Geneen Roth - Moterys, maistas ir Dievas

Dietos laikymasis buvo tarsi malda. Tai buvo gaili rauda tam, kas manęs klausėsi: Žinau, kad esu stora. Žinau , kad esu bjauri. Suprantu, kad man trūksta disciplinos, bet pažvelk, kaip aš stengiuosi. Pažvelk, kaip griežtai save riboju, draudžiu ir baudžiu. Tiems , kurie žino, kokie bjaurūs jie yra, taip pat turėtų būti skirtas kažkoks atlygis.

Būtent dėl to, kad dietų laikymasis ir persivalgymas buvo pagrindiniai mano nevilties išraiškos būdai, abiejų nutraukimas turėjo sukrečiančių padarinių. Apsisprendimas liautis laikytis dietos prilygo erezijai, priesaikos, kurios nevalia sulaužyti, nepaisymui. Tai buvo tas pat, kas sakyti: „Dieve, tu buvai neteisus. Mama, tu klydai. Aš verta išsigelbėti.“ Ir kažkaip, nusprendusi atsikratyti įsitikinimo, kad esu išsigimėlė, sulaukiau to, ko niekada nesitikėjau sulauksianti: žavesio, gerumo suvokimo bei neginčijamo žinojimo, kad aš priklausau čia.

Nežinojau, kaip šį gėrį pavadinti. Netikėjau nei Dievu, nei paslaptingais išgyvenimais, tačiau negalėjau paneigti, kad patyriau kažką nenusakomo, kas užgožė mano protą, vaikystę bei pasakojimus apie tai, kas buvo gerai ir blogai. Net ir šiandien tegaliu tai nusakyti vienaip: veikiausiai mano kančia pasiekė kritinę masę — arba turėjau nusižudyti, arba man turėjo būti parodytas visiškai naujas gyvenimo kelias. Suprantu, kad daugeliu atvejų kančia neveda žmogaus į apreiškimus, tačiau mano atveju kažkodėl įvyko būtent tai.

Po pirminio nušvitimo, daug metų abejojau senais savo įsitikimais, užsiėmiau moksliniais bei dvasiniais tyrinėjimais, siekdama praturtinti esaties, kurią daugelis vadina Dievu, supratimą, tačiau būtent mano požiūrio į maistą sukeltas skausmas atvėrė visa kam duris. Netikiu Dievu ilgais žilais plaukais ir gebėjimu žvelgti kiaurai, kuris rodo prielankumą kai kuriems žmonėms, tautoms ar religijoms. Netikiu gyvenančiu danguje, atsakančiu į maldas visažiniu. Tačiau tikiu pasauliu, peržengiančiu išvaizdos ribas; tikiu, kad yra tiek daug visko, ko nematome, negalime paliesti ar nesuprantame vien pažvelgę. Taip pat esu tikra — nes pati nekart tai patyriau — jog pasaulis už išvaizdos ribų yra toks pat tikras, kaip kėdė, šuo ar virdulys.

Tikiu meile. Ir grožiu. Tikiu, kad kiekvienam žmogui kažkas atrodo gražu, kad kiekvienas myli. Jų vaikų plaukų aromatas, girios tyla, mylimo žmogaus šypsnys. Jų gimtinė, religija, šeima. Aš tikiu, kad pasekę šią meilę iki pat galo, pradėję ties gražiausiu dalyku ir nusekę jo aromatą iki pat esmės, suvoksite neapčiuopiamą esybę, ramybės ruožą, kuris leis įžvelgti tai, ką mylite, taip, kaip nakties dangaus debesų properša leidžia išvysti mėnulį.

Netikiu tuo, ką dauguma žmonių vadina Dievu, tačiau tvirtai žinau, kad vienintelis prasmingas Dievo apibūdinimas yra tas, kuriame žmogaus gyvenimas ir jo kančia — dalykai, kuriuos, esame tikri, turime slėpti ar ištaisyti, — prilyginami keliui į pačios meilės šerdį. Būtent todėl požiūris į maistą yra tinkamiausios durys.

Suprantu, kad kai kurie žmonės Dievo sąvoką sieja su prieštaringumu bei potencialiu nesantaikos kurstymu, tuo tarpu kitiems santykis su Dievu kelia didžiulį pasitenkinimą. Knygoje vartoju būtent šį terminą, kadangi jis primena neaprėpiamą platybę, kurios neįmanoma perprasti savo protu, nors galime ją pažinti per tylą, poeziją ar paprasčiausią nuojautą, jog ji visada šalia.

Dievo ir maisto sugretinimas verčia mūsų protą prieštarauti, todėl atrodo, kad tarp jų tiek pat bendra, kiek tarp titano kompiuterių ir skaisčiai raudonų bijūnų. Visi jūsų įsitikinimai apie maistą ir Dievą gali sumenkti. Galbūt tuomet toje nežinios erdvėje jums pavyks atrasti tai, ką aš patyriau tiesiogiai: požiūrio į maistą aiškumas yra tiesiausias kelias namo po viso gyvenimo tremtyje. Gal tie namai yra būtent tai, kuo Dievas visada turėjo būti.

ANTRAS SKYRIUS

Karo pabaiga

Pirmąjį stovyklos rytą savo mokinėms sakau, kad požiūris į maistą yra didis jų gyvenimo palaiminimas. Jos pažvelgia į mane ironijos kupinomis akimis, tačiau šis teiginys skamba taip maloniai, jog pasiryžta mane išklausyti. Tuomet tariu joms, kad nemėginsime pakeisti jų požiūrio į maistą; iš tiesų mes peržengsime jų valgymo sutrikimo durų slenkstį ir pažiūrėsime, kas už jų slypi. Maisto vartojimą diskomfortui malšinti išmoksime pakeisti toleravimu to, ko jos netikėjo galinčios toleruoti.

Jų žvilgsniai sustingsta. Jos pradeda raukytis bei šnabždėtis tarpusavyje.

Kodėl bet kuris sveiko proto žmogus turėtų tikėti, kad gebėjimas toleruoti netoleruojamą yra vertas laiko bei energijos siekis?

Rodos, sąmyšis gali kilti bet kurią akimirką.

Tuomet papasakoju joms apie savo gyvenimo kančią, pastangas bei pragarą, nes tai atrodo tinkama. Per keletą pastarųjų dešimtmečių supratau, kad asmeninio pragaro istorijos, papasakotos įtampos bei priešiškumo akimirkomis, labai padeda numalšinti kilusį nusivylimą. Papasakoju apie tai, kaip iš viso priaugau ir numečiau apie penkis šimtus kilogramų, kaip bjaurėjausi savimi, kaip mąsčiau apie savižudybę. Tuomet pradedu kalbėti apie tai, kaip mečiau dietas ir pradėjau valgyti ką panorėjusi.

Šią istoriją dėstau kur kas ilgiau, nei vadovaujuosi pačia idėja, tačiau tik neseniai suvokiau, kad jos radikalumas slypi ne atsisakyme laikytis dietos; paprasčiausiai aš lioviausi stengtis save pakeisti. Lioviausi su savimi kovoti, kaltinti save, savo motiną bei naujausią vaikiną dėl savo svorio. O kadangi dietos buvo tapę didžiausiomis mano pastangomis pakeisti save, atsisakiau ir jų. Man neberūpėjo, kad buvau tokia stora, jog lapkričio viduryje tetilpau į vieną vasarinę suknelę; pasiekiau savo pastangų ribą ir supratau, kad man liko dvi išeitys: liautis laikytis dietų arba nusižudyti.

Dauguma mano mokinių neįsivaizduoja pasaulio, kuriame nesilaikytų dietos ar nesistengtų numesti poros centimetrų riebaliukų nuo savo šlaunų. Labiau, nei jų karo su savo kūnais pabaiga, tikėtinas prisikėlimas iš mirusiųjų ar Brado Pitto piršlybos joms. Ne viena jų draugystė pagrįsta bendru sielvartu dėl dešimties kilogramų, kuriuos jos turi numesti, pokalbiais apie per ankštus džinsus bei naujausias, stebuklus žadančias dietas. Šios moterys pritampa visuomenėje dėl į save nukreiptos neapykantos, dėl nesibaigiančių bevaisių pastangų numesti tuos paskutiniuosius dešimt, dvidešimt penkis ar keturiasdešimt kilogramų. Šios nevaisingos pastangos garantuoja joms prisitaikymą visuomenėje. Nuolatinis mūšis su maistu bei rūbų dydžiais joms svarbus siekiant aplinkinių meilės. Jas galima palyginti su amžinai į kalno viršūnę akmenį ritančiu, tačiau taip jos ir nepasiekiančiu, Sizifu.

Buvimo Sizifu privalumas yra tas, kad turite jums sukurptą darbą. Jūs visuomet turite ką veikti. Tol, kol stengiatės, veržiatės ir iš visų jėgų mėginate atlikti kažką, ko padaryti neįmanoma, jūs žinote, kas esate: antsvorio varginamas žmogus, besistengiantis sulieknėti. Jums nebereikia jaustis pasimetusiems ar bejėgiams, kadangi jūs turite tikslą, kurio pasiekti neįmanoma.

2007-ųjų balandį Kalifornijos valstijos universitete Los Andžele buvo atliktas dietų efektyvumo tyrimas. Mokslininkai pastebėjo, jog vienos ar kitos dietos pagalba prieš prasidedant tyrimui svorio numetę moterys buvo labiau linkę jo priaugti. Iš tiriamųjų, kurios buvo stebimos trumpiau nei dvejus metus, 83 procentai priaugo daugiau svorio, nei jo numetė laikydamosi dietos. Kitas tyrimas parodė, kad dietų laikęsi žmonės jautėsi prasčiau , nei jų nesilaikę subjektai.