Колин Маккалоу - Misalongio moterys

— Ar tos keturiasdešimt akcijų mums viską labai keičia?

— Verčia viską aukštyn kojom, nes jau žinome, kad Ričardas Herlingfordas pardavė savo akcijas prieš mėnesį, — atsiduso seras Viljamas. — Dabar aišku, kodėl paslaptingasis pirkėjas mano galintis mus paspausti, kad rytoj sušauktume neeilinį posėdį.

— Kvailelė! — niršo Alicija. — Kaip Misė galėjo būti tokia kvaila?

— Manau, kvailiai mes, Alicija. Aš, pavyzdžiui, nė nepastebėdavau Misės Rait, bet dabar matau, kad vertėjo. Ir reikėjo būti atidesniems visoms Misalongio moterims. Matei, kaip ji šiandien atrodo? Kaip katė, pirma visų kitų nulaižiusi grietinėlę. Ar ji tikrai sakė, kad eina tuoktis, ar aš tik įsivaizdavau?

Alicija prunkštelėjo.

— Ak, sakė, bet manau, kad ji įsivaizduoja, — ji prisiminė svarbesnę nuoskaudą. — Paika senė tetulė Komė! — niršiai sumurmėjo. — O, kaip gaila, kad neturėjau malonumo šįryt ją atleisti iš darbo, kai ėmė vapalioti apie savo akcijas ir atostogas operacijai!

— Na, ir kodėl neatleidai?

— Nes negaliu, štai kodėl! Jeigu kompanijos reikalai visai pašlis, skrybėlaičių parduotuvė gali likti vieninteliu pajamų šaltiniu. Ir nerasiu nieko kito, kas bent perpus panašiai sugebėtų tvarkytis salone, net jei mokėčiau dešimt kartų daugiau kaip tetutei Kornei. Ji nepakeičiama.

— Verčiau melskis, kad ji to niekada nesuprastų, antraip paprašys dešimt kartų daugiau negu jai dabar moki, — pasitenkinimas nuspalvino jo balsą, kai pridūrė: — O tada, mano brangioji, jeigu tiek mokėti neįstengsi, gausi eiti pati pardavinėti savo skrybėlaičių. Tau seksis net geriau už Komę.

— Negaliu to daryti! — aiktelėjo Alicija. — Tai sužlugdytų mano padėtį aukštuomenėje! Vienas dalykas būti talentinga kūrėja to verslo užkulisiuose, bet visai kas kita pardavinėti savo gaminius asmeniškai, — ji timptelėjo rausvo švarkelio atlapus, o dailus veidelis bematant susiraukšlėjo išreikšdamas niūrų nepasitenkinimą — turint tokią veido sąrangą taip išeidavo savaime. — O, dėde Bili, kažkodėl jaučiuosi lyg žengčiau per ledą, o jis gali bet kurią akimirką įlūžti, ir aš įsmuksiu po juo!

— Pakliuvom į bėdą, tai tiesa. Bet nepasiduok, mums dar ne galas. Iš bet ko galiu lažintis, kad tame savo neeiliniame posėdyje pasirodęs paslaptingasis pirkėjas paaiškės esąs koks išsišokėlis kaimo stuobrys, ir su juo bus nesunku susidoroti protingesniems. O tu tokiam darbui labai tinkama.

Alicija nebeatsakė, tik metė į jį žvilgsnį, kuriame abejonė sumišo su nepakantumu, o paskui nukreipė akis į vairuotojo pakaušį, kur kas malonesnį akiai už irzlią sero Viljamo fizionomiją.

Misė įėjo į biblioteką visiškai įsitikinusi, kad ras Uną, nors tą dieną jos būti neturėjo. Bet iš tikrųjų Una dirbo.

— Oi, Mise, kaip malonu tave matyti! — sušuko ji pašokusi. — Turiu tau staigmeną.

— O aš tau turiu net kelias, — atsakė Misė.

— Palauk čia, grįšiu skubiai kaip ugnies pasiėmusi, — Una pradingo arbatos kambarėlyje ir pasirodė iš jo nešina didele balta dėže ir skrybėlaitės dėžute, abi buvo perrištos baltu kaspinu. — Linkiu visokeriopos laimės, brangiausioji Mise.

Jos šypsojosi su didele meile, viena kitą puikiai suprasdamos.

— Čia skaisčiai raudona nėrinių suknelė ir skrybėlaitė, — tarė Misė.

— Čia skaisčiai raudona nėrinių suknelė ir skrybėlaitė, — patvirtino Una.

— Aš ją vilkėsiu per vestuves.

— Džonas Smitas! Tu išsirinkai patį tinkamiausią vyrą.

— Kad jį gaučiau, turėjau griebtis gudrybių ir apgaulės.

— Jei kitaip negalėjai, tai kodėl ne?

— Pasakiau jam, kad mirštu nuo širdies ligos.

— Argi mes visi nemirsim?

— Tai — smulkmenos, — pasakė Misė. — Ar galėsi ateiti į mano vestuves?

— Labai norėčiau, bet ne.

— Kodėl?

— Tai būtų nederama.

— Ar dėl to, kad esi išsiskyrusi? Bet mes tuokiamės ne bažnyčioje, tad kas dėl to prieštaraus?

— Skyrybos čia niekuo dėtos, mieloji. Aš manau, kad Džonui Smitui nepatiks savo vestuvėse matyti veidą iš praeities.

Tai buvo išmintinga, tad Misė nebesispyrė. Iš tikrųjų nebeturėjo ką daugiau pasakyti, nes dėkingumui išreikšti stigo žodžių ir labai reikėjo skubėti.

Una žvelgė į Misę skausmingai, lyg ši išsineštų kažką brangaus, ko Unos gyvenime paskui labai trūks — ir tas kažkas nebuvo taip apčiuopiama kaip raudona nėrinių suknelė ir skrybėlaitė. Pati nesuvokdama kodėl, Misė grįžo prie stalo, pasilenkė ir apkabinusi Uną per pečius priglaudė lūpas jai prie skruosto. Kokia Una gležna, kokia šalta, visai besvorė!

— Sudie, Una.

— Sudie, mano geriausia ir brangiausia drauge. Būk laiminga!

Į traukinį Misé įšoko vos ne paskutinę minutę, o Katumbos stoties perone pamatė Džoną Smitą traukiniui dar nesustojus. Ačiū Dievui. Vadinasi, jis neapsigalvojo iš lėto dardėdamas vieškeliu. O tiesą sakant, kai pastebėjo Misę išlipančią iš vagono, atrodė visai nudžiugęs ją matydamas!

— Mums išduos leidimą ir sutuoks šiandien, — tarė jis imdamas iš Misés dėžutes.

— O man nereikės tuoktis ruda suknele, — atsakė Misé atsiimdama jas atgal. — Prašau atleisti, užsuksiu į stoties tualetą persirengti vestuvine suknele.

— Vestuvine suknele?

Dėdamasis priblokštas jis žaismingai pažvelgė į savo darbinius pilkos flanelės marškinius ir senas moleskinines kelnes.

Misé nusijuokė.

— Nesijaudink, suknelė netradicinė. Iš tiesų užtikrinu, kad tu atrodysi kur kas tinkamiau už mane.

Suknelė buvo kaip tik. Una parinko tobulai! Ir kokia nuostabi spalva! Net akyse ėmė raibti ilgiau į ją pasižiūrėjus. Ir kurgi, po galais, Unai pavyko rasti tokį elegantiško stiliaus, bet išdykusios spalvos drabužį?

Veidrodis ant sienos atrodė turįs stebuklingų savybių, nes jame atsispindinčiai moteriai suteikė žavesio; užsidėjusi ir šokiruojančią raudoną skrybėlaitę Misé nusprendė, kad atrodo labai gerai. Tamsus gymis staiga tapo įdomus, liesas kūnas ūmiai pasirodė besąs liaunas kaip jaunas medelis. Taip, labai gerai! Ir tikrai neatrodo senmergiškai.

Atsigavęs nuo sukrečiamai raudonos spalvos Džonas Smitas irgi manė, kad ji atrodo labai gerai.

— Tokios vestuvės kaip tik man! Aš atrodau kaip kaimo stuobrys, o tu kaip tikra dama, — jis linksmai paėmė ją už parankės. — Eime, moterie, atlikim tą žygį, kol neapsigalvojau.

Jie žingsniavo Katumbos gatve traukdami visų žvilgsnius ir iš tiesų džiaugėsi savo keliamu įspūdžiu.

— Kaip paprasta, — tarė Misė, kai žygis buvo atliktas ir juodu sėdėjo Džono Smito vežime. Pakėlė ranką pasižiūrėti į žiedą. — Dabar aš esu ponia Džon Smit. Kaip gražiai skamba!

— Turiu pasakyti, šį kartą buvo kur kas geriau nei praėjusį.

— Tai tavo pirmosios vestuvės buvo labai iškilmingos?

— Panašesnės į cirką. Du šimtai penkiasdešimt svečių, nuotakos suknelės šleifas trisdešimties pėdų ilgio, tad reikėjo viso pulko varvanosių berniūkščių jam nešti, dvylika ar keturiolika pamergių, visi vyrai įsispraudę į frakus, o tuokė kažkoks arkivyskupas, giedojo didžiulis choras — Viešpatie Jėzau, tikras košmaras! Bet palyginti su tuo, kas dėjosi paskui, tai buvo rojaus idilė, — pašnairavo į Misę pakėlęs vieną antakį. — Ar nori to klausytis?

— Manau, vertėtų. Sakoma, kad antroji žmona visada gauna varžytis su pirmosios šmėkla, o su šmėkla kovoti esą daug sunkiau negu su gyvu žmogumi, — Misė nutilo sutelkti drąsos. — Ar ji buvo... tau brangi?