Motinai ,
p agaliau sulaukusiai svajonės išsipildymo gyventi Mėlynuosiuose kalnuos e
Autorės pastaba
Skaitytojams, pastebėjusiems, kad vietovardyje Misalongis rašoma a , bet ne o, kaip dabar laikoma teisinga, noriu paaiškinti — čia aprašomų įvykių laikotarpiu labiau įprasta buvo senoji forma su a raide.
— Ar nepasakysi man, Oktavija, kodėl mums taip nesiseka ir jokių permainų į gera? — paklausė ponia Druzila Rait savo sesers ir atsidūsėjusi pridūrė: — Reikės perdengti stogą.
Panelės Oktavijos Herlingford rankos nusviro į sterblę, ji liūdnai palingavo galvą ir taip pat atsiduso.
— O varge! Ar tikrai?
— Denis dėl to neabejoja.
Jųdviejų sūnėnas Denis Herlingfordas miestelyje turėjo ūkinių prekių krautuvę ir sėkmingai vertėsi vandentiekio darbais, tad jo žodis tokiais klausimais buvo neginčijamas.
— Ir kiek tas naujas stogas kainuos? Nejau būtina perdengti visą? Ar neužtektų pakeisti prasčiausius lakštus?
— Denis sako, nelikę nė vieno skardos lakšto, kurį vertėtų išsaugoti, tad, deja, veikiausiai prireiks kokių penkiasdešimties svarų.
Stojo niūri tyla, abi seserys suko galvas ieškodamos, kur gauti reikiamų lėšų. Jiedvi sėdėjo greta ant ašutais kimštos sofos, kurios geriausios dienos praėjo taip seniai, kad niekas jų nė neprisiminė. Ponia Druzila Rait labai smulkiai ir itin kruopščiai siuvinėjo kiauraraščiu drobės kraštelį, o panelė Oktavija Herlingford darbavosi vąšeliu, ir po juo kyburiuojantis nėrinys buvo toks pat dailus kaip sesers siuvinys.
— Galėtume pasinaudoti tais penkiasdešimčia svarų, kuriuos tėvas padėjo man į banką, kai gimiau, — pasiūlė trečioji moteris kambaryje, susirūpinusi, kaip atlyginti už tai, kad nesutaupė nė penso iš pinigų už kiaušinius ir sviestą. Ji taip pat darbavosi sėdėdama ant žemos taburetės, pynė nėrinius su šaudykle iš nebalintų lininių siūlų kamuolėlio, o jos pirštai judėjo taip įgudę, kad nereikėjo apie tą darbą nei galvoti, nei į jį žiūrėti.
— Dėkui, bet nereikia, — atsakė Druzila.
Taip tą penktadienį ir baigėsi vienintelis pokalbis per visą dviejų valandų rankdarbių popietę, nes netrukus prieškambario laikrodis ėmė mušti keturias. Ore tebevirpant paskutiniam dūžiui visos trys moterys vedamos įpročio automatiškai padėjo rankdarbius šalin: Druzila siuvinį, Oktavija mezginį, o Misė nėrinius. Kiekviena sudėjo saviškius į visiškai vienodus pilkos flanelės virvele užtraukiamus maišelius, o šiuos sustatė į nudrengtą raudonmedžio spintelę po langu.
Įprastinė tvarka niekada nesikeisdavo. Ketvirtą baigdavosi dviejų valandų darbeliai prastesniojoje svetainėje ir prasidėdavo kiti dviejų valandų trukmės darbai, jau kitokie. Druzila sėsdavo prie fisharmonijos, savo vienintelės brangenybės ir vienintelio malonumo, o Oktavija su Mise keliaudavo į virtuvę virti vakarienės ir imtis ruošos.
Kai jos įstrigo tarpduryje tartum trys vištos, nebežinančios, kokia tvarka lesti, buvo nesunku pastebėti, kad Druzila ir Oktavija — seserys. Abi buvo labai aukštos ir pailgais kaulėtais anemiškai blyškiais veidais, bet Druzila atrodė sveikai stambi ir tvirta, o Oktavija smulkutė ir pakumpusi nuo ilgalaikės kaulų ligos. Misė buvo beveik tokia pat aukšta, bet, palyginti su penkių pėdų ir dešimties colių tetos ir šešių pėdų motinos ūgiu, tik penkių pėdų ir septynių colių. Daugiau niekuo į jas nepanėšėjo, nes buvo labai tamsaus gymio, plokščia krūtine, o tiedvi labai šviesios, pilnos, ji — smulkių veido bruožų, o jos stambių.
Virtuvė, didelė ir skurdi, buvo už apytamsio prieškambario, jos rudai dažytos medinės sienos dar labiau pabrėžė niūrią aplinką.
— Mise, prieš eidama paskinti pupų nuskusk bulves, — paliepė Oktavija, juosdamasi plačią rudą prijuostę, saugančią rudą suknelę nuo maisto gaminimo pavojų.
Kol Misė skuto tris bulves, kurių, jos manymu, turėjo užtekti, Oktavija pažarstė žarijas, rusenančias didelės — per visą virtuvės kaminą — juodos geležinės viryklės pakuroje, tada pridėjo dar malkų, atitraukė sklendę, kad geriau trauktų, ir užkaitė virti didelį geležinį virdulį. Tai nuveikusi nuėjo į podėlį paimti avižinių kruopų rytdienos pusryčių košei.
— O kad jas kur galas! — sušuko pasirodžiusi po minutėlės su rudu popieriniu maišeliu, pro kurio dugno kampus pabiro ir ant grindų pažiro avižinės kruopos tarsi purios snaigės. — Tik pasižiūrėk! Pelės!
— Neimkit į galvą, šįvakar paspęsiu pelėkautus, — pasakė Misė ne itin susidomėjusi, sumetė bulves į nedidelį puodą su vandeniu ir įbėrė žiupsnelį druskos.
— Pelėkautai tau rytoj ant stalo pusryčių nepadės, todėl teks prašytis motinos, kad leistų pabėgėti pas dėdę Maksvelą nupirkti avižinių kruopų.
— Ar negalėtume nors kartą be jų išsiversti? — Misė avižų nemėgo.
— Žiemą? — Oktavija pažvelgė į Misę, lyg jai būtų protas aptemęs. — Geras avižinės košės dubenėlis pigiai atsieina, vaikeli, ir jėgų suteikia visai dienai. Pasiskubink, dėl Dievo meilės!
Išėjus iš virtuvės į prieškambarį fisharmonijos garsai tiesiog kurtino. Druzila grojo pasibaisėtinai negabiai, bet jai visi sakydavo, kad groja puikiai, o kad taip grotų, turėjo savęs negailėdama lavintis, todėl kasdien ir lavinosi nuo ketvirtos iki šeštos. Stengtis buvo verta, nes kiekvieną sekmadienį savo talento stoka ji kamuodavo daugumą parapijiečių Herlingfordų Bairono miestelio Anglikonų bažnyčioje; visa laimė, nė vienas iš Herlingfordų neturėjo muzikinės klausos, tad visi manė per pamaldas gauną kaip tik tai, ko reikia.
Misė įslinko į svetainę, ne tą, kur jos triūsdavo prie rankdarbių, bet į skirtąją svarbioms progoms — tai čia stovėjo fisharmonija. Žvangindama ir griaudėdama kaip koks besigrumiantis riteris Druzila kovėsi su Bachu sėdėdama tiesia nugara, užsimerkusi, pakreipusi galvą, trūkčiojančiomis lūpomis.
— Motin? — sušnabždėjo Misė, ir ta tylutėlė garso gija negalėjo varžytis su džeržgiančiomis fisharmonijos garsų grandinėmis. Tačiau jos užteko. Druzila atsimerkė ir pasuko galvą veikiau nuolankiai nei piktai.
— Na?
— Atsiprašau, kad trukdau, bet man reikia suspėti avižinių kruopų pas dėdę Maksvelą, kol jis neuždarė parduotuvės. Pelės pragraužė maišelį.
Druzila atsiduso.
— Tai atnešk mano piniginę.
Piniginė buvo atnešta, iš suglebusių jos gelmių sužvejota šešių pensų moneta.
— Sveriamų, kruopų, prisimink! Pirkdama supakuotas dar moki už puošnią dėžutę.
— Oi, motin! Tos kruopos daug skanesnės ir jų nereikia šutinti kiaurą naktį, kad išvirtų, — Misės širdyje sukirbėjo silpna viltis. — Iš tiesų, jei judvi su teta Oktavija valgytumėt geresnes avižas, aš mielai apsieičiau visai be jų, ir taip išsilygintų išlaidos.
Druzila nuolat sau ir seseriai kartodavo trokštanti sulaukti dienos, kada jos klusni duktė pasišiauš prieš, bet šis jos kuklus savarankiškumo siekimas tik atsimušė į diktatoriškos valdžios sieną, kurią motina nė nenujautė pastačiusi. Tad ji pasipiktino:
— Visai be jų apsieitum? Tai jau tikrai ne! Avižinė košė — mūsų pagrindinis žiemos maistas ir ji daug pigesnė už anglis, — tada jos balso intonacija tapo draugiškesnė, labiau kaip kalbantis su sau lygia moterimi. — O kiek laipsnių?
Misė pasižiūrėjo į termometrą prieškambaryje.
— Keturiasdešimt du! — šūktelėjo.
— Tada valgysim virtuvėje ir leisim ten visą vakarą! — sušuko Druzila ir vėl puolė Bachą.
Читать дальше