Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Bet mes nežinom, ką reikės daryti! — sušuko Oktavija.

— Dauguma valdybų nežino, todėl tai ne kliūtis. Pirmininkas — Džonas Smitas, prisiminkite, ir Džonas Smitas išmokys jus visų gudrybių. Kiekviena iš jūsų turėsite atskirą veiklos sritį, ir žinau, kad į senas problemas pažvelgsite naujai, o į naujas — originaliai, tad įprastinė valdyba jums negalės prilygti.

Jis griežtai žvelgė į Druzilą.

— Laukiu jūsų atsakymo, motin. Dėsitės prie mano valdybos, ar ne?

Druzila užčiaupė pražiotą burną girdimai taukštelėjusi dantimis.

— O, žinoma, dėsiuos! Ir kitos dėsis, aš tuo pasirūpinsiu.

— Gerai. Tada pirmiausias punktas, dėl kurio turite nuspręsti, — ką sodinsime į likusias keturias kėdes. Kalbu apie moteris!

— Aš turbūt sapnuoju, — tarė Oktavija.

— Anaiptol, — kuo didingiausiai tarė Druzila. — Tai tikra, sese. Misalongio moterys pagaliau pasiekė savo.

— Tai bent diena, — atsiduso Oktavija.

Iš tiesų — tai bent diena. Ji geso vakaruose už atvirų užpakalinių durų. Prie jų stovėjo ir Misés kėdė. Ji žiūrėjo, kaip didžiulės vėduokliškos aukštai plaukiančių debesų draiskanos žalsvame kaip obuolys danguje nurausta taip skaisčiai kaip ir jos suknelė, o gausiai apsiklėtę baltais ir rausvais žiedais vaismedžiai sode švelnioje sėdančios saulės šviesoje dar parausvėja. Bet jos akių ir proto, paprastai tokių imlių pasaulio grožiui, jis šį kartą neužvaldė. Nes tarpduryje jai šypsodamasi stovėjo Una. Una. Ak, Una!

— Nesakyk jam, Mise. Tegul jis patiki, kad tave išgydė jo meilė ir rūpestis, — Una džiugiai sukikeno. — Jis labai mielas žmogus, brangioji, bet labai smarkaus būdo! Ne tavo prigimčiai jį išprovokuoti, bet kad taip neatsitiktų, negundyk likimo ir nepapasakok apie savo širdies ligą. Jokiam vyrui nepatinka, kai moteris jį apgaudinėja, o jis jau sočiai to prisiragavęs. Tad įsidėmėk, ką sakau — nė nemėgink to pasakyti.

— Tu išeini, — sielvartingai tarė Misė.

— Daugiau negu išeinu, mieloji! Padariau tai, ko buvau siųsta, ir dabar ketinu mėgautis poilsiu, kurį užsitarnavau, ant paties storiausio, minkščiausio, rausviausio, šampaniškiausio debesies, kokį tik surasiu.

— Be tavęs aš visko neįveiksiu, Una!

— Paistalai, mieloji, aišku, kad įveiksi. Tiesiog būk gera, o ypač būk gera lovoje. Tenkink jo pilvą ir jo geismą, ir nesuklysi. Tai yra kol klausysi mano įspėjimo — niekada nepasakyk jam tiesos!

Ypatingas nuo Unos sklindantis švytėjimas susiliejo su paskutiniais saulės spinduliais, ji pastovėjo tarpduryje akimirką ilgiau, užlieta ir smelkiama šviesos, paskui išnyko.

— Mise! Mise! Mise! Ar tau viskas gerai? Gal tau skauda? Mise! Dėl Dievo meilės, atsakyk man!

Ties ja palinkęs Džonas Smitas trynė jai plaštakas ir žvelgė iš nevilties paklaikusiu žvilgsniu.

Misė pajėgė nusišypsoti pakėlusi veidą į jį.

— Man viskas gerai, Džonai, tikrai. Viskas per tą dieną. Per daug laimės!

— Verčiau priprask prie daug laimės, mano mažute, nes prisiekiu, aš tave joje paskandinsiu, — tarė jis ir jam užgniaužė kvapą. — Tu mano antroji galimybė, Misalonge Smit.

Pro atviras duris dvelktelėjo vėsus vėjelis ir Druzilai nespėjus jų uždaryti šnipštelėjo į ausį tik Misei:

— Niekada nepasakyk! Ak, prašau, niekada nepasakyk!

[1] Ledi Caroline Lamb (1785–1828) — britų aristokratė, rašytoja, pagarsėjusi trumpalaikiu aistringos meilės romanu su lordu Baironu.