Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— O tavo vyras?

— Jam viskas gerai. Jis galų gale turi progą daryti tai, ką visada norėjo daryti.

Misei kilo dar bent šimtas kitų klausimų, kuriuos knietėjo išsiaiškinti — kaip Una taip akivaizdžiai pasikeitė, kad jos širdis suminkštėjo, ar gali nutikti, kad ji ir prarastasis Volesas susitaikytų, ir dar apie Džoną Smitą, paslaptingąjį Džoną Smitą, tačiau Unai baigus kalbėti ir trumpam stojus tylai Misė staiga atsitokėjo it supurtyta. Skubiai atsisveikinusi ji išlėkė lauk, kad Una vėl nesulaikytų.

Namo bėgte bėgo beveik visas penkias mylias nebekreipdama dėmesio į dieglį šone, o kojos skriejo tartum užsiauginusios sparnus; kai uždususi įžengė pro virtuvės duris, rado motiną ir tetą visiškai pasirengusias patikėti pasakojimu apie didelį Džono Smito pirkinį kaip tinkamu pasiteisinimu dėl vėlavimo. Karvę pamelžė Druzila, nes Oktavijos kaulai tokiai užduočiai netiko, parinktos pupos jau pamažu virė ant viryklės pakraščio, keptuvėje čirškėjo trys ėrienos muštiniai. Misalongio moterys susėdo vakarieniauti įprastu metu. O paskui kaip visada ėmėsi paskutinių dienos darbų — adyti nuskalbtų, nudėvėtų kojinių, apatinių ir patalynės.

Misei vis dar nėjo iš galvos skaudi Unos istorija ir Džonas Smitas, ir ji veikiau mieguistai klausėsi, kaip Druzila su Oktavija aptarinėja negausias jas pasiekusias dienos naujienas. Tą vakarą iš pradžių pasikalbėjusios apie paslaptingą nepažįstamąjį Maksvelo parduotuvėje (Misė joms nepasakojo, ką sužinojo iš Unos) jos perėjo prie paties įdomiausio įvykio, artėjančio Bairono visuomenės gyvenime — Alicijos vestuvių.

— Turėsiu rengtis rudąją šilkinę, Druzila, — kuo nuoširdžiausiai susisielojusi Oktavija net nubraukė ašarą.

— Aš rudąją su ruoželiais, o Misė rudą drobinę. Dieve brangus, kaip man atsibodo viskas ruda, ruda, ruda! — sušuko Druzila.

— Bet gyvename tokiame nepritekliuje, sese, tad rengtis rudai mums protingiausia, — nelabai vykusiai paguodė Oktavija.

— Nors kartą norėčiau būti labiau kvaila nei protinga! — pasakė Druzila niršiai įbedusi adatą į siūlų ritę ir piktai kaip dar niekada per visą ilgą gyvenimą sulankstė pagalvės užvalkalą, suadytą taip, kad nė nepastebėsi. — Rytoj šeštadienis, tai turėsiu be galo klausytis, kaip Aurelija neužsičiaupdama svarsto, kuo jai pasipuošti per vestuves: ar rubinų spalvos atlasine, ar safyro mėlio aksomine — ir nesiliaudama klausinėja mano nuomonės — o, kaip norėčiau ją pranokti!

Misė turėjo savo kambarį, apmuštą medžiu ir tokį pat rudą kaip viskas namuose. Grindys buvo dengtos rudu taškuotu linoleumu, lova užklota ruda kilpelėmis siuvinėta lovatiese, ant lango kabojo nebalintos drobės užuolaida, kambaryje stovėjo bjaurus senas rašomasis stalas ir dar senesnė ir bjauresnė spinta. Nei veidrodžio, nei kėdės, nei kilimėlio. Bet ant sienų puikavosi trys paveikslai. Vienas iš jų — išblukęs, dėmėtas dagerotipinis baisiai susiraukšlėjusio senolio pirmojo sero Viljamo atvaizdas, darytas kone Amerikos pilietinio karo laikais; antras paveikslas buvo siuvinėtas (Misės pirmasis bandymas ir visai vykęs) ir skelbė, kad TINGINIO RANKOMS VELNIAS DARBĄ SURANDA, o paskutinis, kartoniniais rėmeliais, vaizdavo karalienę Aleksandrą, sustingusią ir nesišypsančią, bet nekritiškai Misei ji vis tiek atrodė labai graži.

Vasarą kambarys įkaisdavo kaip kepykla, nes jis buvo pietvakarių pusėje, o žiemą įšaldavo kaip ledainė, nes kaip tik iš tos pusės pūtė stipriausi vėjai. Misė gyveno šiame kambaryje ne dėl kokio nors tyčinio motinos ir tetos žiaurumo; ji tik buvo jauniausia ir jai teko tokia dalia. Misalongyje ir taip nebuvo nė vieno tikrai patogaus kambario.

Pamėlusi nuo šalčio Misė nusimetė rudą suknelę, flanelinius apatinius, nusimovė vilnones kojines ir apatines iki kelių kelnaites, visus apatinius tvarkingai sudėjo į stalčių, o suknelę pakabino ant kablio, įtaisyto spintos lubose. Tiktai geroji ruda sekmadieninė drobės suknelė buvo pakabinta tinkamai, nes pakabai buvo prabangos daiktai. O didžiausios prabangos dalykas Misalongyje buvo vanduo, mat jo vandens cisterna talpino tik penkis šimtus galonų; jos maudėsi kasdien, bet visos tame pačiame vandenyje, o vienus apatinius turėjo dėvėti dvi dienas.

Misės naktiniai marškiniai buvo iš šiurkščios pilkos flanelės, susegti prie pat kaklo, ilgomis rankovėmis ir vilkosi per grindis, mat pirmiau juos vilkėjo Druzila. Tačiau patalas buvo šiltas. Per trisdešimtąjį Misės gimtadienį motina pareiškė, kad orams atšalus ji galėsianti susišildyti lovą įkaitinta plyta, nes jau nebesanti jauna. Ir kai taip nutiko, nors ir labai to laukė, Misė visai prarado viltį, kad ir kokią būtų puoselėjusi, kad vieną gražią dieną galės išeiti gyventi kur nors kitur, ne Misalongyje.

Miegas atėjo greitai, nes Misė gyveno veiklų, nors ir emociškai sterilų gyvenimą. Tačiau tos kelios akimirkos atsigulus į palaimingą šilumą ir prieš užmiegant sąmonei jai buvo visiškos laisvės valandėlė, tad ji visada kiek galėdama kovodavo su miegu.

Misė pradėdavo nuo minčių, kaipgi iš tikrųjų ji atrodo. Namuose jos turėjo tik vieną veidrodį vonioje, ir buvo draudžiama stovėti prieš jį ir žiūrėti į savo atvaizdą. Tad Misės susidarytą įspūdį apie save varžė kaltė, kad gal bus per ilgai stovėjusi ir spoksojusi. Ak, ji žinojo esanti gana aukšta ir gerokai per liesa, žinojo, kad jos plaukai tiesūs ir tamsūs, o akys tamsiai rudos, ir kad nosis, deja, ne visai tiesi nuo tada, kai vaikystėje pargriuvo. Misė žinojo, kad kairysis jos burnos kamputis nulinkęs žemyn, o dešinysis pakrypęs aukštyn, bet nežinojo, kokia patraukli jos šypsena, kai retkarčiais nusišypsodavo, ir kokia juokingai tragikomiška įprastinė rimta veido išraiška. Gyvenimas išmokė ją manyti, kad ji visai negraži, vis dėlto kažkas viduje neleido galutinai tuo patikėti, nes stigo logiškų įrodymų. Taigi kiekvieną vakarą ji vis galvodavo apie savo išvaizdą.

Ir dar galvodavo apie kačiuką. Kai jai suėjo vienuolika, dėdė Persivalis, bendros saldumynų ir tabako krautuvėlės savininkas ir pats maloniausias iš Herlingfordų, padovanojo jai juodą išdykėlį kačiuką, bet motina tuoj pat atėmė ir surado žmogų jam nuskandinti, o Misei išaiškino neginčijamą tiesą, kad jos neišgalės maitinti dar vienos burnos, nors ir tokios mažos; tai buvo padaryta ir atjaučiant dukterį, ir apgailestaujant, bet vis dėlto taip turėjo būti padaryta. Misė neprieštaravo. Ir neverkė, net lovoje. Kažkodėl tas kačiukas neatrodė toks tikras, kad sukeltų beviltišką sielvartą. Tačiau jos rankos visus paskesnius ir tuščius metus tebeprisiminė jo pūkuotą kailiuką ir kaip jis virpa iš malonumo murkdamas ant jos rankų. Prisiminė tik rankos. Visa kita paprasčiausiai pamiršo.

Dar Misė svajodavo, kad jai leido pasivaikščioti krūmynuose slėnyje priešais Misalongį, ir ta svajonė mieguistai įsiliedavo į sapnus, kurių ji niekada neprisimindavo. Tose svajonėse drabužiai jos nevaržė ir nesušlapdavo jai brendant per upokšnių krioklius, nesusitepdavo, kai ji atsiremdavo į samanotus akmenis, ir tie drabužiai niekada nebūdavo rudi. Paukščiai čiulbėdami it varpeliai skraidė jai aplink galvą, nuostabiai spalvingi drugeliai plasnojo tarp milžiniškų papartmedžių, o dangus pro jų šakas atrodė kaip nėriniais užklotas atlasas; visur tvyrojo jokio žmogaus nedrumsčiama ramybė.

Ilgainiui Misė ėmė mąstyti apie mirtį ir toji jai pasirodė vis karščiau trokštama kaip tobula, tikslinga gyvenimo pabaiga. Mirtis karaliavo visur, jaunus bei pusamžius aplankydavo taip pat dažnai kaip senus. Džiova, epilepsijos priepuoliai, krupas, difteritas, augliai, plaučių uždegimas, kraujo užkrėtimas, apopleksija, širdies ligos, insultas. Kodėl gi ji turėtų būti apsaugota nuo giltinės dalgio? Juk mirtis anaiptol nėra nelaukiama ateitis, ypač tiems, kurie veikiau egzistuoja, o ne gyvena.