėliau, kurgi jisai? Eilyna, nematei Verno? Ei, puiki šukuosena!

— Ne per daug išdykėliška? — sučiulba Eilyna.

— Dievulėliau, ne! Ruda spalva tikrai tau tinka.

Palmyra, spėju, jums patiktų, bet ne dėl to, kad norėtumėte įsivaizduoti ją besidrožiančią, ar ką. Pemė nesinešioja su savimi peilių. Viskas, ką ji daro, — valgo.

— Ar davėte jam valgyt?

— Veinė, manau, nupirko kauliukų, — sako Eilyna.

— Veinė Gjuri? Ji turėtų laikytis Pritikino dietos — Baris jau sunkiai bepaveš!

— Labanakt! Veinė, po šimts, beveik gyvena „Bar-B-Chew klėtyje!“

— O Dieve mieliausias.

— Vernonas viduje, Peme, — sako Eilyna. — Geriau palauk už durų.

Taigi durys išvirsta. Pemė įkrypuoja išsitempusi kaip styga, tarsi su knygomis ant galvos. Šitaip svorio centrą išlaiko.

— Vemi, mėsos gavai? Ką šiandien valgei?

— Pusryčius.

— O Dievulėliau, turėsim užšokti į „Klėtį“.

Kad ir ką besakytum, ji jau lekia į „Bar-B-Chew klėtį“, tikėkit manim.

— Negaliu, Peme, aš turiu likti.

— Paistalai, nagi judinkis, — tempia mane už alkūnės. Jos jėga sufleruoja pačiam kojom remtis į žemę. — Eilyna, aš veduosi Verną — paaiškink Veinei Gjuri, kad šis vaikinas neprivalgė, aš palikau savo mašiną, iškištą į gatvę, o ji tegu geriau pradangina keletą svarų, kol nesutikau Bario.

— Palik jį, Peme, Veinė dar nebaigė...

— Aš nematau antrankių, o be to, vaikas juk turi teisę pavalgyti! — nuo Pemės riaumojimo ima tirtėti baldai.

— Ne aš sugalvojau taisykles, — kalba Eilyna. — Aš tik sakau, kad...

— Veinė neturi teisės jo sulaikyti, pati žinai. Mūsų nebėr, — nukerta Pemė. — Puiki šukuosena!

Eilynos atodūsis pasiveja mus koridoriuje. Pastatau ausis, ar neišgirsiu Gjuri ar šerifo, bet postuose, atrodo, tuščia. Turiu minty šerifo nuovados postus. Atsitokėju jau tolokai nuo pastato, Palmyros traukos zonoje. Su šia superšiuolaikiška bobele nepasiginčysi, garbės žodis.

Lauke saulė apėjusi debesų brūzgynais. Jie užkuria drėgnąjį šunį, kuris visada šiose vietose pūkšuoja prieš audrą, raugčiodamas amalu. Likiminiai debesys. Nešk pimpalą iš miesto, varyk aplankyt babūnėlės ar dar ką, — byloja jie, — iki viskas nurims, iki tiesa prasisunks. Išnešk iš namų narkotikus ir leiskis kelionėn.

Nuo Pemės Mercury variklio dangčio kyla garas. Jame virpčioja suspaustrūriai Martirijaus pastatai, liedamiesi tarpusavy per visą Gjurių gatvės ilgį žaižaruoja naftos siurbliai. Taip taip: nafta, ilgaausiai kiškiai ir Gjuriai — štai ką surasi Martirijuj. Kadaise po Liulingo jis buvo antras pagal kietumą miestas Teksase. Gavusieji į kaulus Liulinge turbūt atšliaužė čionai. Kiečiausias dalykas šiomis dienomis — kaulų laužymas užvažiuojamajame kino teatre šeštadienio vakarais. Negaliu teigti, kad esu matęs be galo daug miestų, tačiau šią vietelę išstudijavau nuodugniai, ir išvados turėtų visiems vienodai tikti. Pinigais ir daiktų kombinavimu susirūpinę žmoneliai marširuoja miesto centre, o paskui ištirpsta spalvų jūroje. Sveikatingos merginos už baltą baltesnėm kelnaitėm straksi vidury, toliau — šortų ir kartūno margumynas ligi pat pakraščių, kur pūpso purpuriniais apatiniais supančioti pypliai. Miesto pakrašty — tik kokia apskurusi grabų remonto dirbtuvė.

— Dievulėliau, — sako Pemė. — Ir kodėl gi man nepaskanavus Chik’n’Mix.

Kodėl gi ne, bybiai rautų?! Jos Mercury net žiemą tvoskia kepta vištiena, ką ir kalbėti apie šiandieną, kai trenkia it piktos dvasios įsčios. Pemė stabteli ir išpeša iš po valytuvų skrajutę. Apsidairęs matau, kad visos mašinos tokiom apkaišiotos. Sebas Harisas minko dviračiu po miglą kelio gale ir kaišioja jas. Pemė išlanksto popiergalį ir įbeda akis į raides: „Pas Harisą pigiau“. Skaityk: „Daugiau! Daugiau! Daugiau!“

— Tik pažiūrėk, — sumauroja ji, — sutaupėme pinigų Chik’n’Mix porcijai!

Didžiulis galvokrušis nuo euforijos mane sulaiko. Pemė susigrūda į mašiną. Matyti, kad visa esybe jau kankinasi, kurį iš papildomų patiekalų užsisakyti. Šiaip ar taip, ant galų pagalės ji pasiims kopūstų salotų su majonezu, nes, pasak mano mamelės, tai sveika. Daržovės, suprantat. O man, man šiandien reikia šio to daugiau. Kad ir popiet iš miesto vežančio autobuso.

Ties Džepert gatvės kampu pro mus prakaukia sirenos. Neklauskite kodėl, bet šiuo metu jie nė vieno vaiko jau neišgelbės. Kad ir kaip ten būtų, Pemė šį posūkį pražiopsos — tai jau tradicija, bybiai rautų. Pažvelkit — ar nesakiau. Dabar ji turės apsukti du kvartalus ir pasakys: „Dievulėliau, nieks šiame mieste nestovi vietoj“. Reporteriai ir operatoriai gatvėmis šlaistosi gaujomis. Aš nunarinu galvą į grindis, bene pamatysiu rudųjų skruzdžių. Bybis žino, kokios faunos dar prisiropščia į vidų per tą šimtą metų, kurių prireikia Pemei įlipti ar išlipti iš savo neraliuotos mašinos. Supistas „Gyvūnijos pasaulis“, garbės žodis.

Šiandien „Klėtyje“ visi apsitaisę juodai, išskyrus Nike ant kojų. Kol jie kraunasi vištieną, apžiūrinėju skirtingus kedų modelius. Žinot, miestas primena klubą. Jo narius atpažinsi iš apavo. Pašaliečiams kai kurie batai net neparduodami, tai faktas. Stebiu tripinėjančius juodus martirijinių pavidalus įvairiaspalvėm kojom, o Mercury lango ekrane išvydus ką neįprasto Glenas Kambelis iš Pemės magnetofono kaskart užtraukia „Galvestoną“. Gamtos dėsnis. Pemė, matot, teturi šią vienintelę kasetę: The Best of Glen Campbell. Tebegroja iki šiol nuo to laiko, kai pirmąkart buvo įmesta į magnetofono dėklą. Likimas. Pemė kaskart dainuoja vis tą pačią kūrinio vietą — partiją apie mergaitę. Manau, kad ji kada turėjo vaikiną iš Vortono, kuris panašesnis į Galvestoną nei Martirijus. Apie Vortoną, spėju, dainų nesudėta.